Homoseksualių asmenų teisės ir realijos Lietuvoje

Jolanta Samuolytė
Nepatvirtintais duomenimis, Lietuvoje gyvena nuo 5 iki 10 % homoseksualių asmenų. Nors tai palyginti nedidelė visuomenės dalis, tačiau nepakantumo ir netolerancijos lygis jos atžvilgiu yra aukštas. Visuomenės tyrimų apklausos duomenimis net 30 proc. gyventojų mano, kad tik visiškas homoseksualų nebuvimas nekeltų problemų Lietuvos visuomenei. Daugiau nei pusė gyventojų mano, kad homoseksualūs asmenys neturėtų dirbti policijoje ar mokyklose ir nerinktų kandidato į Seimą ar savivaldybės tarybą, jei jis ar ji atvirai pripažintų savo homoseksualumą. Daugelis gyventojų vis dar mano, kad homoseksualius asmenis reikia gydyti ir tik retas kuris žino, kad homoseksualumas yra išbrauktas iš Pasaulinės sveikatos organizacijos ligų sąrašo.[1]
Esant aukštam netolerancijos lygiui visuomenėje kyla klausimas kaip homoseksualių asmenų teisės yra įtvirtintos Lietuvos teisės aktuose ir dar svarbesnis klausimas kaip jos yra realiai įgyvendinamos praktikoje. Todėl šiame straipsnyje bus atkreiptas dėmesys į sekančius aspektus:
(i)                 Diskriminacijos dėl asmens seksualinės orientacijos draudimo įtvirtinimas pagrindiniuose teisės aktuose (LR Konstitucijoje, Baudžiamojo ir Darbo kodekse bei Lygių galimybių įstatyme);
(ii)               Sunkumai su kuriais homoseksualūs asmenys susiduria bandydami pasinaudoti saviraiškos bei susirinkimų laisve; ir galiausiai
(iii)             Trumpa apžvalga teisių, kurios Lietuvoje dar nėra nei įtvirtintos, nei įgyvendintos – tai šeimos teisės (tokios kaip sudaryti santuoką ar įregistruoti partnerystę).
  1. Pagrindiniai teisės aktai reglamentuojantys diskriminacijos draudimą
 

LR Konstitucijoje yra numatyta visų asmenų lygybė prieš įstatymą, teismus ir kitas valstybės institucijas ar pareigūnus. Nurodytas pagrindų sąrašas dėl ko negalima diskriminuoti yra baigtinis ir „seksualinė orientacija“ tarp jų nėra paminėta. Nežiūrint į tai, remiantis įtvirtintu visų asmenų lygybės principu, galima teigti, kad ši konstitucinė norma turėtų būti taikoma ir homoseksualių asmenų atžvilgiu, nors tokia interpretacija dar nėra pateikta nei teismų, nei valstybės institucijų.[2]

Naujai priimtame 2000 m. Baudžiamajame kodekse  yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už diskriminavimą dėl seksualinės orientacijos bandant „.. sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves“ (169 str.) bei neapykantos kurstymo prieš „žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl … seksualinės orientacijos…“ (170 str.).
Tai reglamentuojančios Baudžiamojjo kodekso normos galioja jau keturis metus (2003-2007 m.), tačiau praktinis jų įgyvendinimas lieka kvestionuojamas. Inicijuojamų ikiteisminių tyrimų skaičius yra labai nedidelis, dar mažesnis bylų skaičius pasiekia teismą. Pavyzdžiui, Generalinės prokuratūros pateiktais duomenimis[3], nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. spalio 10 d. šalies prokuratūrose ir ikiteisminio tyrimo įstaigose buvo pradėti ir atliekami 52 ikiteisminiai tyrimai dėl diskriminavimo ir neapykantos kurstymo pagal Baudžiamojo kodekso 169 ir 170 straipsnius. Iš 52 ikiteisminių tyrimų tik 8 bylos buvo perduotos teismo nagrinėjimui. Tai reiškia, kad vidutiniškai tik apie 15 proc. pradėtų ikiteisminių tyrimų yra sėkmingai užbaigiami ir bylos medžiaga yra perduodama teismui. Atsižvelgiant į tai, kad minimose normose yra draudžiami ir kiti pagrindai – dėl asmens lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, galima teigti, kad pradedamų ikiteisminių tyrimų skaičius dėl diskriminacijos ir neapykantos kurstymo dėl asmens seksualinės orientacijos yra dar mažesnis kaip ir procentinė išraiška teismus pasiekiančių  bylų.
Nors pradedamų ikiteisminių tyrimų skaičius yra nedidelis, tačiau kaip parodė pastarojo meto įvykiai, Baudžiamojo kodekso normų taikymas yra aktualus. Pavyzdžiui, 2007 m. gegužės mėnesį internetiniame portale lrytas.lt išspausdinus straipsnį „Švedijos ambasadorės moralinė parama homoseksualams sulaukė atsako“[4] tarp straipsnio skaitytojų buvo publikuoti tokie skaitytojų komentarai, kaip „Gėjus į dujų kameras“, „geras gėjus – negyvas gėjus“ ir pan..
Remiantis nedideliu pradedamų ikiteisminių tyrimų skaičiumi bei nukentėjusių asmenų neformaliais skundais dėl  teisėsaugos organų atsisakymo pradėti tyrimus, galima teigti, kad, norint užtikrinti Baudžiamojo kodekso normų efektyvų taikymą, yra būtina šviesti teisėsaugos pareigūnus apie teisės normas, reglamentuojančias diskriminacijos draudimą, jų taikymą praktikoje bei supažindinti su kitų šalių praktika šioje srityje.

