Smurtas moterų poroje gali likti nepastebėtas, jei specialistas susitelkia į fizinę jėgą ar „vyriškumą“. Fondo „FRIDA“ direktorė Daiva Baranauskė ragina vertinti ne išvaizdą, o santykių dinamiką: kas kontroliuoja, kas yra įbaugintas ir kas nebegali laisvai priimti sprendimų.

Kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, svarbu nepainioti statistinio dėsningumo su išankstine nuostata. Fondo „FRIDA“ direktorė Daiva Baranauskė atkreipia dėmesį, kad daugeliu smurto prieš moteris atvejų smurtautojas iš tiesų yra vyras. Tai susiję su struktūrine lyčių nelygybe ir galios santykiais, todėl negali būti nurašoma kaip paprastas stereotipas.

Tačiau ši reali tendencija gali tapti akląja zona, jei padaroma išvada, kad smurtas įmanomas tik heteroseksualiuose santykiuose arba kad moteris negali smurtauti. D. Baranauskės teigimu, šie teiginiai vienas kito nepaneigia: vyrų smurtas prieš moteris yra sisteminė problema, bet tai nereiškia, kad kitose santykių formose nepasitaiko smurto.

Moterų poroje smurtautoja neatitinka visuomenėje įprasto „smurtautojo“ paveikslo. Dėl to specialistas gali per vėlai pastebėti smurto sistemingumą, o partnerės smurto patirtį palaikyti abipusiu konfliktu.

Moterų santykiuose partnerės neatlieka „vyro vaidmens“

Viena pavojingiausių klaidų – mėginti nustatyti smurtautoją pagal kūno sudėjimą, fizinę jėgą, elgesio manieras ar lyties raišką. Labiau „vyriška“, fiziškai stipresnė ar iš pirmo žvilgsnio dominuojanti partnerė nebūtinai yra ta, kuri pasitelkia smurtą.

„Vienas svarbiausių principų – vertinti ne tai, kuri partnerė atrodo fiziškai stipresnė, labiau dominuojanti ar labiau atitinka visuomenėje susiformavusį „vyrišką“ įvaizdį, o santykių dinamiką“, – sako D. Baranauskė.

Išvaizda neparodo, kas kontroliuoja pinigus, socialinius ryšius, judėjimą ar seksualinį gyvenimą. Ji taip pat neatskleidžia, kuri partnerė bijo nesutikti, nustatyti ribas ar savarankiškai priimti sprendimą. Bandymas moterų poroje surasti „vyrą“ nepadeda suprasti smurto – jis tik perkelia heteroseksualių santykių vaidmenis ten, kur reikia atidžiai vertinti individualią situaciją.

Konfliktą nuo smurto skiria ne ginčo garsumas

Dvi partnerės gali pyktis, ginčytis, pasakyti viena kitai skaudžių replikų ir abi elgtis netinkamai. Vien tai dar neleidžia kalbėti apie sistemingą vienos partnerės smurtą. Esminis klausimas – ar santykiuose kuriama ir palaikoma galios nelygybė.

D. Baranauskė išskiria kelis požymius: elgesio pasikartojimą, bauginimą, ribojimą, kontrolę ir baimę. Smurtas mažina kitos partnerės galimybę laisvai spręsti, su kuo bendrauti, kur eiti, kaip naudoti pinigus, ar galima nesutikti ir kokias ribas nustatyti.

Todėl vertinant situaciją nepakanka klausti, kas įvyko paskutinio ginčo metu. Reikia domėtis, kas santykiuose turi daugiau kontrolės, ar toks elgesys kartojasi, kaip reaguojama į pasipriešinimą ir ar viena partnerė nuolat derina savo elgesį prie kitos reakcijų.

Kai kontrolė maskuojama „rūpesčiu“

Fizinis smurtas dažniau atpažįstamas todėl, kad jo požymiai gali būti matomi. Kur kas lengviau nepastebėti psichologinio smurto, izoliavimo, ekonominės kontrolės, manipuliavimo, grasinimų ar seksualinės prievartos.

