Artūras Tereškinas
HOMOFOBIJA. SMURTAUJANTYS ŽODŽIAI
Žodžiai „gėjus“, „lesbietė“, „biseksualas“, „transeksualė“, ištarti viešai, dar dažnai daug kam kelia nepasitenkinimą, sąmyšį ir baimę. Tarsi kalbėtume apie žmogžudžius, prievartautojus, nusikaltėlius.
Itin neigiamos reikšmės, priskiriamos skirtingos seksualinės orientacijos žmonėms, tebėra kasdienybė. Ne vienas tyrinėtojas, analizavęs žiniasklaidą ir viešąjį kalbėjimą apie lesbietes, gėjus, biseksualus ir transeksualus (toliau LGBT) pasaulyje, teigia, kad jie nuolat susiduria ne tik su fiziniu, psichologiniu, bet ir su žodiniu smurtu.
Žodžiai skaudina, žeidžia, o kartais gali ir nužudyti. Net Lietuvos XVI ir XVII amžių „politologai“ ir rašytojai puikiai suvokė ir gydančią, ir žudančią žodžių galią. Štai XVII a. oratorius ir pamokslininkas Mykolas Ginkevičius rašė, kad „kalba kerta kaip kardas, ketvirčiuoja kaip kirvis, smaugia kaip virvė, persmeigia kaip kuolas“.
Jo manymu, asmuo gali susižeisti „bloga“ kalba: „Ne itin daug žmonių nusižudo kardu, tačiau tiek sielų, kiek lapų miške, žiemą miršta nuo savo pačių kalbos. Perskrosdamas kūną, kardas negali perverti sielos, tačiau kalba paverčia pirmiausia sielas, o paskui ir kūnus lavonais“. Ano meto mąstytojai siejo kalbėjimą su smurtu. Jų nuomone, šmeižtas, apkalbos, melas, patyčios, užgauliojimai kursto smurtą ir gali turėti pražūtingų pasekmių asmeniui, visuomenei, valstybei.
Įsivaizduokite, kad jus kasdien vadina iškrypėle, nepraustaburne, luoše, vištgaidžiu, ligoniu, pedofilu ir kitais žeminančiais vardais.
Su tokiais pravardžiavimais LGBT nuolat susiduria ir žiniasklaidoje, ir kasdieniame gyvenime. Tereikia įsijungti televizorių, pavartyti Lietuvos bulvarinius laikraščius, arba pasirausti internetinių portalų komentarų šūsnyje. Įdomiausia tai, kad netgi kai kurie mūsų politinio ir kultūrinio elito atstovai kalba žodžiais, kurie jei ir neskatina smurto ir prievartos, tai mažų mažiausiai siūlo netoleruoti, nekęsti ir bjaurėtis.
Kaip teisingai pastebėjo viena 2005 metais atlikto tyrimo apie homoseksualių asmenų išėjimo į viešumą dalyvė, 22 metų lesbietė, „ir sunku matant per televizorių, pavyzdžiui, ką šneka Lietuvos grietinėlė, t. y. inteligentija ir taip toliau, kaip jie ten plūstasi ir vadina mus ligoniais. Tai sunku, įžeidžia labai, pasijauti lyg tavęs čia nereikėtų, nes iš kitos pusės esi visuomenės narys, labai visavertis valstybės narys, moki mokesčius … ir kada nors išlaikysi tą inteligentą, kuris tave ten per televizorių apiplūdo, kai jis bus pensininkas“.
Žinoma, ne tik LGBT žmonės susiduria su žodine prievarta ir smurtiniu kalbėjimu. Lietuvoje kenčia ir vyresni žmonės, ir moterys, ir etninės grupės. Kenčia dauguma tų, kurie neatitinka statistinės „normalaus“ Lietuvos gyventojo normos.Sunku apibrėžti šią normą, bet tie, kurie nuolat mums apie ją primena, galbūt ir galėtų būti geriausi tokios normos pavyzdžiai.
