Eglė Kuktoraitė, Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL komunikacijos vadovė

Apie smurtą artimoje aplinkoje Lietuvoje kalbame vis dažniau. Mokomės atpažinti ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą: kontrolę, bauginimą, ekonominį spaudimą, seksualinę prievartą. Vis dėlto mūsų viešajame pasakojime apie smurtą beveik automatiškai iškyla vyras „smurtautojas“ ir moteris „nukentėjusioji“. Šis mūsų sąmonėje įsitvirtinęs modelis apibrėžia sisteminę vyrų smurto prieš moteris problemą, tačiau jis neapima visų gyvenimiškų patirčių. Kai smurtas vyksta dviejų moterų santykiuose, jį atpažinti yra sunkiau.

Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL kartu su projekto partneriais 2026 metų pradžioje atliktas tyrimas[1] parodė, kiek įvairiausių patirčių lieka už šio įprasto vaizdinio ribų. Apklausoje dalyvavo 247 respondentės, dar dešimt lesbiečių, biseksualių moterų ir nebinarinės lytinės tapatybės asmenų savo patirtimis pasidalijo išsamiuose interviu. 67,2 proc. apklaustųjų nurodė patyrusios smurtą. Beveik penktadalis nebuvo tikros, ar tai, ką patyrė, apskritai galima vadinti smurtu. Tik 13,4 proc. manė, kad smurto atveju sulauktų tinkamos institucijų pagalbos.

Šie skaičiai dėl nedidelės tyrimo imties neatspindi nacionalinio visų LBT – lesbiečių, biseksualių ir translyčių – moterų patiriamo smurto paplitimo masto. Tačiau jie labai aiškiai parodo smurto tos pačios lyties asmenų santykiuose problemos dėsningumus: smurtas yra realus, jo formos persidengia, o noras kreiptis pagalbos dingsta dar moteriai nepravėrus institucijos durų.

Remdamiesi tyrimo rezultatais, LGL kartu su projekto partneriais taip pat parengė metodinę priemonę specialistams[2], atskleidžiančią, kaip atpažinti smurtą prieš LBT moteris ir nebinarinės lytinės tapatybės asmenis bei tinkamai į jį reaguoti. Rengiant šią metodologiją tapo akivaizdu, kad neužtenka vien papildyti bendrą smurto artimoje aplinkoje formų sąrašą. Reikia suprasti ir specifinius kontrolės mechanizmus, ir aplinkybes, dėl kurių nukentėjusi LBT moteris gali nesiryžti kreiptis pagalbos.

Kai smurtas neatitinka pažįstamo scenarijaus

Smurtas moterų tarpusavio santykiuose nėra mažiau pavojingas vien todėl, kad juose nėra „tradicinio“ smurtautojo vyro. Šios smurto formos pagrindas tas pats – galios ir kontrolės siekis. Partnerė gali tikrinti telefoną, kontroliuoti pinigus, riboti ryšius su draugais, žeminti, grasinti, versti atlikti seksualinius veiksmus ar pasitelkti fizinę jėgą. Tačiau greta visoms smurto artimoje aplinkoje situacijoms būdingų formų atsiranda ir kitų, tiesiogiai susijusių su seksualine orientacija ar lytine tapatybe.

Viena jų – grasinimas be moters sutikimo paviešinti seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę šeimos nariams, bendradarbiams ar bendruomenės nariams. LGBT bendruomenei nepriklausančiam žmogui gali atrodyti, kad tai tik paprastas asmeninės informacijos atskleidimas. Nukentėjusiajai tai gali reikšti santykių su artimaisiais praradimą, patyčias darbe, nesaugumą mažame mieste ar net nuomojamo būsto netekimą. Smurtautoja gali kartoti, kad niekas nepatikės, jog moteris smurtauja prieš moterį, arba kad kreipiantis į policiją teks atskleisti santykius, kurių nukentėjusioji iki tol niekam neviešino.

Seksualinė orientacija taip pat gali būti pasitelkiama nuolatinei kontrolei pateisinti. Biseksuali moteris gali būti kaltinama neištikimybe vien dėl savo seksualinės orientacijos, jai gali būti draudžiama bendrauti tiek su vyrais, tiek su moterimis. Lesbietei gali būti grasinama atskleisti jos santykius konservatyviems šeimos nariams ar darbdaviui. Smurtautoja gali manipuliuoti baime, kad iširus santykiams nukentėjusioji liks viena ir bus atstumta ne tik artimųjų, bet ir LGBT bendruomenės.