Darbo kodekse  yra numatyta, kad darbo santykiai reglamentuojami principais, tarp kurių yra pažymima „darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų … seksualinės orientacijos.“ (DK 2 str. 1d. 4p.) taip pat, yra numatyta, kad darbo santykių negalima nutraukti dėl asmens „seksualinės orientacijos“ (129 str. 3 d.).
Draudimas diskriminuoti asmenis darbo santykiuose yra detaliau reglamentuotas Lygių galimybių įstatyme.

Lietuvos Respublikai 2004 m. gegužės 1 d. įstojus į Europos Sąjungą atsirado pareiga perkelti 2000 m. Direktyvos nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (arba kitaip vadinamos Darbo Direktyvos) nuostatas į nacionalinę teisės sistemą. Šiuo tikslu, buvo priimtas direktyvą įgyvendinantis Lygių galimybių įstatymas (LGĮ), kuris įsigaliojo nuo 2005 m. sausio 1 d.
LGĮ yra draudžiama:
–          Tiesioginė, netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas; bei nurodymas diskriminuoti.
Reikia pažymėti, kad visos šios sąvokos homoseksualių asmenų atžvilgiu Lietuvoje buvo priimtos pirmą kartą ir žymiai praplėtė jų apsaugą nuo diskriminacijos, nors įgyvendinant teisės normas praktikoje yra susiduriama su tam tikromis problemomis.
Minimoje Direktyvoje taikymo sritis iš esmės apima tik darbo santykius, tačiau LGĮ taikymo sritis yra numatyta daug platesnė ir be darbo santykių reguliavimo apima ir paslaugų teikimo sritį, švietimo organizavimą bei valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą. Be to yra draudžiami diskriminuojantys skelbimai.

