Prievarta slepiama tapatybė

Prievarta slepiama tapatybė
 
Kodėl svarbu kalbėti apie homoseksualių žmonių padėtį ir teises?
 
Šiemet Vytauto Didžiojo universiteto sociologų atlikto tyrimo duomenys parodė vieną įdomų ir nevienareikšmiškai vertinamą dalyką: keičiasi mūsų tautiečių požiūris į homoseksualius žmones. Ir ne dėl to, kad to nori Europos Sąjunga arba kad ministrė Vilija Blinkevičiūtė yra priversta finansuoti panašius tyrimus. Ar daugėja Lietuvoje tolerancijos, dar nėra aišku, tačiau, kad pradedame matyti ir pripažinti KITOKIUS šalia esančius, yra pažanga ir tuo reikia džiaugtis. Antra vertus, žinant, kad socialinius klausimus mūsų visuomenėje įvardija ne pati visuomenė, o valdžia, nėra ko džiūgauti. Tačiau tai, kad ši seksualinė mažuma (sic!) įvardyta kaip viena iš labiausiai Lietuvoje diskriminuojamų žmonių grupių, yra nemažas Lietuvos homoseksualių žmonių teises ginančių organizacijų laimėjimas. Apie diskriminaciją reikia pirmiausia pradėti kalbėti ir įtikinti politikus, kad tai yra problema.
Negalima užsimerkti ir nematyti to, kas akivaizdu – Lietuvos homoseksualūs žmonės yra bene vienintelė teisine prasme pripažinta žmonių grupė (mažuma), kuri yra priversta slėpti savo tapatybę.

Reprezentatyvi gyventojų nuomonės apklausa parodė, kad labiausiai Lietuvoje pažeidžiamos pagyvenusių asmenų, žmonių, turinčių negalią, moterų ir homoseksualių žmonių teisės. Nors visuomenės pokyčius, ypač vertybių kaitą, įvertinti nėra lengva, tačiau šis „faktas kaip blynas“ parodo visuomenės daugumos (!) nuomonę ir į tai, formuluodamos ateities prioritetus ir kalbėdamos apie socialinę atskirtį ir mažumų integraciją, turėtų atsižvelgti Lietuvos Respublikos vyriausybinės ir nevyriausybinės įstaigos. Jeigu kas netiki, kad šios žmonių grupės yra diskriminuojamos, tegul pamėgina įsivaizduoti save invalido vežimėlyje, pabūti Lietuvos senjoru – blogiau matyti, girdėti, įlipti į autobusą, pagyventi „iš pensijos“. O tie, kurie mano, kad Lietuvoje jau nebereikia kovoti dėl moterų teisių, nes lygybė yra pasiekta ir galime patys pamokyti senąsias ES nares, kaip įgyvendinti lygias galimybes, tegul sau atsako į keletą klausimų – kas dažniausiai plauna indus ir grindis namuose, kokios lyties yra jūsų viršininkas arba valstybės prezidentas, ministrai, Seimo nariai, merai. O dėl homoseksualių asmenų – jeigu norite įsivaizduoti, kaip jie (pvz., lesbietės) jaučiasi Lietuvoje, pabandykite penkias minutes apsimesti ir elgtis taip, lyg būtumėte priešingos lyties nei iš tikrųjų esate.
Oi, tik nesirodykite viešumoje, nes dar palaikys jus transvestitais arba transseksualais, nors tai ir nėra tas pats.

Taip ir įsivaizduoju, kaip šios mano mintys ir minėto tyrimo duomenys pykdo (o gal ir pradžiugino) kai kuriuos konservatyviai mąstančius Lietuvos piliečius.
Sakydamas „konservatyviai“, visiškai neturiu galvoje Tėvynės sąjungos, nes šioje partijoje yra tikrai nemažai moderniai mąstančių profesionalų. Konservatyvus yra požiūris, kad kalbėti apie žmogaus (taip pat ir homoseksualaus) teises yra gėdinga arba kad seksualumas yra visiškai privatus dalykas ir nėra ko čia tiems gėjams ir lesbietėms rodytis viešumoje ir rėkti apie savo teises, nes mat patys muša, patys rėkia. Bet grįžkime prie fakto ir pamėginkime kartu panagrinėti, susitarti dėl sąvokų, nes dažniausiai nesusikalbame tuomet, kai kalbame negirdėdami arba nenorėdami girdėti kitų nuomonės, ypač jeigu ta nuomonė yra kokios nors mažumos atstovų. Taigi pažiūrėkime iš arčiau, žvelgime giliau, kaip liepia televizija, ramiai, be pykčio ir be aistrų.

