Europos Taryba

Vienas pagrindinių žmogaus teisių standartus Europos Taryboje įtvirtinančių dokumentų yra 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK). Konvencijos keturioliktame straipsnyje numatyta, jog:

„Naudojimasis šioje Konvencijoje nustatytomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.“

Tačiau istoriškai svarbiausia EŽTK nuostata LGBT teisių klausime tapo aštuntasis straipsnis, ginantis asmens teisę į privatų ir šeimos gyvenimą. 1981 m. byloje Dudgeon prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) pirmą kartą konstatavo, jog baudžiamasis persekiojimas dėl homoseksualių santykių pažeidžia EŽTK 8 straipsnyje įtvirtiną asmens teisę į privatų gyvenimą. Savo sprendime teismas teigė:

„Lyginant su laikotarpiu, kuomet buvo priimti nagrinėjami įstatymai, supratimas apie homoseksualumą bei tolerancija jam yra daug didesni. Tai parodo faktas, kad didžiojoje daugumoje Europos Tarybos valstybių narių tokie homoseksualūs santykiai nebelaikomi baustinu nusikaltimu <…> Nors visuomenė nariai, kurie laiko homoseksualius santykius nemoraliais gali būti šokiruoti, pasijusti užgauti ar sutrikę dėl to, kad homoseksualūs aktai atliekami privačioje aplinkoje, tačiau tai negali būti priežastimi skirti bausmes laisvanoriškai ir privačiai tokius aktus atliekantiems suaugusiems žmonėms.“

Kaip vieną diskriminacijos klausimo pavyzdžių LGBT asmenų teisių gynime EŽTT praktikoje galima būtų paminėti bylą Salgueiro da Silva Mouta prieš Portugaliją. Šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl Portugalijos teismo sprendimo atimti vaiko globos teisę iš vyro dėl jo homoseksualumo bei perduoti tą teisę buvusiai pareiškėjo žmonai. EŽTT pripažino Portugaliją pažeidus Konvencijos keturioliktą straipsnį.

Viena Lietuvai aktualiausių LGBT bylų yra L. prieš Lietuvą, susijusi su transseksualių asmenų teisės į lyties keitimą įgyvendinimu. Šioje byloje EŽTT konstatavo:

„Iš šios bylos aplinkybių matyti, jog egzistuoja tam tikra įstatymų leidybos spraga, susijusi su lyties pakeitimo operacijomis, dėl to pareiškėjas yra atsidūręs kankinančioje nežinioje dėl savo privataus gyvenimo ir tikrosios tapatybės pripažinimo. Nors valstybės teikiamų sveikatos apsaugos paslaugų ribotas biudžetas galėtų pateisinti tam tikrą pirminį delsimą įgyvendinti transseksualų teises pagal Civilinį kodeksą, tačiau praėjo daugiau kaip ketveri metai nuo atitinkamų nuostatų įsigaliojimo, o reikalingas įstatymas, nors ir yra jo projektas, nebuvo priimtas. Atsižvelgiant į tai, kad yra nedaug suinteresuotų asmenų (apie 50 asmenų pagal neoficialius apskaičiavimus), nemanytina, kad biudžetinė našta valstybei būtų pernelyg sunki. Taigi Teismas mano, kad teisinga pusiausvyra tarp viešo intereso ir pareiškėjo teisių nebuvo išlaikyta.“

Grįžtant prie nediskriminavimo principo, galima paminėti, jog jis yra įtvirtintas ir kituose Europos Tarybos dokumentuose. Antai Europos socialinės chartijos E straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, beveik identiška EŽTK keturioliktam straipsniui:

„Naudojimasis šioje Chartijoje įtvirtintomis teisėmis yra garantuojamas nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties.“

Be to, Chartijos dvidešimtas straipsnis atskirai numato teisę į lygias galimybes ir vienodą padėtį darbo ir profesijos reikalais nediskriminuojant dėl lyties:

„Siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į lygias galimybes ir vienodą padėtį darbo ir profesijos reikalais nediskriminuojant dėl lyties, Šalys įsipareigoja pripažinti tą teisę ir imtis reikiamų priemonių, kad užtikrintų arba skatintų ją įgyvendinti šiose srityse:

a) darbo prieinamumo, apsaugos nuo atleidimo iš darbo ir perkėlimo darbe;

b) profesinio orientavimo, rengimo, perkvalifikavimo ir prisitaikymo;

c) įsidarbinimo ir darbo sąlygų, įskaitant atlyginimą už darbą;

d) karjeros, įskaitant paaukštinimą darbe.“

Vėl reikėtų pastebėti, jog tiek EŽTK, tiek Chartijoje išvardinti nediskriminavimo pagrindų sąrašai nėra baigtiniai. Tai savo praktikoje yra patvirtinę ir EŽTT bei Europos socialinių teisių komitetas. Antai pastarasis Association internationale Autisme-Europe (AIAE) v. France išvadoje pasisakė, kad:

„Nors negalia nėra aiškiai įvardyta kaip draudžiamas diskriminacijos pagrindas pagal E straipsnį, Komitetas mano, kad jį visiškai apima „kitokios padėties“ sąvoka.“

Kaip vieną EŽTT praktikos pavyzdžių šiuo klausimu būtų galima pateikti Teismo pasisakymą byloje Stummer v. Austria, kurioje Teismas konstatavo:

„Nors buvimas kaliniu nėra viena iš priežasčių, aiškiai nurodytų 14 straipsnyje, šiame straipsnyje nurodytas sąrašas nėra baigtinis ir apima „kitus pagrindus“, pagal kuriuos asmenys ar asmenų grupės skiriasi vieni nuo kitų.“

Taip pat svarbu paminėti, kad tiek EŽTK keturioliktas straipsnis, tiek Chartijos E straipsnis nėra savarankiškos nuostatos. Tam, kad būtų galima savo teises ginti remiantis šiais straipsniais, būtinas kitas straipsnis, nurodantis, kurioje srityje asmuo ar asmenų grupė patyrė diskriminaciją. Tai patvirtina tiek EŽTT, tiek ir Europos socialinių teisių komiteto praktika. Association internationale Autisme-Europe (AIAE) v. France išvadoje Komitetas pareiškė, jog:

„Komitetas taip pat mano, kad šio straipsnio funkcija yra padėti užtikrinti vienodą ir veiksmingą naudojimąsi visomis Chartijos teisėmis, neatsižvelgiant į žmonių skirtumus. Todėl tai nėra savarankiška teisė, vien tik kurios pagrindu būtų galima pateikti skundą.“

Panašiai EŽTK keturiolikto straipsnio nuostatą aiškina ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Pavyzdžiui, byloje Jehovas zeugen in Österreich preiš Austriją EŽTT pasisakė, kad:

„Kaip Teismas jau ne kartą nurodė, Konvencijos 14 straipsnis papildo kitas esmines Konvencijos ir jos protokolų nuostatas. Jis neturi savarankiškumo, kadangi jis taikomas tik kartu su kitomis Konvencijos saugomomis teisėmis ir laisvėmis.“

Tiesa, kalbant apie nediskriminavimo principą EŽTK kontekste, svarbu paminėti 2000-aisiais priimtą ir 2005-aisiais įsigaliojusį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolą Nr.12. Skirtingai nei Konvencijoje, protokole įtvirtintas nediskriminavimo principas nėra apribotas EŽTK įtvirtintomis teisėmis, kadangi draudžia diskriminaciją naudojantis bet kokia teise, įtvirtinta valstybės vidaus įstatyme. Tai byloja pirmasis protokolo straipsnis, numatantis, jog:

„1. Naudojimasis bet kuria įstatyme įtvirtinta teise yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar ar kitokios padėties.

2. Niekas negali būti diskriminuojamas jokios viešosios valdžios nė vienu 1 dalyje paminėtu pagrindu.“

Tokiu atveju diskriminacijos draudimas tampa savarankiška norma. Lietuva nėra šio protokolo dalyvė.