Translytė moteris gali būti kontroliuojama dar ir ribojant jos prieigą prie hormoninių vaistų, asmens tapatybės dokumentų, sveikatos priežiūros ar lytinės tapatybės raiškos. Jos tapatybė gali būti tyčia neigiama, į ją gali būti kreipiamasi ankstesniu vardu, netinkamais įvardžiais, jos kūnas gali būti paverčiamas pašaipos ir pažeminimo objektu. Smurtas prieš nebinarinės lytinės tapatybės žmogų gali būti lydimas nuolatinio įrodinėjimo, kad jo tapatybė neegzistuoja, todėl ir jo patirtis neva nėra verta rimto vertinimo.

Tapatybės neigimas, jos paviešinimo grėsmė ir naudojimasis visuomenėje vyraujančiu priešiškumu yra kontrolės priemonės. Jos veikia todėl, kad smurtautoja remiasi ne vien asmenine galia, bet ir nukentėjusiosios aplinkoje jau egzistuojančia stigma.

Maža bendruomenė ne visada reiškia saugią bendruomenę

LGBT žmonėms bendruomenė dažnai yra erdvė, kurioje pirmą kartą galima tiesiog būti savimi. Tačiau mažas socialinis ratas turi ir kitą pusę. Partnerės gali turėti tuos pačius draugus, lankytis tose pačiose erdvėse, pažinoti tuos pačius žmogaus teisių aktyvistus ar pagalbos teikėjus. Nutraukusi smurtinius santykius moteris kartais rizikuoja prarasti ne tik partnerę, bet ir visą ilgai kurtą saugumo tinklą.

Nukentėjusioji gali tylėti baimindamasi viešinti nesutarimus bendruomenėje, pakenkti jos reputacijai ar sustiprinti priešišką nusiteikimą, esą LGBT asmenų tarpusavio santykiai savaime yra problemiški. Kartais aplinkiniai taip pat nenori „skalbti nešvarių baltinių“ ir skatina susitaikyti. Kitais atvejais smurtas sumenkinamas kaip abipusis konfliktas, nes abi partnerės yra moterys ir todėl klaidingai manoma, kad jų galios automatiškai lygios.

Tačiau vienoda lytis nereiškia vienodos padėties. Galios skirtumus kuria pajamos, būstas, amžius, sveikatos būklė, negalia, migracijos statusas, priklausomybė nuo partnerės ar socialinių ryšių. Migrantė gali bijoti prarasti vienintelį artimą žmogų ir ryšį su vietos bendruomene. Moteris su negalia gali būti fiziškai ar finansiškai priklausoma nuo smurtaujančios partnerės. Jaunesnė moteris gali būti ekonomiškai priklausoma nuo vyresnės partnerės, kuriai priklauso būstas ir kuri kontroliuoja jų bendrą socialinį gyvenimą.

Smurtas dažnai nukreipiamas į pažeidžiamiausią žmogaus vietą. Todėl vertinant situaciją neužtenka matyti tik dvi tos pačios lyties partneres. Reikia suprasti, kas santykiuose kontroliuoja pinigus, apsirūpinimą būstu, socialinius ryšius, informaciją ir galimybę kreiptis pagalbos.

Kodėl kreiptis pagalbos taip sunku

LGL ir projekto partnerių atliktame tyrime daugiau nei trečdalis respondenčių aiškiai nurodė nepasitikinčios institucijomis. Šis nepasitikėjimas nekyla vakuume. Moteris, svarstanti, ar kreiptis pagalbos, vertina ne tik patirto smurto faktą. Ji taip pat svarsto, ar policijos pareigūnas patikės, kad partnerė gali būti smurtautoja, ar socialinis darbuotojas neklaus, „kuri iš jūsų yra vyras“, ar psichologas nepavers seksualinės orientacijos problemos priežastimi, ar jos tapatybė nebus be reikalo paviešinta kolegoms ir artimiesiems.

