Gėjų klubo egzistavimas Vilniuje jau nieko nebestebina, o į jį užsuka ne tik seksualinių mažumų atstovai. Prieš savivaldos rinkimų antrąjį ratą klube „Soho“ apsilankė netgi Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Prieš 20 metų situacija šalyje buvo kitokia – LGBT bendruomenės vakarėliai vyko slapčia, o saugantis smurto jų vietas kartais tekdavo keisti. Tačiau, nepaisant to, juose mielai lankėsi Lietuvos, o kartais ir pasaulinio lygio muzikos žvaigždės.

Apie tai, kaip linksminosi Lietuvos homoseksualai XX a. pabaigoje ir kaip kūrėsi seksualinių mažumų atstovams skirti klubai, 15min papasakoti sutiko LGL vadovas Vladimiras Simonko ir LGL programų vadovas, buvęs homoseksualams skirto žurnalo „Amsterdamas“ redaktorius Eduardas Platovas.

Viskas prasidėjo nuo namo Nemenčinėje

Atkūrus nepriklausomybę, bendruomenė, tuomet dar egzistavusi pogrindyje, nes homoseksualumas buvo dekriminalizuotas tik 1993 m., ėmė ieškoti susibūrimo vietų. Pirmoji jų, anot E.Platovo, buvo tiesiog už Nemenčinės buvęs privatus namas, kur maždaug 1993–1994 m. vasaromis vakarais vykdavo LGBT bendruomenės diskotekos. Čia viskas vyko saviveikliškai – įranga buvo tiesiog kelios prie kasečių grotuvų prijungtos kolonėlės, per kurias leista muzika, o barą atstojo tiesiog langas, prie kurio priėjus buvo galima gauti degtinės su sultimis. Galiausiai, anot E.Platovo, tokia aplinka nusibodo ir nutarta bendruomenės vakarėliams išsinuomoti patalpas Vilniuje. Galiausiai pavyko rasti tinkamą vietą pačiame centre, Technikos bibliotekoje.

„Pamenu, kaip su Eduardu nuėjome ir sakėme, kad norime daryti ten vakarą, bet niekaip negalėjome prisipažinti, kas tai bus per vakaras. O tvarka buvo tokia, kad nuomojant vietą reikėjo ir maistą, visokias salotas su silke imti, nes kitaip neapsimoka. Ir viskas buvo paruošta“, – šypsosi prisiminęs V.Simonko. Vis dėlto ilgai paslaptis nuo vietos šeimininkų nebuvo išlaikyta. Jau atėjus vakarėlio dienai, V.Simonko, atsinešęs muzikos įrangą, visgi nutarė šeimininkams atskleisti, kokio pobūdžio vakaronė čia vyks. „Bet šeimininkai sureagavo normaliai. O po to jie pamatė, kad mes labai linksmi ir įdomūs esame, ir toliau tęsėme tą bendradarbiavimą“, – sakė V.Simonko. Pirmasis vakarėlis Technikos bibliotekoje, pasak E.Platovo, įvyko 1993 m. gruodžio 3 d. Būtent šią dieną LGL dabar laiko savo organizacijos veiklos pradžios diena.

Į pirmąjį vakarėlį susirinko apie 50 žmonių. „Kaip pirmam vakarui, gerai, juk „Facebook“ tada nebuvo, ir negalėjai taip lengvai informacijos rasti. Viskas, kas buvo – tai fizinė telefonų knyga ir laidiniai telefonai“, – prisiminė E.Platovas.

Lankėsi ne tik gėjai

Vėliau vakarėliai sėkmingai vyko ir toliau. Į juos užsukdavo ne tik vietiniai – atvykdavo ir homoseksualų iš Rygos ir Vilniuje dirbančių užsieniečių. Užsukdavo netgi heteroseksualų. „Buvome vienintelis taškas, kur buvo galima naktį pasilinksminti. Galime prisiimti šiokius tokius nuopelnus už postūmį Vilniaus naktiniam gyvenimui.

Nes iki tol nebuvo nieko panašaus, tik labai brangūs restoranai, kur rinkosi mafijozai“, – pasakojo E.Platovas. Žmonėms renkantis vis gausiau ir panorus didesnės erdvės, LGBT bendruomenės vakarėliai persikėlė į Profsąjungų rūmų rūsį. Šiame pastate tuomet prieglobstį rasdavo pačios įvairiausios įmonės ir organizacijos. Klubas gavo ir pavadinimą – „Amsterdamas“, kaip ir tuo metu leistas LGL žurnalas.

