Politinė „valia dialogui“ arba heteronormatyvumo pavidalai

Nida Vasiliauskaitė
Šį mėnesį man tenka dalyvauti jau antroje homoseksualumui skirtoje tarptautinėje konferencijoje. Pirmoji taip pat vyko Vilniuje – spalio 9 dieną. Ir ne kokiame nors viešbutyje, o pačiuose LR Seimo rūmuose. Rengta ji „išankstinio atsako“ principu, kaip „prevencijos“ veiksmas, turintis „nukenksminti“ tai, kas bus kalbama čia ir dabar – „EQUAL“ projekto „Atviri ir saugūs darbe.lt“ baigiamosios konferencijos „Atverkime savo darbo vietas“ metu. Pavadinimas – „Pripažinti mūsų poreikius. Pokalbiai apie lytiškumą ir homoseksualumą“. Tikslas – „skatinti dialogą lyties tapatybės ir seksualumo klausimais, ugdant gilesnį nagrinėjamų problemų supratimą bei atsakingą elgseną šioje srityje“. Organizatoriai – Lietuvos Respublikos Seimo Narkomanijos prevencijos komisija ir Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos švento Kazimiero provincija, kurių keistai sutapę interesai, manau, jau patys savaime verti mūsų dėmesio (jie reprezentuoja šalyje dominuojančią politinę valią: raktinių renginio sąvokų – „Seimas“, „pranciškonai“, „narkomanija“, „homoseksualumas“ – sankaba nedviprasmiškai rodo, ko iš to renginio galime tikėtis).
Narkomanijos prevencijos komisija paminėta ne veltui: jos funkcija – įtvirtinti piliečių sąmonėje mintį, jog homoseksualumas kažkaip giliai ir esmingai susijęs su narkomanija, o gal net yra jos sinonimas. Visai rimtai: parlamentarė R.Visockytė pristatė šios komisijos išvadą, kad „efektyvi kova su narkomanija galima tik tuomet, kai Lietuvoje bus stipri šeima“ (komisija, matyt, „ištyrė ir nustatė“ tokios priklausomybės buvimo faktą ir rado visų blogybių atpirkimo ožį – „nestiprias šeimas“ bei nešeimyniškus piliečius). Priminęs, kad šeimos sampratos transformacijos pradžia – skyrybų įteisinimas, kurį suponavo ne vaikų, bet tėvų teisės, konferencijoje kalbėjęs MRU dėstytojas dr.K.Meilius netgi leido suprasti, kad – “vaikų labui” – atsakingai tvarkomoje valstybėje tėvams šios teisės neturėtų būti suteikiamos ar bent jau jas derėtų gerokai apriboti (idealus modelis: priverskime vesti, uždrauskime skyrybas – ir nebeliks nei narkomanijos, nei smurto prieš vaikus, nei apskritai jokių socialinių problemų).
Ir tai – ne išimtys, tokia ir buvo konferencijos dvasia: visi iki vieno pranešėjai (atrinkti pagal tiesioginę ar netiesioginę priklausomybę katalikų organizacijomis) atstovavo oficialią Bažnyčios poziciją: „kitai pusei“ pasiūlyta pasėdėti ir paklausyti Tiesos apie save. Tiesos, kurią tikratikių sociologijos daktarų, eksgėjų architektų, vienuolių ir marginalų psichoterapeutų lūpomis skelbė jos turėtojai, žinantys, „kaip yra“ (stažuočių Popiežiškame santuokos ir šeimos studijų institute dėka), kalbantys Dievo įkvėptos Sociologijos, Psichologijos ar Psichoterapijos vardu.