Kartais pakanka vieno netinkamo klausimo, šypsnio ar abejonės, kad žmogus užsivertų. Nukentėjusiam asmeniui pirmasis kontaktas su institucija nėra neutralus. Jei nukentėjusioji turi dar kartą aiškinti, kad jos santykiai buvo tikri, kad smurtas tarp dviejų moterų yra įmanomas, arba gintis nuo prielaidos, jog tai buvo tiesiog „barnis“, institucija tampa ne pagalbos vieta, o dar viena erdve, kurioje reikia įrodinėti savo žmogiškumą.

Viena dažniausių kliūčių – smurto atpažinimas. Kai visuomenėje smurtautojas beveik visada įsivaizduojamas kaip fiziškai stipresnis vyras, psichologinė kontrolė, seksualinė prievarta ar ekonominis smurtas moterų santykiuose gali būti palaikyti tiesiog audringu konfliktu. Dar sunkiau situaciją įvardyti pačiai nukentėjusiajai, jeigu ji niekur nėra mačiusi jos patirtį atitinkančio smurto scenarijaus.

Čia svarbu kalbėti apie antrinę viktimizaciją. Ji įvyksta, kai nukentėjęs asmuo vėl patiria žalą dėl nejautraus institucijų elgesio: yra kaltinamas, verčiamas be reikalo kartoti trauminę istoriją, jo tapatybė atskleidžiama kitiems, o smurto rizika nuvertinama. Formali pagalbos nukentėjusiems moterims paslauga gali egzistuoti, tačiau jeigu moteris pagrįstai nesijaučia saugiai ja naudodamasi, jos prieinamumas lieka tik formalus.

Todėl LGL kartu su partneriais parengtoje metodinėje priemonėje daug dėmesio skiriama pirmajam kontaktui. Specialistui nebūtina iš karto žinoti visų atsakymų, tačiau būtina moterį išklausyti, rimtai priimti jos pasakojimą, ir jo nenuvertinti bei užtikrinti konfidencialumą. Klausimai turi būti susiję su smurtu ir pagalbos poreikiu, o ne su smalsumu dėl moters seksualinės orientacijos, kūno ar privataus gyvenimo detalių.

Smurtas nesibaigia užvėrus namų duris

Tyrimo dalyvės pasakojo ne tik apie smurtą tos pačios lyties asmenų santykiuose. 69,2 proc. nurodė patyrusios priekabiavimą arba nesaugumą viešosiose erdvėse. Daugiau nei pusė susidūrė su neapykantos komentarais, grasinimais ar agresyviu elgesiu internete. Dalis vengia viešai rodyti artumą partnerei, keičia elgesį, slepia tapatybę, nuolat stebi aplinką.

Šis fonas svarbus norint suprasti smurtą artimoje aplinkoje. Kai žmogus ir už namų ribų nuolat gauna signalą, kad jo santykiai nėra verti tokios pat pagarbos ir apsaugos, smurtautojai lengviau įtikinti nukentėjusiąją, jog pagalbos nebus. Viešųjų erdvių nesaugumas, neapykanta internete ir smurtas namuose nėra trys atskiros problemos. Jos viena kitą sustiprina.

Skaitmeninis smurtas šiame kontekste taip pat negali būti laikomas mažiau rimtu. Partnerė gali sekti buvimo vietą, reikalauti slaptažodžių, kontroliuoti socialinių tinklų paskyras, platinti asmeninę informaciją ar intymų turinį, kurti netikras paskyras, grasinti paviešinti seksualinę orientaciją. Nutraukus santykius ši kontrolė gali tęstis, nors fizinio kontakto tarp buvusių partnerių nebėra.

Todėl negalima visos atsakomybės perkelti nukentėjusiajai ir klausti, kodėl ji neišėjo anksčiau. Reikėtų klausti, kur ji turėjo išeiti, jeigu būstas priklausė partnerei; kam galėjo paskambinti, jeigu bendri draugai palaikė smurtautoją; kaip turėjo kreiptis į instituciją, kur ja netikėjo; ir kiek kartų prieš tai aplinka jai parodė, kad saugiau tylėti.

Ko reikia, kad pagalba būtų ne teorinė

Pirmiausia reikia ne atskiros „LGBT paslaugų sistemos“, o kompetentingos bendros sistemos. Policijos pareigūnas, prokuroras, socialinis darbuotojas, psichologas, medikas ar pedagogas turi gebėti atpažinti smurtą nepriklausomai nuo partnerių lyties ir nepasimesti išgirdęs žodžius „mano partnerė“. Tam nereikia žinoti visų su LGBT bendruomene susijusių terminų. Reikia mokėti klausytis, nedaryti prielaidų, gerbti žmogaus nurodytą vardą ir įvardžius, užtikrinti konfidencialumą bei vertinti realią riziką.