Visų pirma susitarkime dėl sąvokos homoseksualūs žmonės. Galbūt reikia rasti naują žodį, kuriame nebūtų tos „saldžiosios“ priesagos seks, nes lietuvių sąmonėje žodis sex (lotyniškai lytis) dažniausiai siejamas su lytiniais santykiais, biologine lytimi arba gimine ir lytiniais organais, nors seksualumas, kaip ir moteriškumas, vyriškumas arba hetero(homo)seksualumas, yra ne tik mūsų (lytiniuose) organuose, bet mūsų sąmonėje, mintyse, elgsenoje, aprangoje, darbovietėje, šeimoje ir t.t. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad homoseksualios patirtys yra visa tai, kas nėra heteroseksualu. Tačiau atsakykite man, kiek kartų turėčiau permiegoti su vyru, kad turėčiau teisę vadintis arba galėčiau BŪTI vadinamas gėjumi? Ir apskritai, kai mes kalbame apie homoseksualius žmones, kažkodėl dažniausiai turime galvoje seksą, bet ne žmonių jausmus – MEILĘ, nors šie žmonės myli lygiai taip pat kaip ir heteroseksualai, (nu)kenčia dėl meilės, jeigu įsimyli nelaimingai (pvz., tos pačios lyties, bet kitos lytinės orientacijos atstovą).

Sakysite, apie kokią čia meilę kalbu? „Pagal tokią logiką išeitų, kad pedofilai irgi myli, nes Vakaruose jau kuriamos jų teises ginančios organizacijos?“ – paklaustų skeptikas.
Į tokį klausimą atsakyčiau: pedofilija, kraujomaiša nėra homoseksualumas. Pedofilai gali būti ir heteroseksualūs, ir homoseksualūs. Pedofilija – seksualinis vaiko išnaudojimas.
Kraujomaiša – lytiniai santykiai tarp žmonių, turinčių (biologinės) giminystės ryšių. Tai rečiausiai įvairių civilizacijų ir kultūrų toleruojamas veiksmas, tačiau net ir pedofilai, kad ir kokie jie būtų, norime mes to ar nenorime, irgi yra žmonės. O jeigu iš tikrųjų jie arba jos myli?

Pabrėžiu – manau, kad pedofilija nėra toleruotina, tai nusikaltimas – vaiko teises reikia ginti. Tačiau nieko nėra nežmogiška, net ir pedofilai yra žmonės. Kas iš jų padaro ne žmones, patys suprantate… Žmogus elgiasi nežmoniškai, kai sąlygos yra nežmoniškos, teigia sociologijos klasikai.
Mums tai atrodo nežmoniška, necivilizuota, nes keičiasi supratimas, kas yra žmogaus, o kartu – ir vaikų teisės. Bet pasaulio istorikai puikiai žino, kad pedofilija visuomet egzistavo. Tik antikinės Graikijos laikais šis reiškinys nebuvo suprantamas kaip nukrypimas nuo normos. Jis buvo suprantamas kaip seksualinis vaikų auklėjimas – kad ir kaip keistai tai atrodytų.

Net neabejoju, kad rizikuoju prisišaukti kaltinimą, jog kalbėjimas apie homoseksualių žmonių teises yra tolygus homoseksualumo propagavimui. Jeigu tikite šia nesąmone, pamėginkite nors vienai dienai pakeisti savo orientaciją.
Tiesiog atlikite eksperimentą: suabejokite – o gal jūsų heteroseksualumas yra paprasčiausia gamtos klaida ir iki laimės jums reikia tik tos pačios lyties partnerio? Sukurpę laimingą homoseksualios poros scenarijų, įsivaizduokite, kaip jums reikėtų gyventi visuomenėje, neretai tapatinančioje jus ir su pedofilija – slapstytis, meluoti, nuolat gyventi su sąžinės graužatimi. O gal net dėl „normalaus gyvenimo“ ryšitės sukurti heteroseksualią šeimą – vien dėl įvaizdžio, kad visokios paskalos „atšoktų“? Kaip jaustis valstybėje, kurioje, būdamas, pavyzdžiui, puikus savo srities specialistas, profesionalas, mokėdamas valstybei mokesčius, balsuodamas rinkimuose ir prisidėdamas prie šalies ekonominės gerovės kūrimo, negali jaustis saugus? Kai negali jausti, kad valstybė tavimi, kaip ir kitais piliečiais, rūpinasi.

Gal paskyrę vieną dieną tokiam eksperimentui įsitikinsite, kad kalbėjimas apie homoseksualių žmonių teises nėra joks išsišokimas.

Arnoldas Zdanevičius
Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos docentas