Mažesniems piliečiams „krikščioniško mokslo“ autoritetas sekuliarios valstybės Seimo salėje kantriai ir gailestingai stengėsi išaiškinti, kodėl jie tokiais „sutrikusiais“ (nesuvokiančiais tradicinių lyčių vaidmenų „natūralumo“) tapo, ir laukė jų „teisingo“, „adekvataus“ atsakymo, kuris turėjo kilti iš supratimo to, kas buvo pasakyta, iš įsisąmoninimo to, kas jiems buvo paaiškinta. Atsakymas, be abejo, turėjo būti nuoširdi atgaila, ankstesnio “neteisingo kelio” atsižadėjimas ir sugrįžimas atgal prie savo „tikrosios prigimties“, pažinios tik Bažnyčios mokymo ekspertams („prigimtis“ yra tokia, kaip sako JIE; manantys kitaip paprasčiausiai klysta, nesugeba „pripažinti savo poreikių“, nes Dievas į juos dar neatgręžė savo veido). Štai tokio „gilesnio nagrinėjimo“, tokio „dialogo“ tikėtasi – neatsitiktinai kitą dieną konferenciją užbaigė mišios ir „išgydymo pamaldos“ (tiesiogine prasme; keista tik, kad egzorcisto nebūta). Po tokių renginių norom nenorom tenka suabejoti tiek mūsų valstybės noru priklausyti Europos Sąjungai, tiek sekuliaria, demokratiška jos tapatybe.
Tad kaip diskriminacijos forma homofobija mūsų visuomenėje turi ypatingą statusą. Nors, spaudžiant Europos Sąjungai, politiškai korektiški dokumentai privalo ją paminėti greta kitų socialinę atskirtį kuriančių ar neapykantą kurstančių ksenofobijos pavidalų, tačiau nesunku pastebėti politinę valią išbraukti homofobiją iš nepriimtinų dalykų sąrašo. Retas oficialus asmuo ar tiesiog išsilavinęs žmogus rizikuotų susigadinti reputaciją viešai pareikšdamas, kad rasizmas, antisemitizmas, eidžizmas (ageism) ar seksizmas – priimtini ar net puoselėtini kaip „tautinės vertybės“ reiškinai, tuo tarpu požiūris į gėjus – visai kas kita.
Homofobiją – pačiu brutaliausiu pavidalu – atvirai demonstruoja įtakingi šalies dienraščiai ir politikai, kurių, deja, nepavadinsi marginalais. Seime keliamos iniciatyvos Visuomenės informavimo įstatymo projekto papildymais uždrausti pozityvias ar neutralias gėjų ir lesbiečių reprezentacijas žiniasklaidoje. Speciali darbo grupė kuria „naują šeimos politikos koncepciją“, turinčią „apginti tradicinę šeimą“ užkertant kelią „homoseksualizmo propagandai“. O dienraštis „Vakaro žinios“ netgi sulaukia Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pagyrimo dėl išskirtinio rūpesčio lietuvių kalbos grynumu (tarptautines sąvokas „gėjai“ ir „homoseksualai“ keičiant vietiniu analogu „vištgaidis“). Tenka tik spėlioti, kaip būtų reaguojama į panašius Seimo narių pasiūlymus „ginti tautos etninį grynumą“ arba į straipsnių serijas, kuriose kitataučiai būtų gražiai lietuviškai vadinami „siauraakiais“ ar „žydpalaikiais“, moterys – „kalėmis“ ar „vištomis“, o asmenys virš šešiasdešimties – „nukaršėliais“. Tikriausiai – spėju, – panašumas nebūtų įžvelgtas: būtent tai – panašumo nematymas – ir yra mūsų problema.
Ko gero, Lietuvoje homoseksualai yra vienintelė grupė, privalanti slėpti net savo egzistavimo faktą, nes pats jos viešas matomumas prilyginamas reikalavimui išskirtinių teisių, agresyviam savęs demonstravimui, amoralumui, nepadorumui ir visuomenės pagrindų griovimui. Etninėms ar religinėms mažumoms visuomenė bent jau pripažįsta teisę priešintis diskriminacijai, jų atstovai neturi apsimetinėti joms nepriklausą (nebent buitiniame lygmenyje), juos atvirai ir tiesiogiai ignoruoti priklausomybės mažumoms pagrindu Lietuvoje ryžtamasi kur kas rečiau, tuo tarpu homoseksualus ne visada palankiai nužvelgia net institucijos, ginančios žmogaus teises ir kontroliuojančios lygių galimybių įgyvendinimą.