Kontrolė gali prasidėti nuo veiksmų, kurie pateikiami kaip rūpestis: partnerė nori visada žinoti, kur kita yra, prašo atsiskaityti, su kuo bendraujama, pyksta dėl atskirai leidžiamo laiko. Pavydas gali būti aiškinamas meile, ribų nepaisymas – noru apsaugoti, o nuolatinė įtampa – „sudėtingais santykiais“.

Atskiras poelgis ne visada leidžia suprasti jo reikšmę. Tačiau pasikartojanti elgesio kryptis, kai vienos partnerės pasirinkimų vis mažėja, o kitos kontrolė stiprėja, rodo ne lygiavertį nesutarimą, bet galios išnaudojimą.

Stigma – papildoma smurto priemonė

Moterų porose kontrolė gali būti tiesiogiai susieta su seksualine orientacija ar lytine tapatybe. Partnerė gali grasinti atskleisti šią informaciją šeimai, kolegoms ar darbdaviui, neigti kitos moters tapatybę, menkinti ją arba drausti palaikyti ryšius su LGBTQ+ bendruomene.

D. Baranauskė pabrėžia, kad šiuo atveju smurtautoja pasitelkia jau egzistuojančias visuomenės stigmas. Grasinimas, kad „niekas nepatikės, nes moterys taip nesielgia“, gali tapti toks pat veiksmingas kaip tiesioginis draudimas kreiptis pagalbos. Nukentėjusioji verčiama abejoti ne tik institucijų reakcija, bet ir pačios savo patirties pagrįstumu.

Todėl seksualinė orientacija ar lytinė tapatybė nėra šalutinė privataus gyvenimo detalė. Tam tikroje situacijoje ji gali tapti konkrečia kontrolės ir šantažo priemone, kurią specialistas turi gebėti atpažinti.

Specialistui svarbu nekartoti stereotipų

Pirmojo pokalbio su nukentėjusia nuo smurto artimoje aplinkoje tikslas neturėtų būti kuo greičiau priskirti partnerėms stereotipinius smurtautojos ir nukentėjusiosios vaidmenis. Svarbiau suteikti moteriai galimybę savais žodžiais apibūdinti santykius ir įvertinti jos saugumą.

D. Baranauskė siūlo klausti apie kontrolę, baimę, pasikartojantį elgesį ir galimybę laisvai priimti sprendimus. Taip pat svarbu išsiaiškinti, kas nutinka, kai moteris nesutinka ar nubrėžia ribas. Tokie klausimai padeda pamatyti santykių dinamiką geriau nei bandymas spręsti pagal balso toną, aprangą ar fizinę jėgą.

Specialistams reikalingas pasirengimas atpažinti smurtą LGBTQ+ santykiuose, tačiau LBT moterų patirtys neturėtų būti laikomos „egzotiška“ išimtimi, kuriai būtina visiškai atskira sistema. D. Baranauskės teigimu, LBT moterų įtrauktis turi tapti bendros smurto artimoje aplinkoje atpažinimo ir pagalbos sistemos dalimi.

„Smurtą patyrusiai moteriai nereikia atitikti stereotipinio nukentėjusiosios paveikslo tam, kad jos patirtis būtų išgirsta ir į ją būtų tinkamai reaguojama“, – apibendrina Fondo „FRIDA“ vadovė.

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Matomos (-i) ir girdimos (-i): atsakas smurtui lyties pagrindu LBT moterų bei nebinarinės lytinės tapatybės asmenų atžvilgiu“ (Nr. GR-001-LT). Projektu siekiama prisidėti prie saugesnės ir įtraukesnės visuomenės kūrimo bei stiprinti pagalbos mechanizmus LBT moterims, patiriančioms smurtą dėl lyties.

Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei Europos Komisija negali būti laikoma už juos atsakinga.