Direktyvos 2000/78/EB įgyvendinimo trūkumai

Darbo Direktyva iš esmės į Lietuvos teisinę sistemą buvo perkelta, tačiau ne pilnai ir dėl kai kurių neperkeltų Direktyvos nuostatų, asmenys, patyrę diskriminaciją nėra apsaugoti ta apimtimi, kuri yra numatyta Direktyvoje. Tarp pagrindinių įgyvendinimo trūkumų yra:
Darbo Direktyvoje yra numatyta atstovavimo teisė asociacijoms, organizacijoms arba kitiems juridiniams asmenims. (9 str. 2 d.) tačiau Direktyvą įgyvendinančiame įstatyme ši atstovavimo teisė nėra numatyta.
Pagal Civilinio kodekso normas bei Lietuvos Aukščiausio Teismo (LAT) išaiškinimą, kartu su advokatais ir jų padėjėjais atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys (CK 56 str. 2 d.), tačiau tik kartu su advokatu ir (ar) advokato padėjėju. Teisės atstovauti asmenį savarankiškai – kiti asmenys neturi. LAT rugsėjo 17 d. Konsultacijoje pažymėjo, kad: „CPK 56 straipsnio 2 dalis nustato, jog kartu su šio straipsnio 1, 2 punktuose nurodytais asmenimis, t.y. advokatais ir (ar) advokatų padėjėjais, fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys. Ši teisės norma fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą leidžia būti tiek neteisinių sričių, susijusių su šalių ginčo dalyku, specialistams (pvz., auditoriams, buhalteriams, mokesčių konsultantams, patentiniams patikėtiniams), tiek ir bet kuriems kitiems asmenims, išskyrus tuos asmenis, kurie pagal įstatymus negali būti atstovais teisme (CPK 60 straipsnis), tačiau su sąlyga (conditio sine qua non), kad tokie asmenys atstovaujamojo teises ir interesus teisme gina kartu su advokatais ar advokatų padėjėjais, t.y. savarankiškai jie negali atlikti jokių procesinių veiksmų. Vadinasi, jeigu į teismo posėdį ginti atstovaujamojo teises ir interesus jo advokatas ir (ar) advokato padėjėjas neatvyksta, o atvyksta tik CPK 56 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo, teismas tokiam asmeniui turi neleisti atstovauti atstovaujamajam teismo posėdyje priimdamas dėl to nutartį (CPK 56 straipsnio 3 dalis, 290 straipsnis “.[5]
Administracinių bylų teisenos įstatyme yra numatyta (49 str. 3 d.), kad įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai. Advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi. Kitų atstovų įgaliojimai turi būti nurodyti įgaliojime, išduotame ir įformintame Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Vadovaujantis LAT išaiškinimu (pateiktu Konsultacijoje 2003 m. gegužės 15 d. (Nr. 02-04-10)[6], galima teigti, kad, skirtingai nei civilinėje teisenoje, kur asmenį gali atstovauti tik advokatas arba advokato padėjėjas, administracinėje teisenoje asmenį gali atstovauti ir kiti asmenys, su sąlyga, jei jų įgaliojimai yra išduoti ir įforminti Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Iš to seka, kad tais atvejais kai LGĮ bus pažeidžiamas, pavyzdžiui, valstybinio arba savivaldybių administravimo subjektų, asmenį, patyrusį diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos, administraciniame teisme galės atstovauti ir „kiti asmenys“ tame tarpe ir nevyriausybinės organizacijos. Tačiau tokios praktikos šiuo metu dar nėra susiformavusios.
Kas liečia baudžiamąją teiseną, tai reikia pažymėti, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso normas (55 str. („Įgaliotieji atstovai“) 2 d.) asmenį be advokato ir advokato padėjėjo, gali atstovauti „kiti asmenys“ tik su aukštuoju teisiniu išsilavinimu, o leidimas atstovauti ar ne priklauso nuo ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo diskrecijos.
Apibendrintai galima teigti, kad Lietuvos teisėje reikalavimas užtikrinti asociacijų, organizacijų ar kitų juridinių asmenų teisę atstovauti nukentėjusius asmenis nuo diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos pilnai nėra įgyvendintas ir tam, kad ištaisyti šį trūkumą, tikslingiausia būtų numatyti LGĮ šia teisę sutinkamai su Direktyvos 2000/78/EB 9 straipsnio 2 dalies nuostata, atitinkamai pakeičiant ir Civilinio, Baudžiamojo kodekso bei Administracinės teisenos bylų įstatymo normas.
Darbo Direktyvos 10 straipsnyje yra numatytas įrodinėjimo naštos perkėlimas atsakovui. Tai reiškia, kad diskriminaciją patyrusiam asmeniui, užtenka pateikti prima facie įrodymus, t.y. įrodymus, leidžiančius atsirasti pagrįstai prielaidai, kad diskriminacija galėjo įvykti ir tada pareiga įrodyti, kad tokios diskriminacijos nebuvo persikelia atsakovui.
Lygių galimybių įstatyme įrodinėjimo naštos perkėlimas atsakovui nėra numatytas. Todėl diskriminaciją patyrusiam asmeniui, kreipusis į teismą, yra taikomos bendros Civilinio proceso kodekso normos (178 str.). Tai reiškia, kad ieškovas kreipęsis į teismą turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Ir nors LAT Civilinių bylų skyriaus teisminėje praktikoje galima rasti pavyzdžių[7], kada įrodinėjimo našta darbo bylose buvo perkelta atsakovui, t.y. darbdaviui, ginčijant atleidimo iš darbo teisėtumą, tačiau tai neleidžia teigti, kad teismai vienodai laikysis šios praktikos spręsdami ir diskriminavimo bylas ateityje.
Siekiant užtikrinti pilną Direktyvos 2000/78/EB įgyvendinimą yra tikslinga Lygių galimybių įstatyme numatyti įrodinėjimo naštos perkėlimą sutinkamai su Direktyvos 10 straipsnio normomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimo pareigos perkėlimas jau yra įtvirtintas LR Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje.
Darbo Direktyvos 17 straipsnyje yra numatytos už direktyvos nuostatų pažeidimą „veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos, kurias gali sudaryti kompensacija“.
Pagal galiojančias Lygių galimybių įstatymo nuostatas, nustačius diskriminavimo faktą, gali būti skiriama bauda. Pagal 2005 m. spalio 13 d. įsigaliojusias Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41(6) straipsnio normą, už Lygių galimybių įstatymo pažeidimą gali būti skiriama bauda „nuo vieno šimto iki dviejų tūkstančių litų“.
 
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai nustačius LGĮ įstatymo pažeidimo atvejį ir skyrus baudą pažeidėjui, šie pinigai patenka į valstybės biudžetą, bet neatlygina nukentėjusiam patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Tai reiškia, kad net ir tuo atveju, kai asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai patiria diskriminaciją, priekabiavimą ar nurodymą jį diskriminuoti  dėl seksualinės orientacijos, jis negali prisiteisti kompensacijos už patirtą žalą.
Pavyzdžiui, pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį, asmeniui neturtinė žala gali būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o kadangi kaip minėta LGĮ įstatymas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo diskriminacijos atveju nenumato, tai diskriminaciją patyręs asmuo tokios galimybės neturi.
Šiuo metu yra parengtas Lygių galimybių įstatymo pakeitimo projektas[8], kuriame yra numatoma ištaisyti visus aukščiau paminėtus Direktyvos įgyvendinimo trūkumus.
LGĮ pakeitimo projektas 2007 m. rugsėjo 18 d. buvo svarstomas Seime. Po pakartotinio balsavimo buvo nutarta grąžinti projektą Vyriausybei tobulinti. Didelę nuostabą kelia ne tai, kad įstatymo pakeitimo projektas buvo grąžintas jo iniciatoriams tobulinti nesuformulavus ką būtent įstatymo projekte reikia tobulinti, bet nuskambėję Seimo narių argumentai prieš projekto priėmimą. Seimo parlamentarai su savo kolegomis dalinosi sekančiais pasvarstymais[9]:
  • kodėl įstatyme nebeliko asmens lyties, o atsirado kažkokia  lytinė orientacija. Ar tai kaip rusiškai sakoma „ono“?
  • kadangi įstatyme, priešingai nei ankstesniuose, yra įrašyta ne asmens lytis, bet asmens lytinė orientacija  ar tai reiškia, kad kiekvienam piliečiui reikės apsispręsti dėl lytinės orientacijos, kokio amžiaus, kada? Nors įstatymo pakeitimo projekto įstatymu gali būti siekiama remtis kokiomis nors Europos direktyvomis, bet Lietuva yra Lietuva, katalikiškas kraštas, kur vertinamos šeimos vertybės, todėl yra reikalingas įstatymų aiškumas.
  • Įstatymo projekte nuvertinama nuo amžių žinoma vertybė – žmogaus lytis. Atrodo, kad norint apsaugoti vaikus nuo peršamos lytinės orientacijos aktualizavimo reikės kurti tiktai katalikiškas mokyklas, nes kitaip valstybė tiesiog brutaliai įsiverš į tėvų ir vaikų santykius, primesdama antivertybes. Gal tada visas mokyklas reikės savigynos tikslais registruoti kaip religines?