Priežastis – institucionalizuotas seksistinis tikėjimas vienintele „teisinga“, pačios „gamtos“ nulemta seksualine orientacija. Seksistinis, nes homofobiją galiausiai generuoja ne kas kita kaip tradicinis patriarchalinis požiūris į lyčių vaidmenis ir mizoginija (atmeskime visa tai – ir piktintis gėjais nebeliks jokių teorinių priežasčių, net ir biblinių, nebent pasipiktinimą palaikytų inertiški buitiniai įpročiai). Socialiniai tyrimai tik patvirtina šitą priklausomybę: asmenys, tikintys socialinių vaidmenų natūralumu, tai yra iš esmės skirtinga vyro ir moters „prigimtimi“, atitinkančia jų nelygią vietą visuomenėje, paprastai yra ir didžiausi homofobai. Jau nekalbant apie tai, kad įvairios ksenofobijos formos yra tik skirtingi tos pačios logikos konkretizacijos būdai (vienos pasmerkimas teoriškai reikalauja pasmerkti visas), seksizmą ir homofobiją sieja dar ir ypatingas giluminis ryšys: todėl homofobiškoje visuomenėje lyčių lygybė tėra fikcija.
Be abejo, homofobija ar diskriminacija seksualinės orientacijos pagrindu nebūtinai pasireiškia radikaliu pavidalu kaip fizinis smurtas, grasinimai ar atviri užgauliojimai. Kur kas subtilesniais pavidalais ji glūdi pačioje heteronormatyvumo prezumpcijoje, kuri atrodo tokia nuolatinė, tokia „natūrali“, tokia „savaime suprantama“, kad net nepastebima. Nė kiek neperdedant galima pasakyti, jog kasdienybė yra nepertraukiamas performatyvus (save kuriantis, atnaujinantis ir palaikantis) heteroparadas: nors paprastai manoma, kad seksualinę orientaciją turi tik gėjai (pati frazė „seksualinė orientacija“ jau kelia mintis apie „tai“), daugybe netiesioginių užuominų žmonės nuolat įvairiausiuose kontekstuose praneša ir primena vieni kitiems esą heteroseksualūs (lankydamiesi vakarėliuose, nešiodami vestuvinius žiedus, kalbėdami apie savo žmonas, vyrus, anytas, uošves, vaikus ir anūkus, laikydami jų nuotraukas ant darbo stalo; apranga, gestais, pomėgiais, kalbos maniera, pasakojamais anekdotais, laikysena, interesais – o ištekėję moterys dar ir pavardėmis – demonstruodami savo priklausomybę seksualinei daugumai).
Žinoma, jie mano esą seksualiai neutralūs – taip, kaip baltieji mano esą tiesiog „šiaip žmonės“, be jokių rasinių požymių, tol, kol nesutinka Kito, kuris „turi spalvą“ (t. y. „turi rasę“); arba kaip neretai manoma, kad vyrai yra tiesiog „šiaip žmonės“, o lytį turi tik moterys (atkreipkime dėmesį: bet koks lyčių tematikai skirtas renginys kažkodėl daugumos suvokiamas kaip renginys, skirtas vien moterims ir/ar apie moteris).
Šiame kontekste ir reikia kalbėti apie diskriminaciją seksualinės orientacijos pagrindu darbe. Lietuvoje ji draudžiama nuo 2003 metų, tačiau vis dar retas gėjus ar lesbietė išdrįsta atskleisti savo tapatybę kolegoms ar darbdaviui. Priežastis paprasta ir banali – jie bijo sankcijų (pradedant nepasitikėjimu, apkalbomis ar tyliu ignoravimu ir baigiant karjeros stabdymu ar atleidimu iš darbo). Bijo, nes tikisi neigiamos reakcijos. Tikisi, nes akivaizdi kolegų heteronormatyvumo prezumpcija įspėja saugotis. Rizika ir kaina – pernelyg didelė. Antidiskriminacinių įstatymų, deja, nepakanka: reikia, kad pasikeistų visuomenės požiūris – kad homoseksualai nebeatrodytų grėsmės šaltiniu, ardančiu „gamtinę“ ir socialinę tvarką, kad patriarchalinis pasaulio matymas liautųsi buvęs vieninteliu socialiai įtvirtintu, taigi vieninteliu „realiu“, „tikru“, įmanomu.