Pastovios vietos „Amsterdamas“ neturėjo – ji kelis kartus keitėsi. Nors, atskleidė V.Simonko, stengtasi kuo ilgiau vakarėlius rengti toje pačioje vietoje, kartais dėl saugumo tekdavo kraustytis kitur. 1995–1996 m. J.Basanavičiaus gatvėje bandyta daryti ir kavinę, bet ji išsilaikė tik vienerius metus. „Dirbome praktiškai tik nuomai padengti. Buvo gana sunku. Buvo neapykantos, buvome ir užpulti“, – prisimena V.Simonko. Vietos susitikti kitus savo orientacijos žmones buvo ne tik klubai. Prie Operos ir baleto teatro buvusiame bendrabutyje veikusi „Operos“ kavinė ir pati opera apskritai buvo mėgstama gėjų susitikimų vieta. Taip pat susitikimai, anot V.Simonko, vykdavo kavinėje „Akimirka“, tuomet veikusioje Gedimino prospekte. Ieškodavo vieni kitų gėjai ir Lukiškių aikštėje. Ar auskaras ausyje išties padėdavo bendruomenės atstovams pažinti vieniems kitus? Anot V.Simonko, taip, bet tai nebuvo praktikuojama visada. „Tai buvo pavojinga, nes egzistavo ir chuliganų grupės, kurios eidavo mušti, daužyti nepatinkančių žmonių“, – sakė V.Simonko.

Iš didžiausios Vilniaus koncertų salės – į gėjų klubą

Pogrindyje vykę gėjų vakarėliai pritraukdavo užsienio žvaigždes. Viename Profsąjungų rūmuose vykusiame vakarėlyje lankėsi netgi synthpop grupės „Bronski Beat“ lyderis Jimmy Sommerville’is. XX a. pabaigoje šios grupės muzika šalyje buvo populiari toli gražu ne vien tik tarp homoseksualų. Pagal „Smalltown Boy“ šokdavo jaunimas visoje Lietuvoje.

„Bronski Beat“ į Lietuvą pakvietė radijo stotis „Radiocentras“. Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko stoties gimtadienio koncertas, kurio kviestinėmis žvaigždėmis tapo „Bronski Beat“. „Čia buvo įdomi istorija. Žinojome, kad jis atvažiuoja. Ir pagalvojome – kodėl neparašyti? Mes parašėme, jis atrašė. Paklausėme, ar sutiktų padainuoti mūsų klube. Dabar taip nesielgčiau, bet tada tai atrodė paprasta. Jis sutiko. Ir iki šiol atsimenu, kaip Arnas Klivečka paskambino ir sako – kas čia vyksta, mes jį atsivežam ir mokam, o jūs taip tiesiog pas save pasikviečiat?! Paskui netgi „Radiocentro“ eteryje buvo užduotas klausimas – ar žinote, kur Jimmy Sommervillis eis vakare?“ – juokiasi V.Simonko.

J.Sommervillis nebuvo vienintelė tarptautinio lygio žvaigždė, apsilankiusi tuometinės Lietuvos gėjų vakarėliuose. 1994 m. į Lietuvą atvyko vyrų baleto trupė „Les Ballets Trocadero de Monte Carlo“, šokanti klasikinių baletų parodijas. Ji pasirodė Operos ir baleto teatre. „Beveik visą trupę sudarė homoseksualai. Po spektaklio mes jiems nunešėme gėlių. Nesakysiu, kas įteikė gėles, nes manau, kad tas žmogus iki šiol slepia savo orientaciją, bet jūs jį dažnai matote televizijoje. Tada dirbo teatre prie bilietų ir apsiėmė nunešti. Nupirkome gėlių krepšį ir įdėjome ten anglišką kvietimą. Ir jie atėjo, visa trupė“, – dalijosi prisiminimais V.Simonko.