Norėdami būti mylimi ir gerbiami, matyt, turėtume lygiuotis į dabartinį Vilniaus miesto merą arba prieš bet kokius visuomeninius „iškrypimus“ kovojančią Seimo narę Viliją Aleknaitę-Abramikienę. Tikriausiai tiktų ir šeimą bei vaikus nuo gėjų ir kitų „iškrypėlių“ propagandos ginanti Seimo narė Laima Mogenienė arba mūsų moralės reikalais besirūpinantis pranciškonas Arūnas Peškaitis.
Paradoksalu, bet 2005 metų Tolerancijos žmogumi paskelbtas Arūnas Peškaitis dažname savo rašinyje ir pasisakyme ne tik skatina neapykantą, netoleranciją, bet ir atskleidžia didžiuosius žmonijai įvykdytus nusikaltimus: „Tikriausiai didysis nusikaltimas – aš tai drąsiai sakau – yra įvykęs tada, kai iš sutrikimų sąrašo buvo išbrauktas homoseksualumas. … Jeigu sergantį žmogų pavadini ligoniu, tai visai nereiškia jo įžeidimo. Juk ir sergančiojo pirmas žingsnis į išgijimą yra pripažinimas, kad jis serga. Tai – jautrumo, gailestingumo ir atidumo jam rodymas“.
Ko gero, taip gali būti tik Lietuvoje: tolerantiškiausias žmogus vadina homoseksualius asmenis ligoniais ir visai neprieštarautų, kad jie vėl būtų sugrąžinti į ligonines ar koncentracijos stovyklas. Ten homoseksualai galėtų būti gydomi ir atverčiami į tikrąjį kelią.
Ar iš tiesų moteris, pavadinta sene ir senmerge, arba lesbietė, apšaukta ligone, turėtų jausti gilią A.Peškaičio užuojautą, jautrumą ir dėmesį? Spręskite patys. Bėda ta, kad panašiai kalbančių asmenų mūsų viešojoje erdvėje ne vienas ir ne du. Ir visi jie net nesusimąsto apie savo kalbėjimo padarinius.
O toks viešasis kalbėjimas yra itin paveikus. Kad ir kaip nekęstume savo politikų ar abejotume Peškaičio tipo moralistų morale, jie formuoja nemažos dalies Lietuvos žmonių pasaulio supratimą ir jo viziją. Žvilgtelėkime į 2006 liepos 13-16 d. EQUAL projekto „Atviri ir saugūs darbe“ (www.atviri.lt) reprezentatyvią gyventojų apklausą „Įvairių socialinių grupių diskriminacija”, atliktą Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“.
Net 46,6 proc. lietuvių, kaip ir 2005 metų Tolerancijos žmogus, yra įsitikinę, kad homoseksualumas – liga ir jį reikia gydyti. 25,8 proc. gyventojų tai neatrodo liga, beveik toks pat skaičius Lietuvos žmonių (27,6 proc.) dar nėra nusprendę, ar tai liga ar ne.
Net 61,6 proc. lietuvių homoseksualūs santykiai tarp moterų kelia pasibjaurėjimą. Tokiais santykiais tarp vyrų bjaurisi 65,3 proc. Lietuvos gyventojų. Homoseksualūs santykiai tarp moterų priimtini 10,6 proc., o tarp vyrų 8,4 proc. žmonių. Likę, kaip ir dažnai mūsų šalyje, neapsisprendę.
61,5 proc. lietuvių taip bijo homoseksualų, kad nenorėtų priklausyti jokiai organizacijai, turinčiai homoseksualių narių (tik 14 proc. sutiktų dalyvauti tokios organizacijos veikloje, o 24,5 proc. negalėtų apsispręsti, ką daryti).
Kita vertus, 31,7 proc. lietuvių pripažino, kad mūsų religiniai lyderiai skatina neapykantą homoseksualiems žmonėms; 21,4 proc. nesutiko su šiuo teiginiu ir itin didelis skaičius žmonių (net 43,9 proc.) nežinojo, kaip atsakyti į šį klausimą.
