Tarkime Jus priėmė į naują darbą. Jūs tikitės, kad bus įvertintos jūsų žinios ar bent bandymas įgyti patirties, pateisinti lūkesčius, rasti bendrą kalbą su kolegomis ir klientais. Tikitės visko profesine prasme, bet ne dėmesio jūsų asmeniniam gyvenimui, tiksliau jūsų seksualinio gyvenimo ypatumams. Jei Jūs – įprastos orientacijos pilietis, daugelis korektiškų kolegų ko gero nutylės ar net palaikys jus skyrybų laikotarpiu, nieko nesakys jei nesiseka rasti gyvenimo partnerį, tikėtina tik draugiškai juokaus jei jūsų išrinktasis/oji bus ekscentriška asmenybė. Juk tai jūsų privatus gyvenimas…

Tik ne tuomet jei Jūs gėjus ar lesbietė. Tokiems asmenis klijuojama „iškrypėlio“ etiketė ir nesvarbu kaip gerai žmogus atlieka savo darbą nemažai netolerantiškų darbdavių ir bendradarbių galvose ima vykti jų intymios sferos analizė. Problema ta, kad homoseksualūs žmonės apibrėžiami per seksualumo prizmę. Heteroseksualaus žmogaus seksualinių pomėgių nieks nenagrinėja – jis gali būti mergišius, tris vaikus palikęs tėvas, sado-mazo mėgėjas ir taip toliau. O visą gyvenimą nuosaikiai gyvenusi lesbietė gali sulaukti priešiškumo ir tai bus laikytina norma. Kodėl?

Nežinomybė žmones gąsdina. Su heteroseksualiu kolega galima juokauti vyrų, moterų tema, su jais galima flirtuoti jaučiant eigos logiką ir tariamas ribas. Homoseksualus žmogus, turėdamas kitokį supratimą apie patrauklumą ir lyčių vaidmenis, gąsdina, nes visai neaiškus tarpusavio santykis. Baimė kyla tik iš nepažinimo. Jei gėjai ir lesbietės nebūtų grėsmingai nutylimi, būtų lengva nusistatyti priimtiną santykį. Darbo aplinkoje tas santykis net gi neturėtų skirtis nuo įprasto santykio – kaip su kolega.

Kad nustoti bijoti vėjo malūnų, pafantazuokime – kokia didžiausia grėsmė gali kilti dirbant su kitos seksualinės orientacijos žmogumi. Seksas? Turėti seksą jūs turite teorinę galimybę su visais bendradarbiais ar bent priešingos lyties atstovais…Bet to visai nebijote… Negi reiktų atleisti iš darbo visus, su kuriais nenorėtumėte būti artimi? Tokiu atveju, būtų labai sunku rasti tinkamą darbą. Bet jums visai nereikia būti artimiems. Dėl savo asmeninio gyvenimo pasirinkimų sprendžiate tik Jūs, o kuo reikėtų rūpintis, tai kaip neužgauti kito žmogaus.

Kiekviena darbovietė turi asmeninio gyvenimo paisymo taisykles. Laidotuvės, vestuvės, gimtadieniai, liga yra gerbiami. Toleravimo ir bendro džiaugsmo ar užuojautos sąraše yra vaiko gimimas, įsimylėjimas, studijos dar kažkas kuo pasidalinama su žmonėmis, su kuriais praleidžiame daugybę bendro laiko. Homoseksualai savo liūdesius ir džiaugsmus dauguma atvejų turi nutylėti arba apdoroti informaciją (pasakojimuose sukeisti lytis) – kitaip tariant meluoti. Taip atsitinka todėl, kad jų, kiek kitokio gyvenimo, įvykiai neįtraukti į tolerancijos lauką. Juk smagu pasidžiaugti už kolegą, jei jis spindi, nes ko gero įsimylėjo. Tokia naujiena norėtų pasidžiaugti ir homoseksualus žmogus, bet jam reiktų ilgai pasvarstyti ar nuo tokio atsiskleidimo nepasikeis požiūris į jo darbą. Ar tai Jums atrodo sąžininga? Man ne.

Mūsų visuomenė panašu, kad yra viena netolerantiškiausių homoseksualių žmonių atžvilgių. Ir tikrai ne todėl, kad turėjo su jais lytinių santykių ar bent pasiūlymų jų turėti. Homoseksualūs žmonės atvirai bendrauja tik tarpusavyje ar artimųjų rate. Jie nedrąsūs, ką ir kalbėti apie tokius pasiūlymus. Nesąžininga yra tai, kad ir visi kiti turi seksualumą, apie jį kalba, sprendžia su tuo susijusius klausimus, o iš gėjų ir lesbiečių tikimasi tylos. Kad neprarasti darbo ir pagarbaus profesinio elgesio jie turi vaidinti normatyvinį heteroseksualumą, vietoje to, kad pilnai susikauptų į darbą.

Esmė yra ta, kad ne jie yra mums grėsmė, o mes jiems. Heteroseksualių žmonių yra dauguma, jie nustato taisykles. Ne visada išmintingas. Savo žiaurioms, po įstatymais tarpstančioms mentaliteto taisyklėms turi labai populiarų aiškinimą – vyrai su moterimis turi būti, nes taip atsiranda vaikai. Daugybė taip kalbančiųjų vaikų neturi ir nežada turėti, dar nemaža dalis savo vaikais nesirūpina. Daugybė homoseksualių žmonių mielai pasirūpintų heteroseksualių žmonių paliktais vaikais, jei tik kas leistų. Motinystės ir tėvystės jausmas yra visai atskiras dalykas. O be to patys heteroseksualūs žmonės dažniau užsiima seksu visai nesiekdami apvaisinimo.

Kitas plačiai paplitęs ir labai nevykęs argumentas žeminti homoseksualius žmones – ištvirkimas arba iškrypimas. Sunku būtų suskaičiuoti procentais kur yra daugiau ištvirkusių (priklausomų nuo fizinio malonumo) žmonių tarp daugumos ar mažumos, bet man kažkodėl atrodo kad skaičiai būtų labai panašūs. Heteroseksualumas negarantuoja nei ištikimybės, nei vaikų, nei aukštos moralės. Tuo tarpu homoseksualumas negarantuoja nei lengvabūdiškumo, nei liguistumo.

Svarbiausia, kad tai tokie patys žmonės kaip ir kiti. Jie myli, ilgisi, nori pasiekti, nori kurti ir socializuotis. Aš nesiūlau Jums spręsti jų problemų, o tiesiog nekurti jų. Užaugome katalikiškame krašte, todėl esame įpratę ieškoti šventųjų ir velnių. Bet ar neverta remtis fundamentaliausia krikščionybės ištartimi: mylėk savo artimą, kaip save patį.