Anot LGL vadovo, bendruomenė labai džiaugėsi išvydusi tokią gausybę žavių vyrų iš užsienio vienu metu. Po to baleto trupei traukiniu iškeliavus į Sankt Peterburgą, trys ar keli lietuviai iškeliavo kartu. „Ir kai kurie vėliau sukūrė gražų gyvenimą kartu. Tai buvo toks langas į pasaulį“, – sakė V.Simonko. Vakarėlius Kaune nutraukė liūdna pabaiga Kiek vėliau, priartėjus tūkstantmečių sandūrai, gėjų baras duris atvėrė ir Kaune. Jis vadinosi „Mefistofelis“. Šis baras buvo įsikūręs privačiame name Kalniečiuose, o pagrindinis veiksmas vyko garaže. Pasak E.Platovo, apie 2000 m. klubo vakarėliai užgoždavo ir Vilnių. „Džordana Butkutė mėgdavo ten apsilankyti. Apsilankydavo ir vienas labai populiarus dainininkas, neminėsiu jo vardo, bet jūs jį žinote. Jis iš Kauno. Iš ten neišlįsdavo. Bet jis dabar sukūrė šeimą, turi vaiką ir apie orientaciją nieko nepasakoja“, – pasakojo V.Simonko.

Vis dėlto baro istorija baigėsi liūdnai. Anot LGL vadovo, barą valdė pora – vyresnis ir jaunesnis partneriai. „Ilgai jie organizavo vakarėlius. Tačiau vyresniam partneriui mirus, jo šeima jaunesnįjį partnerį išmetė iš namų ir jis liko be nieko. Tai buvo ilgalaikė partnerystė, bet baigėsi tragiškai“, – pasakojo V.Simonko. Vėliau Kaune šalia Soboro duris buvo atvėręs kitas klubas – „Kapeika“. O Klaipėdoje, Šilutės plente, veikė „Naktinė ledi“. Šis baras ypač populiarus būdavo vasarą, kai didelė dalis tuometinės Lietuvos LGBT bendruomenės persikraustydavo į Palangą.

Gyvenimas geresnis, bet klubų mažiau

V.Simonko ir E.Platovas atkreipia dėmesį į paradoksą – dabar, nors LGBT bendruomenės gyvenimas Lietuvoje pasidarė lengvesnis, gėjų klubų yra netgi mažiau negu kadaise.

Štai Vilniuje dabar yra vienintelis LGBT bendruomenės klubas, kuris dirba tik dvi dienas per savaitę. Visgi, anot jų, čia Lietuva nėra išskirtinė. „Ir Vakaruose yra tendencija – socialiniai tinklai bei pažinčių programėlės pagreitina susitikimo procesą ir „pagrobia“ klubų lankytojus. Klubai ir Vakaruose užsidaro, nes neturi žmonių srauto“, – sakė V.Simonko. Pasigenda jis ir bent vienos LGBT bendruomenei skirtos kavinės Lietuvoje, kokių, anot jo, gausu Paryžiuje, Londone ar Barselonoje. Nors Lietuvoje sparčiai daugėja kavinių, deklaruojančių, kad yra draugiškos LGBT asmenims, tai, anot V.Simonko, yra ne tas pats. „Aišku, tai yra gerai, bet kartais norisi tiesiog pabūti su savo bendruomene. Bet tokių kavinių, kur daugiau negu 50 proc. lankytojų būtų mūsų orientacijos, skambėtų atitinkama muzika ir būtų atitinkamas interjeras, nėra nė vienos“, – sako V.Simonko. Prie to, kad nebuvo klubų ir kavinių, anot 15min pašnekovų, neabejotinai prisidėjo ir didelė LGBT bendruomenės emigracija. „Nors į „Baltic Pride“ atvažiuoja daug žmonių, jaučiasi, kad bendruomenė stipriai emigravo. Dabar, kai kitose šalyse galima lengvai įregistruoti partnerystę ar susituokti, žmonės negalėjimo įteisinti savo santykių problemą sprendžia tiesiog masiškai emigruodami. Valstybė apie tai negalvoja“, – sako E.Platovas.

„Neseniai buvome draugų lietuvių vestuvėse Londone. Vienas turi Didžiosios Britanijos pilietybę, kitam tai tik laiko klausimas. Ir tarp svečių buvo daug emigravusių, kurie neketina sugrįžti. Mes galime visą gyvenimą kovoti, bet dauguma pasirenka kitokį kelią“, – priduria V.Simonko. Pokalbio pabaigoje LGL vadovas pripažįsta – nors gyvenimas XX a. pabaigoje buvo sunkus, reikėjo daug drąsos, buvo ir savito žavesio. „Veikėme daugiau iš idėjos negu siekdami naudos. Stengėmės neiti į minusą, bet turtų nesusikrovėme. Aišku, dabar prisiminti įdomu. Vargu, ar dabartinis jaunimas gali suprasti visą tą pogrindį ir pogrindžio žavesį“, – sako V.Simonko.