Tipiškas heteroseksualas čia tikriausiai susierzintų, pertrauktų mane ir pasakytų: „Na gerai, šiaip jau nesu labai priešiškas gėjams, tegul jie gyvena su kuo nori  ir kaip nori, tačiau kodėl jie veržiasi į viešumą ir skelbia apie savo orientaciją visam pasauliui? Darbe ne vieta pasakotis apie savo asmeninius reikalus – kodėl aš turėčiau klausytis man neįdomių ir nepriimtinų istorijų?“. Pats problemos kėlimas, pats atvirumo darbe siekis dažnai pasitinkamas priešiškai, suprantant jį kaip keistą homoseksualų poreikį išstatyti viešai apžiūrai savo intymų gyvenimą.
Tačiau juk atvirumas darbe numato visai ką kita: seksualumas – kur kas daugiau nei kalbos apie seksą (kalbų apie seksą gali visai nebūti), tai integrali asmenybės dalis, aplinkos suvokimo ir gyvenimo būdas, pastebimas pačiuose nekalčiausiuose pokalbiuose, gestuose, net humoro jausme. Tai kitus tekstus persmelkiantis kontekstas. Oficiali darbo aplinka – kaip ir bet kokie socialiniai santykiai – anaiptol nėra seksualiai neutrali ar sterili: joje visada tvyro prielaida apie (privalomą) jos dalyvių heteroseksualumą. Prielaida, kurią kiekvienas iš mūsų vis prašomas patvirtinti (ne, niekas neklausia „Ar tu heteroseksualus?“; veikiau kasdien a priori kreipiasi kaip į heteroseksualą tikėdamiesi tipiškos heteroseksualo reakcijos į klausimus apie laisvalaikį, pomėgius, skonį, interesus, vyrų ir moterų išvaizdą ir laukdami atsakomojo juoko, išklausius heteronormatyviai sukonstruotą anekdotą).
Kaip tik todėl ši prielaida išlieka nematoma. Ji pradeda ryškėti tik tada, kai komunikacija pradeda strigti – kai patvirtinimo nesulaukiama ar užfiksuojami akivaizdūs „netradicinių“ preferencijų ženklai, kurie iš karto interpretuojami kaip „nederamas elgesys“, agresyvus „savęs demonstravimas“, „rėksminga propaganda“, pavojus kolegų „šeimos vertybėms“ (tarsi homoseksualumas būtų koks užkratas, plintantis vizualiai arba pašnekesių apie jį būdu). „Elgtis deramai“ heteronormatyviame pasaulyje reškia tylėti ir nuolat kontroliuoti savo gestus, žvilgsnius, išvaizdą, mimiką, kalbas, mintis – kad tik kas nors ko nors nepagalvotų. Tai reiškia viešumoje – taigi didžiąją savo gyvenimo dalį – apsimetinėti tuo, kuo nesi, negali ar net nenori būti. Meluoti, kurti nebūtas istorijas, bijoti ir slėptis taip, tarsi homoseksualumas būtų liga, indoktrinacijos pasekmė, nusikaltimas ar bent jau trūkumas, tarsi jo vis dar reikėtų gėdytis.

Tyrimų duomenimis, visuomenės požiūris į homoseksualus – kaip ir į kitas diskriminuojamas grupes – labai priklauso nuo pažinties su konkrečiais joms priklausančiais individais: klijuoti stereotipus ir nekęsti visada daug lengviau abstrakčiai. Atvirumą ir toleranciją sieja grįžtamasis ryšys: atvirumas skatina toleranciją, et vice versa. Todėl atvirumas darbe galėtų būti viena iš strategijų mažinant homofobiją – tą pačią, kuri ir verčia homoseksualus gyventi „svetimus gyvenimus“ vaidinant niekam – nei jiems patiems, nei plačiajai visuomenei – nereikalingą spektaklį. Laikas suprasti, kad homofobijos pagrindas – patriarchalinis mąstymas, glūdintis taip karštai mūsų krašte ginamoje frazėje „šeimos vertybės“ – diskriminuoja mus visus: homoseksualus ir heteroseksualus, vyrus ir moteris.