Už Darbo Direktyvos įgyvendinantį įstatymą – Lygių galimybių įstatymą yra atsakinga Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (LGKT). Nuo įstatymo įsigaliojimo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. LGKT išnagrinėjo nedidelį skundų skaičių, susijusių su diskriminacija dėl seksualinės orientacijos: du – 2005 metais ir du – 2006 metais.
Tarnyba tarp galimų priežasčių yra nurodžiusi, kad:
„a) gėjai arba lesbietės dažniausiai visomis įmanomomis priemonėmis ir būdais slepia savo lytinę orientaciją nuo darbdavių ir savo kolegų, bijodami sulaukti neigiamos reakcijos ar diskriminacinių veiksmų jų atžvilgiu;
b) netradicinės seksualinės orientacijos žmonės dažniausiai nutyli savo problemas arba patiriamus savo teisių suvaržymus, nes nenori sulaukti priešiškos darbdavių ir kolegų reakcijos, o taip pat persekiojimo už skundo pateikimą;
c) netradicinės seksualinės orientacijos žmonės yra itin netoleruojami Lietuvoje (tai rodo tyrimų ir apklausų duomenys) ir todėl jie linkę apskritai nutylėti savo problemas, kad tie nemalonūs ir daug kam nepriimtini klausimai nebūtų bereikalingai eskaluojami.“[10]