Apklausoje taip pat klausta, ką žmonės darytų, jei jų akivaizdoje būtų įžeidžiai, paniekinamai kalbama apie homoseksualius žmones. Pasirodo, kad net 54,2 proc. lietuvių liktų neutralūs, o 6,5 proc. entuziastingai palaikytų pokalbį. 28,7 proc. Lietuvos gyventojų mėgintų pakeisti pokalbio temą ir tik 10,9 proc. atvirai paprieštarautų tokiam elgesiui. Skaičiai liūdnoki. Skaudinantiems ir smurtaujantiems žodžiams – žalia šviesa.
Kaip žodžiai smurtauja ir žudo?
Jie verčia gūžtis savyje, kankintis, nekęsti savęs, galų gale pakelti prieš save ranką. Neturime duomenų apie Lietuvoje nusižudžiusius lesbietes, gėjus, biseksualus, transeksualus ir kitus ujamus bei žeminamus žmones.
Mūsų šalis ir taip garsėja savižudybių skaičiumi. Jungtinėse Amerikos Valstijose periodiškai atliekami tyrimai rodo, kad dėl homofobijos, kuri pasireiškia ir fiziniu, ir žodiniu smurtu, homoseksualūs paaugliai mėgina nusižudyti tris kartus dažniau nei heteroseksualai. Tokių paauglių savižudybės kasmet sudaro 30 proc. visų savižudybių (turėkime omenyje, kad homoseksualūs asmenys sudaro apie 5 – 8 proc. visų žmonių).
Žinoma, galima abejoti skaičiais ir tyrimų rezultatais, tačiau sunkiau abejoti pačių gėjų ir lesbiečių pasisakymais.
Štai ką kalba EQUAL projekte apklausti informantai:
„Gaila, kad negaliu viso to parodyti, koks aš esu iš tikrųjų, nesibaimindamas paniekos, bet jei negaliu, vadinasi, negaliu. Pripratau prie to viso“ (Viktoras, 33 m.).
„Jiems (tėvams) net neįdomu apie tai kalbėti, ir iš viso ta tema jiems geriau nieko nesakyti, nes (jie) mano, kad tai šlykštu ir vulgaru. Pamenu, kai kaimynas vieną vaikinuką vadindavo „pideru“, tai visiems juoko ir tokio pasitenkinimo būdavo. Mat jis keistai rengdavosi, neturėjo mergaitės ir, žodžiu, jis iš tikrųjų, kaip vėliau sužinojau, buvo gėjus. Bet skaudu būdavo girdėti tokius žodžius tėvų lūpose. Vėl pasijutau, kaip akmenimis apmėtyta“ (Vilma, 27 m.).
„Todėl asmeniškai nenoriu parodyti, kas aš esu iš esmės…. Tiesiog gyvenu, kaip man reikia, tačiau neiškeliu to į viešumą, kad neatsirastų nereikalingų problemų, o juk taip gera gyventi tyliai ir ramiai…. “ (Paulius, 25 m.).
„Labiausiai spaudžia nuomonės, kurios yra reiškiamos garsiai per spaudą, per TV ir t. t. – per visas žiniasklaidos priemones. Politikai, žiniasklaida, kai sako, kad reikia gydyti tokius žmones. Kai A.Brazauskas kažkada pasakė: ‚Gėjų Lietuvoje nėra” … Aišku, tu sužinai apie visuomenę, koks yra jos požiūris į tam tikrus dalykus, pasinervini, papurkštauji kaip reikiant ten – na, ir ką…“ (Aušra, 27 m.).
Nereikia būti didžiu psichologu (užtenka išklausyti psichologijos įvadą), kad suprastum: nemažai daliai žmonių sunku būti kaukėtiems, sunku gyventi dvigubus ar trigubus gyvenimus, sunku nuolat bijoti laukiant paniekos ir pažeminimo. Daug kam būtų „gera gyventi tyliai ir ramiai“, tačiau tą tylą ir ramybę nuolat drumsčia žodžiai, kupini baimės, pasišlykštėjimo, neapykantos ir pažeminimo.
Straipsnis paimtas iš www.lrytas.lt
