R. Navickaitė: „Nebijokite, homofobai“

Panašu, kad šiandien Lietuvoje darosi populiaru viešai paskelbti: „taip, aš homofobė/homofobas, ir nebijau to pripažinti!“. Nemažai komentuojančiųjų po Facebook renginiu „Visų šeimų diena 2016“ skelbėsi tokiais drąsuoliais. Išgirdusi tokį pareiškimą, o šiuo atveju, perskaičiusi komentarą socialiniuose tinkluose, aš visuomet susimąstau –  o ko jūs turėtumėte bijoti?

Mūsų visuomenėje buvimas homofobišku yra priimamas kaip norma.  Pasisakę prieš homoseksualų santuokas ir įsivaikinimą, prieš „demonstravimąsi“ (suprask, eitynes), pareiškę, kad „visi gėjai pedofilai“, ir panašiai, jūs greičiausiai išgirsite pritariantį minios baubimą, ir gausite milijoną „like‘ų“. Neišsilavinimas, stereotipinis mąstymas ir neapykanta kitoniškumui yra priimami mūsų visuomenėje kaip absoliučiai normalizuoti dalykai.

Tad nebijokite, homofobai, dėl jūsų pasisakymų jums tikrai nieko blogo nenutiks. Greičiau atvirkščiai, kolegos, tėvai ir kaimynai jums paplos per petį, ir jūsų pačių „normalumas“ bus dar kartą neginčijamai užtvirtintas. Na, nebent kaip Ten Walls, jūsų gyvenimas sukasi ne tik provincialios Lietuvos teritorijoje. Tuomet gali būti, kad homofobiški pareiškimai sugadins jūsų karjerą. Bet tai, deja – tik retos išimtys.

Tad ar ne absurdas yra viešai girtis savo drąsa, kuri pasireiškia tuo… jog bijai to, ko nesupranti?

Homoseksualumas, Lietuvos visuomenės daugumos nuomone, yra tokia baisi, nesuvokiama būsena, tokia radikaliai nuo „normalaus“ žmogaus gyvenimo nukrypusi situacija, kad kiekvienam heteroseksualui turėtų būti šlykštu apie ją net galvoti. Tai, žinoma, yra vadinama homofobija – įsivaizduoti, kad homoseksualumas yra kažkas nepaprastai skirtingo nuo tavo (heteroseksualo, greičiausiai) patirties, ir bijoti to skirtingumo, tarsi jis kiekvieną akimirką galėtų tave įtraukti prieš tavo valią.

Kartais net patys homoseksualūs asmenys, išaugę tokioje visuomenėje kaip mūsų, būna viduje homofobiški. Tai vadinama internalizuota, arba vidine homofobija. Girdėdami visus tuos baisius dalykus apie „pederastus“ aplink save, bet nepažindami tų dalykų savo elgesyje ir charakteryje, šie žmonės ima galvoti, kad iš tiesų – esama tokių baisių homoseksualų, kaip kad žmonės kalba, tik aš pats esu išimtis.

Toks žmogus, pavyzdžiui, yra Rokas Žilinskas. Šis žmogus sugeba vienu metu ir pripažinti, kad yra gėjus, ir teikti tokius įstatymo projektus, kurie iš esmės diskriminuoja homoseksualus. Štai neseniai su kolegomis politikais jis pateikė „Šeimos stiprinimo“ įstatymo projektą, kuriame teigiama, kad „vyro ir moters papildomumas yra šeimos, kaip pirminės ir prigimtinės bendruomenės bei palankiausios vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinkos kūrimo pagrindas“.

Akivaizdu, kad pagrindinis tokio įstatymo tikslas yra padaryti taip, kad homoseksualių žmonių šeimos būtų amžiams nurašytos kaip „nepalankios vaikams“ ir kaip „ne šeima“. Tarsi dabar jos dar nebūtų mūsų visuomenėje stigmatizuotos, priverstos gyventi paslaptyje, be jokių santuokos teikiamų teisių, dažnai ir skurde, o dažniausiai priverstos emigruoti ten, kur galės tinkamai pasirūpinti savo ir savo vaikų gerove. Ir viskas dėl to, kad, matyt, tos pačios lyties poroje partneriai vienas kitą nepakankamai… „papildo“.