2.            Sunkumai su kuriais susiduriama bandant pasinaudoti saviraiškos ir  
         susirinkimų laisve
Nors pagrindiniai Lietuvos teisės aktai draudžia diskriminuoti asmenis dėl seksualinės orientacijos, tačiau bandant pasinaudoti visiems įstatymo suteikta saviraiškos ir taikių susirinkimų laisve, kaip rodo pastarųjų metų įvykiai, homoseksualiems asmenims Lietuvoje kyla daug sunkumų.
  • Fotografijos parodos uždraudimas Juodkrantėje
2006 metų vasarį Juodkrantėje turėjo įvykti fotografijos ciklo parodos atidarymas „Tradicinės ir netradicinės šeimos“. Kai kuriose ekspozicijos nuotraukose buvo vaizduojami homoseksualūs asmenys. Neringos savivaldybei priklausančių Juodkrantės parodų namų menotyrininkė neleido pristatyti parodos motyvuodama tuo, kad parodų namai yra sujungti su mokykla ir buvo baiminamasi į parodos atidarymą atėjusių moksleivių reakcijos pamačius šias nuotraukas.[11] Lietuvos gėjų lyga kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą su skundu dėl diskriminacijos seksualinės orientacijos pagrindu. Tarnyba išnagrinėjusi skundą priėmė sprendimą, kad buvo pažeistas Lygių galimybių įstatymo 3 straipsnis, numatantis, kad valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos turi bendradarbiauti su organizacijomis, siekiančiomis įgyvendinti lygias galimybes ir priėmė sprendimą skirti menotyrininkei įspėjimą.[12]
Tarnybos sprendime nebuvo pasakyta ar atsisakymas išduoti leidimą buvo tiesioginės diskriminacijos atvejis seksualinės orientacijos pagrindu. Tačiau ir įspėjimo skyrimas visuomenėje sulaukė ne vienareikšmiškos reakcijos. Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai bei Vaiko teisių apsaugos kontrolierė  išsakė nuomonę, kad vaikų susipažinimas su nuotraukose vaizduojamais gėjais ir lesbietėmis būtų padaręs žalingą įtaką vaikų doroviniam vystimuisi (paremtu krikščioniškos dorovės principais).
Šis atvejis rodo, kad vyrauja nuomonė, jog vaikų nereikia supažindinti su „kitokiais asmenimis“ ir kalbėti nuo pat mažumės apie lygybę, ugdyti jų toleranciją šiems asmenims. Vaikus norima tarsi apsaugoti nuo tos blogybės, kad jie patys netaptų „kitokiais“ (neužsikrėstų homoseksualumu). Tačiau kaip visuomenėje, kurioje visais įmanomais būdais yra bandoma apsaugoti vaikus nuo susipažinimo su „kitokiais asmenimis“, jiems išaugus galima tikėtis, kad jie supras tuos „kitokius“ asmenis, bus jiems tolerantiški ir neturės sunkumų elgtis ir traktuoti juos kaip sau lygius? Ar nėra taip, kad viena netolerantiška karta siekia visais įmanomais būdais užauginti kitą, sau identišką netolerantišką ir nepakančią naują kartą „kitokiems asmenims“?
  • Siūlymai dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisų
2006 metais siūlymų apriboti homoseksualių žmonių saviraiškos laisvę pasigirdo ir tarp Seimo narių, siūlant pataisas dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto. Grupė Seimo narių 2006 m. liepos 11 d. įregistravo įstatymo projektą[13], kuriame tarp darančią neigiamą poveikį nepilnamečių vystimuisi buvo laikoma ir viešoji informacija, susijusi su „homoseksualių santykių propagavimu“.
Pasak siūlymo autorių, projekto rengimą paskatino gyventojų skundai dėl pastaruoju metu televizijos laidose, spaudos leidiniuose, viešose diskusijose pastebimo padidėjusio netradicinės lytinės orientacijos asmenų santykių propagavimo. Šie santykiai esą dažnai pateikiami kaip gyvenimo norma ar sektinas pavyzdys. Tenkindami gyventojų pageidavimą, Seimo nariai pamiršo vieną smulkmeną – nurodyti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima vertinti, kada informacija susijusi su homoseksualių santykių propagavimu yra viešoji informacija, daranti neigiamą įtaką nepilnamečių visapusiškam vystimuisi. Tik Europos departamentui pateikus išvadą, kad tokia įstatymo projekto nuostata prieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijos 10 ir 14 straipsniams, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 ir 21 straipsniams bei prieštarauja paties projekto normoms, šio siūlymo buvo atsisakyta.[14]
Šis atvejis dėl bandymo įteisinti saviraiškos apribojimo laisvę homoseksualių asmenų atžvilgiu išryškino tai, kad visuomenėje aukštas netolerancijos lygis nėra pasyvus ir asmenys, jaučiantys, kad diskusijos apie homoseksualius asmenis per viešas informavimo priemones yra perteklinis (idealiu atveju būtų pageidaujama, kad tokios informacijos iš vis nebūtų), aktyviai imasi veiksmų, kreipiasi į savo išrinktus leidžiamosios valdžios atstovus ir sugeba rasti jų palaikymą. Pastarieji, taip pat imasi konkrečių darbų – ir pateikia reikiamas pataisas svarstomo įstatymo pakeitimo ir papildymo projektui. Tik siūlomų įstatymo pataisų turinys, dar kartą parodo, koks yra kai kurių parlamentarų ribotas suvokimo lygis apie žmogaus teises arba atskleidžia parlamentarų sąmoningą pasirinkimą šių teisių nepaisyti.
  • Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai dėl gėjų viešųjų akcijų
2007-ieji metai Europos Sąjungoje buvo paskelbti lygių galimybių metais. Vilniaus miesto savivaldybei šiais metais teko ne kartą spręsti klausimą – ar patenkinti prašymą organizuoti viešą akciją, susijusia su homoseksualiais asmenimis, ar atmesti prašymus, patenkinant vyraujantį visuomenės pageidavimą kuo mažiau girdėti apie homoseksualius asmenis viešojoje erdvėje ir neleisti jiems rengti viešų akcijų, nes tai griauna puoselėjamas tradicines šeimos vertybes bei daro neigiamą įtaką nepilnamečių vystimuisi.
Vienas iš pirmų bandymų atkreipti dėmesį į homoseksualių asmenų problemas – buvo siekis patalpinti socialinę reklamą ant Vilniaus miesto „vaivorykštės“ troleibusų su tokiais šūkiais kaip „Gėjus gali tarnauti policijoje“, „Lesbietė gali dirbti mokykloje“ bei „Homoseksualūs darbuotojai gali būti atviri visuomenėje“. Šie šūkiai Vilniaus miesto savivaldybės mero buvo įvardinti kaip homoseksualių idėjų demonstravimas, prieštaraujantis šeimos prioritetui bei jos vertybėms.[15] Prašymą leisti 2007 m. gegužės 25 d. surengti taikų viešą susirinkimą miesto aikštėje, kurio metu būtų išskleista vaivorykštės vėliava buvo taip pat atmestas, teisinantis dėl galimų riaušių kilimo tarp priešiškai gėjams nusistačiusių asmenų bei nesugebėjimo užtikrinti akcijos dalyvių saugumo bei viešosios tvarkos. Neseniai identiškas prašymas leisti 2007 m. spalio 25 dieną Vilniaus Rotušės aikštėje surengti viešą akciją „Mes – už visas gyvenimo spalvas“, kurios metu būtų išskleista vaivorykštės spalvų vėliava, buvo taip pat atmestas. Tik šįkart buvo motyvuojama tuo, kad Rotušės aikštėje iki šiol vyksta remonto darbai, nors tuo laikotarpiu viešos akcijos jau buvo surengtos miesto aikštėje.
Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymas išduoti leidimą socialinei reklamai remiantis šeimos vertybių gynimu, gali būti traktuojamas kaip teisėtas tikslas – apsaugoti tautos moralę (Europos žmogaus teisių konvencijos 10 str. [16]) ir dorovę (Konstitucijos 25 str. [17]), tačiau šių tikslų įgyvendinimas, suvaržant homoseksualių asmenų saviraiškos laisvę, pagal tarptautinės žmogaus teisės standartus, nebuvo nei būtinas demokratinėje valstybėje, nei proporcingas siekiamam tikslui pateisinti. Be to, jei manoma, kad taikūs teiginiai, kaip „Gėjus gali tarnauti policijoje“ pažeidžia tautos moralę, galima kelti klausimą ar homoseksualių asmenų egzistavimas apskritai neprieštarauja visuomenės moralei ir dorovei.
Kitu atveju, kai Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė išduoti leidimą suorganizuoti  taikų susirinkimą – viešą akciją, kurios metų būtų išskleista vaivorykštės vėliava, buvo remtasi negalėjimu užtikrinti viešąją tvarką (Konstitucijos 36 str., Konvencijos 11 str. 2 d.). Tačiau susirinkimo metu viešajai tvarkai ir dalyvių saugumui užtikrinti, Vilniaus miesto savivaldybė galėjo pasitelkti policijos pareigūnus. Tai leidžia teigti, kad Vilniaus miesto savivaldybė atsisakydama išduoti leidimą viešai akcijai 2007 m. gegužės 25 d., neproporcingai suvaržė asmenų teisę į taikius susirinkimus, įtvirtintą LR Konstitucijoje bei Europos žmogaus teisių konvencijoje, neįvykdė valstybės pozityvios pareigos užtikrinti asmenų teisės į taikių susirinkimų įgyvendinimą[18], o atsižvelgiant į renginio tikslą – pažeidė Lygių galimybių įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą (valstybės institucijos pareigą remti nevyriausybines organizacijas, įgyvendinant lygias asmenų galimybes).
Vertinant bendrai homoseksualių asmenų galimybes pasinaudoti saviraiškos ir susirinkimų laisvėmis Lietuvoje, reikia pažymėti, kad anksčiau bandymų surengti viešas akcijas praktiškai nebuvo, o 2006 – 2007 metais, nevyriausybinėms organizacijoms įgyvendinant įvairius projektus dėl lygybės įgyvendinimo, tame tarpe ir asmenų su netradicine seksualine orientacija, Lietuvos visuomenė išgyveno tikrą emocinį šoką, nes staiga jai teko susidurti su ilgą laiką negirdėtos visuomenės mažumos balsu. Balsu, kuris prašėsi būti pripažintas ir išgirstas. Visuomenės reakcija į šį balsą buvo staigi ir negatyvi – paremta daugiau emocijomis, išplaukiančiomis iš gilių įsitikinimų dėl tradicinių šeimos vertybių saugojimo, noro apsaugoti nepilnamečius nuo homoseksualių asmenų per saviraiškos laisve daromo neigiamo poveikio. Tačiau, klausimo ar homoseksualių asmenų saviraiškos ir susirinkimų laisvės varžymas nepažeidžia jų teisių ir ar šių teisių suvaržymai demokratinėje valstybėje yra pateisinami ir proporcingi – deja, nebuvo girdimi. Savo ruožtu tai parodo mūsų šiandieninės didžiosios visuomenės dalies geranoriškumo trūkumą užsimegzti pradinį dialogą ir diskusijas šiuo klausimu.
3.            Šeimos teisės
 