Antra, institucijų procedūros turi būti peržiūrėtos praktiškai. Ar registracijos forma leidžia nurodyti partnerę, o ne tik vyrą ar žmoną? Ar darbuotojai žino, kad grasinimas paviešinti seksualinę orientaciją gali būti kontrolės priemonė? Ar saugumo plane atsižvelgiama į bendrą draugų ratą, skaitmeninį persekiojimą ir mažoje bendruomenėje kylančias rizikas? Ar nukentėjęs asmuo siunčiamas pas kitą specialistą tik tiek kartų, kiek būtina?

Įtrauktis matuojama ne vaivorykštės lipduku ant durų, o tuo, kas nutinka žmogui pro tas duris įėjus.

Trečia, reikia nuoseklaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Smurtą patyrusi moteris neturi pati koordinuoti policijos, socialinių paslaugų, psichologinės ir teisinės pagalbos. Ypač tada, kai ji yra išsigandusi, izoliuota ar ekonomiškai priklausoma. Pagalbos sistema turi veikti taip, kad kiekviena ją sudaranti grandis žinotų savo atsakomybę ir nenukreiptų moters su jos problema į nežinią.

Taip pat būtina stiprinti specialistų kompetencijas. Vienkartiniai mokymai savaime nepakeis visos sistemos, jeigu jų metu įgytos žinios netaps kasdienės praktikos dalimi. Parengta metodinė priemonė gali būti naudojama ne tik mokymų metu, bet ir peržiūrint institucijų procedūras, rengiant reagavimo algoritmus bei aptariant konkrečias situacijas specialistų komandose.

Galiausiai turime išplėsti patį visuomenės supratimą apie smurtą. Pripažinti smurtą LBT moterų santykiuose nereiškia stigmatizuoti LGBT bendruomenę. Priešingai – tai reiškia taikyti jai tą patį atsakomybės ir žmogaus orumo standartą. Bendruomenės reputacija neapsaugoma nutylint smurtą. Ji stiprėja tada, kai nukentėjusiosios gali kalbėti nebijodamos būti išduotos ar apkaltintos.

LBT moterims nereikia išskirtinių teisių į saugumą. Joms reikia, kad teisė į saugumą pagaliau galiotų be išlygų. Kol moteris turi rinktis tarp smurto namuose ir galimybės patirti diskriminaciją pagalbos sistemoje, negalime sakyti, kad pagalba iš tiesų prieinama.

Pokytis prasideda nuo paprasto, bet institucijoms vis dar nelengvo veiksmo – patikėti, išgirsti ir reaguoti.

[1] Nacionalinė LGBT teisių organizacija LGL, „Smurtas, baimė ir nepasitikėjimas institucijomis: ką atskleidė naujas LGL tyrimas“, 2026 m. gegužės 25 d. Prieiga internetu: https://www.lgl.lt/naujienos/smurtas-baime-ir-nepasitikejimas-institucijomis-ka-atskleide-naujas-lgl-tyrimas/

[2] Nacionalinė LGBT teisių organizacija LGL, „LGL pristato naują metodinę priemonę, padėsiančią atpažinti smurtą prieš LBT moteris“, 2026 m. gegužės 20 d. Prieiga internetu: https://www.lgl.lt/naujienos/lgl-pristato-nauja-metodine-priemone-padesiancia-atpazinti-smurta-pries-lbt-moteris/

Straipsnis publikuotas portale LRT.lt: https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/3035220/egle-kuktoraite-smurtas-kurio-nematome-kodel-lbt-moterims-sunku-sulaukti-pagalbos

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Matomos (-i) ir girdimos (-i): atsakas smurtui lyties pagrindu LBT moterų bei nebinarinės lytinės tapatybės asmenų atžvilgiu“ (Nr. GR-001-LT). Projektu siekiama prisidėti prie saugesnės ir įtraukesnės visuomenės kūrimo bei stiprinti pagalbos mechanizmus LBT moterims, patiriančioms smurtą dėl lyties.

Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei Europos Komisija negali būti laikoma už juos atsakinga.