Translyčių asmenų socialinė padėtis Lietuvoje, švelniai tariant, yra sudėtinga. 2012 metų ES Pagrindinių teisių agentūros atlikto LGBT respondentų tyrimo duomenimis, 60 % translyčių asmenų Lietuvoje per pastarųjų penkerių metų laikotarpį patyrė fizinį smurtą arba seksualinę prievartą, o 55 % translyčių respondentų susidūrė su diskriminacija ar priekabiavimu dėl savo lytinės tapatybės per paskutinius 12 mėnesių. Tačiau šios problemos mūsų visuomenėje yra paprasčiausiai nematomos. 2012 metų Eurobarometro duomenimis, viso labo 3 % Lietuvos gyventojų asmeniškai pažįsta translytį asmenį. Likę 97 % irgi pažįsta, tik to paprasčiausiai nežino.
Translyčių asmenų bendruomenės teisinė padėtis taip pat apibūdintina kaip kritinė. Kadangi Lietuvos teisinėje sistemoje neegzistuoja teisinė „lytinės tapatybės“ kategorija, Lygių galimybių įstatymas faktiškai nedraudžia translyčių asmenų diskriminacijos, o pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas transfobinis smurtas ir užgaulūs komentarai nėra laikomi neapykantos nusikaltimais. Neperdėsim sakydami, jog translyčiai asmenys yra labiausiai pažeidžiama mūsų bendruomenės grupė.
Suprantame, kad pokyčiai nevyksta per naktį. Tačiau kovojant su neigiamais visuomenės stereotipais, kritinę reikšmę turi įstatymų leidėjų, politikos formuotojų ir sprendimų priėmėjų sugebėjimas būti vienu žingsneliu priekyje. Apmaudu, tačiau lietuviškame kontekste pastebime priešingas tendencijas. Nors translyčių asmenų teisė medicininiu būdu pakeisti lytį Civiliniame kodekse įtvirtinta dar 2001 metais, o 2007 metais Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtas Lietuvai nepalankus sprendimas byloje L. prieš Lietuvą žadėjo greitus ir efektyvius teisinės sistemos pokyčius, šiandien esame ten, kur ir pradėjome prieš gerą dešimtmetį – toli nepasistūmėjome.
2012 metais Teisingumo ministerijos pateikti Civilinio kodekso ir Civilinės būklės aktų registravimo įstatymų projektai buvo labai atsargus ir nuosaikus bandymas, siekiant sukurti tam tikrą teisinį aiškumą lyties pakeitimo procedūros kontekste. Rengiant šią teisinę reformą su nevyriausybinėmis organizacijomis konsultuojamasi nebuvo, kas, savo ruožtų, sąlygojo itin kritišką mūsų poziciją šių įstatyminių pataisų atžvilgiu. Teisė į lyties keitimą ir translyčių asmenų privataus gyvenimo apsaugą negali būti teorinė. Jei valstybė iš translyčių asmenų reikalauja atlikti medicininę lyties keitimo procedūrą tam, jog šie asmenys įgytų teisę įregistruoti savo tikrąją lytį asmens tapatybės dokumentuose, valstybė privaro sudaryti sąlygas translyčiams asmenis gauti atitinkamas sveikatos priežiūros paslaugas. Negalime kelti ir taip pažeidžiamai visuomenės grupei neįmanomų išpildyti reikalavimų.
Nepaisant nevyriausybinių organizacijų kritikos, vienareikšmiškai galime konstatuoti teigiamas Vyriausybės intencijas, siekiant įgyvendinti sprendimą byloje L. prieš Lietuvą. Supaprastinta teisinio lyties pakeitimo pripažinimo procedūra vienareikšmiškai būtų pagerinusi užsienyje lyties keitimo procedūrą atlikusių translyčių asmenų padėtį. Apmaudu, tačiau šių metų liepos 10 dieną Lietuvos Respublikos Seimas grąžino minimą įstatymo projektą „tobulinti“ Teisės ir teisėtvarkos komitetui. Įstatymų projektų svarstymo metu Seimo posėdžių salėje skambėjusi retorika nė iš tolo nepriminė demokratinei Europos visuomenei, kur pagarba kiekvienam individui yra valstybės prioritetas, tinkamos atmosferos.
Susiklosčius šioms sudėtingoms politinėms aplinkybėms, turime veikti išvien. Suvienykime savo žinias, entuziazmą ir geras intencijas sprendžiant šį opų ir itin sudėtingą teisinį klausimą. Mūsų dažnai klausia, kiek asmenų Lietuvoje yra reikalinga lyties keitimo operacija ir kiek tai kainuotų valstybės biudžetui. Europos Žmogaus Teisių Teismo duomenimis, Lietuvoje yra apie 200 translyčių asmenų, iš kurių tik apie 50 norėtų atlikti lyties keitimo operaciją. Nejaugi negalime surasti visiems priimtino sprendimo, kai kalbame apie tokią nedidelę visuomenės grupę? Tačiau skaičiai čia nėra svarbiausi – svarbus pats principas. Principas, jog kiekvienas žmogus – net ir pats mažiausias – nusipelno galimybės būti savimi.