Teisės sritis, kurioje homoseksualių asmenų teisės Lietuvoje yra mažiausiai įtvirtintos – tai šeimos teisė. Pagal galiojančius Lietuvos įstatymus homoseksualai neturi teisės į santuoką, partnerystės įregistravimą, įvaikinimą bei įvairias socialines išmokas.

Lietuva šiuo metu atsiduria tarp Europos šalių mažumos kartu su kaimyninėmis šalimis Lenkija ir Latvija, kur tos paties lyties asmenų santuokos yra draudžiamos įstatymų.
Lietuvos teisės aktai draudžia sudaryti santuoką tarp tos paties lyties asmenų. LR Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad: „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.“ Civilinio kodekso 3.12 straipsnyje įtvirtinta, kad: „Santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu“.
Neturint galimybės sudaryti santuokos, homoseksualios poros, skirtingai nei heteroseksualios poros, negali paveldėti pagal įstatymą partnerių turto, įsivaikinti vaikų.[19] Jos taip pat negali gauti socialinių pašalpų, skirtų šeimos nariams, nes nėra laikomi šeimos nariais.[20] Todėl negali gauti, pavyzdžiui, piniginės socialinės paramos, skirtos nepasiturinčioms šeimoms ar vienkartinės[21] draudimo išmokos apdraustajam mirus.
Diskusijų apie tai ar nevertėtų įteisinti tos pačios lyties santuokas nevyksta. Sprendžiant iš visuomenėje vyraujančių nuotaikų, tokia diskusija kils dar negreitai, o jei ir kils tai greičiausiai ne dėka vidinių veiksnių, bet išorinių – jei bus pajaustas spaudimas iš tarptautinės bendruomenės, jos organizacijų ar institucijų, kurios nare yra ir Lietuva.
Pasaulyje pamažu tos paties lyties asmenų santuokų pripažinimo tendencija. Tokios santuokos šiuo metu yra galimos Belgijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Kanadoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir JAV (MA).

Partnerystės įregistravimas

Naujame Civiliniame kodekso XV skyriuje yra numatytos teisės normos, reglamentuojančios bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos. Nesusituokusių porų santykių teisinis reglamentavimas yra tačiau numatytas tik tarp „vyro ir moters (CK 3.229 str.)
Siekiant įgyvendinti partnerystės įregistravimo tvarką buvo parengtas LR Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektas[22], bet projektas nebuvo patvirtintas Seime. Svarstant projektą, parlamentarams didžiausią rūpestį sukėlė ar patvirtinus įstatymo projektą nebus suteikta galimybė įregistruoti partnerystę ir tos pačios lyties asmenims.  Nors tokios galimybės projekte numatyta nebuvo – balsavimas lėmė, kad įstatymo projektas buvo gražintas tobulinimui.
Daugelyje Europos šalių įregistruota partnerystė tarp tos paties lyties asmenų yra galima. Tarp tokių valstybių yra ir Portugalija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Čekijos Respublika, Danija, Suomija, Islandija, Liuksemburgas, Norvegija, Slovėnija, Švedija. Vienu iš pagrindinių argumentų, kuriuo yra remiamasi įteisinant partnerystę – tai siekis sutvirtinti šeimos institutą ne formalia santuoka, bet realia šeima, ieškant lankstesnių juridinių formų jai įteisinti. Didelę reikšmę turi ir homoseksualių asmenų orumo bei lygių teisių gerbimas, tame tarpe ir teisę sukurti šeimyninius santykius. Lietuvoje, tačiau, nėra įžvelgiama problemos, kad įstatymo ribojimas homoseksualiems asmenims sukurti šeimos santykius pažeidžia jų orumą ir lygias galimybes.
Didžiosios Britanijos parlamentaro Alano Duncan nuomone, tam, kad pašalinti diskriminaciją iš mūsų protų ir širdžių, pirmiausia reikia ją pašalinti iš įstatymų.[23] Bet atsižvelgiant į esamą situaciją Lietuvoje galima teigti, kad esant dideliam priešiškumui ir netolerancijos lygiui visuomenėje ir tarp valstybės valdžios atstovų bei pareigūnų, pirmiausia ją reikia šalinti būtent iš žmonių protų ir širdžių. Nes kaip parodė pastarojo meto įvykiai, net jei lygios galimybės ir yra įtvirtintos teisės aktuose, didžiosios visuomenės dalis kaip ir valstybinių institucijų pareigūnų, nėra pasirengę jas įgyvendinti praktikoje. Taip ginamos teisės tampa daugiau „popierinėmis“ nei realiomis.
Kad sumažinti atskirtį tarp teisinės teorijos ir praktikos, reikia pirmiausia dėti pastangas užmegzti dialogą tarp dviejų priešingų pusių – mažumos ir daugumos, bandyti kuo plačiau supažindinti visuomenės daugumą apie netradicinės seksualinės orientacijos asmenis, jų problemas, palaipsniui griauti susiformavusius stereotipus.
Jei sušvelnėtų šiuo metu girdimas kategoriškas atmetimo tonas iš vyraujančios visuomenės daugumos, būtų lengviau pasinaudoti ir įstatymo garantuotomis teisėmis ir laisvėmis. Tačiau, žinoma, tam turės praeiti nemažai laiko ir iki tol, homoseksualūs asmenys turėtų būti skatinami pasinaudoti esamomis teisinės gynybos priemonėmis – t.y. galimybe kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ir teismus. Kaip buvo minėta, šiuo metu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba gauna labai nedidelį skundų skaičių dėl diskriminacijos seksualinės orientacijos, o teisminė praktika šiuo klausimu lieka nesuformuota. Bandant ginti lygias galimybes teismuose, homoseksualūs asmenys turėtų būti skatinami pasinaudoti, jei reikalinga, ir ES Direktyvos 2000/78/EB nuostatų tiesioginiu ar netiesioginiu taikymu ar kilus neaiškumui dėl ES teisės normų – preliminaraus sprendimo kreipimosi procedūra į Europos Teisingumo Teismą.
Nevyriausybinės organizacijos turėtų dėti pastangas, kad visos ES Direktyvos 2000/78/EB nuostatos, tame tarpe ir atstovavimo teisė, įrodinėjimo naštos perkėlimas bei kompensacijos galimybė, būtų tinkamai perkeltos į nacionalinę teisę. Šiuo tikslu, nevyriausybinės organizacijos gali rengti alternatyvias ataskaitas Europos Komisijai dėl Direktyvos nuostatų netinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo nacionalinėje teisinėje sistemoje. Tikėtina, kad, jei be vidinio, bus juntamas ir išorinis spaudimas, žymiai paspartės ir bus mažiau komplikuotas Lygių galimybių įstatymo pakeitimo projekto priėmimas.
Jei visos šios veiklos bus įgyvendinamos lygiagrečiai vienu metu – pamažu skirianti praraja tarp „popierinių“ ir „realių“ teisių, mažės, o susiformavus palankesnei aplinkai, per lobistinę veiklą bus lengviau siekti ir progresyvesnių teisės normų šeimos teisės srityje priėmimo.

 


[1] Equal. „Lietuviai vis dar išlieka homofobiški“, Alfa.lt, 2006 11 08, http://www.equal.lt/uploads/docs/11_08.htm. Taip pat žr. Special Eurobarometer. „Discrimination in the European Union“, fieldwork: June-July 2006, publication: January 2007, http://ec.europa.eu/public_opinion/archives/ebs/ebs_263_sum_en.pdf
[2] Edita Žiobienė. Report on Measures to Combat Discrimination Directives 2000/43/EC and 2000/78/EC, 8 January 2007, p. 2, http://ec.europa.eu/employment_social/fundamental_rights/public/pubst_en.htm.
[3] Duomenys pateikti LR Generalinės prokuratūros 2007-10-10 Žmogaus teisių stebėjimo institutui.
[4] „Švedijos ambasadorės moralinė parama homoseksualams sulaukė atsako“, lrytas.lt, 2007-05-18,  http://www.lrytas.lt/?id=11794944251177790918&view=4
[5] Šiuo klausimu taip pat žiūrėkite LAT Konsultacijas A3_ 93 2003 m. lapkričio 13 d., A3-117 2004 m. gruodžio 16 d.
[6] LAT aiškindamas sąvoką „kiti asmenys“  administracinėje teisenoje pateiktoje Konsultacijoje 2003 m. gegužės 15 d. (Nr. 02-04-10) nurodė, kad:
Administracinių bylų teisenos įstatymas tiesiogiai nukreipia į Civilinio proceso kodeksą tik dėl kitų atstovų įgaliojimo išdavimo ir įforminimo tvarkos. Tiesioginės nuorodos į šį teisės aktą sprendžiant, kas yra kiti atstovai pagal pavedimą administracinėse bylose, Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra. Pastarasis įstatymas nenumato jokių ribojimų atstovui pagal pavedimą, todėl kitais atstovais be advokatų ar advokatų padėjėjų, administracinėse bylose gali būti visi asmenys, kurių įgaliojimai nurodyti įgaliojime, išduotame ir įformintame Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančios atstovavimą pagal pavedimą, administraciniame procese netaikytinos.“  
[7] LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 spalio 8 d. nutartyje Nr. 3K-3-936/2003 m. buvo pažymima, kad: „Darbdavio inicijuoto darbuotojo atleidimo iš darbo atveju darbdavys privalo įrodyti atleidimo iš darbo pagrįstumą ir teisėtumą“;
2001 m. lapkričio 12 d. nutartyje: Darbdavys privalo įrodyti visiško atsiskaitymo su darbuotoju faktą“; 2000 spalio 16 d. nutartyje Nr. 3K-3-1012/2000: „darbdaviui nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju, dėl neigiamų išbandymo rezultatų (DK 107 str.), jis privalo įrodyti, kad turėjo pakankamą pagrindą nuspręsti, jog darbuotojas netinka atlikti pavestą darbą.“;
2001 m. birželio 4 d. nutartyje Nr. 3K-3-600/2001 m.: „perkeliant darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumo įrodinėjimo pareigą darbuotojui, šalių procesinis lygiateisiškumo principas būtų pažeidžiamas.“;
2001 m. birželio 24 d. nutartyje Nr. 3K-7-350/2001: „Perkeliant darbdavio kaltės įrodinėjimo pareigą darbuotojui, šalių procesinio lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, nes darbuotojas nežino visų darbdavio veiklos aspektų, neturi pakankamai galimybių surinkti įrodymų, patvirtinančių darbdavio organizacinę, finansinę padėtį, jo pastangas vienaip ar kitaip gilintis į darbuotojo problemą, kitas darbdavio veiklos puses, kurios gali būti svarbios nagrinėjant darbo ginčą.“
[8] LR Lygių galimybių įstatymo pakeitimo įstatymo PROJEKTAS (nauja redakcija) (Numeris: XP-2384, 2007-06-29), http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=301008
[9] Žr. šeštojo Seimo (327) posėdžio STENOGRAMĄ, 2007 m. rugsėjo 18 d., http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=304466
[10]Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos metinė ataskaita 2006 m., 2.4. Diskriminacija dėl lytinės orientacijos. Skundų tyrimai, p. 43-44 , http://www.lygybe.lt/ci.admin/Editor/assets/ataskaita2006.doc
[11] „Bažnyčios hierarchai – prieš fotografijų apie gėjus parodą“, BNS ir lrytas.lt, 2006 03 31, http://www.lrytas.lt/index.asp?id=11438058061141728610&view=4
[12] Žr. European Anti-Discrimination Law Review, Issue No. 4, November 2006, p. 68 „Lithuania“, http://ec.europa.eu/employment_social/fundamental_rights/public/pubst_en.htm; Žmogaus teisių stebėjimo institutas. Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2006 metų Apžvalga, Diskriminacija, rasizmas, antisemitizmas ir kitos nepakantumo apraiškos, p. 30, http://www.hrmi.lt/project.php?strid=1191&id=4566;
[13]LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektas, Nr. XP-1546, 2006-07-11, http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=279921
[14] Žr. LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4, 5 ir 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, Nr. XP-1680, 2006-09-21, http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=282935; taip pat: LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4, 5, 6, 7, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas,  priimtas 2006 m. gruodžio 5 d. Nr. X-951, http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=289435