„Teises išsikovoja tie, kurie pasiekia, kad jų balsas būtų išgirstas.“ Taip tvirtino Harvey Milkas, legendinis kovotojas už žmogaus teises, pirmasis politikas JAV istorijoje, viešai prisipažinęs apie savo homoseksualumą. Harvey Milką nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL žmogaus teisių politikos koordinatorius Tomas Vytautas Raskevičius vadina savo įkvėpėju ir autoritetu, dar ilgą laiką išliksiančiu LGBT bendruomenės narių atmintyje.

Pats Tomas, turintis žmogaus teisių magistro išsilavinimą, pažymi, kad džiaugiasi galėdamas savo darbu prisidėti prie visuomenės pokyčių, socialinės integracijos skatinimo ir diskriminacijos mažinimo. Pašnekovas aptarė, kokios problemos egzistuoja LGBT teisių srityje Lietuvoje ir kaip su jomis kovoti.

– Kaip atrodo, iš kur apskritai atsiranda diskriminacija, kas ją skatina?

– Neigiamą požiūrį į tam tikras socialines grupes pirmiausia skatina tai, kad žmonės tiesiog nepažįsta tų socialinių grupių atstovų. Viešojoje erdvėje kuriami stereotipai, o juos, deja, iš dalies palaiko ir politikai. Savo ruožtu valstybėje nepakankamai imamasi priemonių, kuriomis būtų galima mažinti socialinę atskirtį. Suprantama, diskriminaciją patiria ir kitos grupės, ne tik LGBT asmenys – pavyzdžiui, neįgalieji, romai, o šiandien labai aktualus imigrantų klausimas parodė, kad mūsų visuomenei dar trūksta esminio supratimo apie žmogaus teises.

– Tad kokių konkrečių priemonių turėtų būti imamasi?

– Kova su diskriminacija – kompleksinis politikos procesas. Tai turėtų  būti visų valstybės institucijų prioritetas. Būtina vengti žeminančios retorikos, taikyti įvairias viešosios politikos priemones, neužmiršti mokymų. Reikia tiesiog paprasto ir aiškaus pripažinimo, kad tam tikros mūsų visuomenės grupės susiduria su iššūkiais.

– Jums teko netrumpai gyventi užsienyje. Kaip palygintumėte tų šalių ir Lietuvos patirtį?

– Yra nemažų institucijų požiūrio skirtumų: Lietuvoje procesas neretai imituojamas siekiant atsiskaityti tam tikroms tarptautinėms institucijoms, esama daugiau formos, o ne turinio.

– O kokia bendra tendencija vyrauja, kalbant ne tik apie institucijas, bet ir visuomenės nusiteikimą: ar LGBT asmenų situacija Lietuvoje linkusi gerėti?

– Situacija Lietuvoje tikrai gerėja, bet pernelyg lėtai. Matome, kad tuo tarpu kitos valstybės smarkiai žengia pirmyn, kaip matyti iš Airijos, Prancūzijos ir panašių pavyzdžių. Airijos piliečiai referendume balsavo už vienalytes santuokas, Prancūzijoje teismas leido ieškovui asmens tapatybės dokumentuose nurodyti neutralią lytį. Kitos ES narės juda sparčiai, o mes labai lėtai, ir šis skirtumas didėja.

– Neretai kalbant apie tokius reiškinius kaip tos pačios lyties porų santuoka ar bent partnerystė, apskritai dėmesį LGBT asmenų teisėms, pasigirsta replikų, kad šiems dalykams dar neva „ne laikas“ ir mūsų visuomenė „tam nepasiruošusi“. Kokiu būdu būtų galima įveikti šią nuostatą ir parodyti, kad „jau laikas“?

– Šį argumentą paprasčiausiai reikėtų iškonstruoti kaip logiškai ydingą. Juk kaip demokratinėje Europos Sąjungos valstybėje gali būti per anksti kalbėti apie žmogaus teises? Žvelgiant istoriškai, socialinėms mažumoms teisės paprastai nebūdavo užtikrinamos daugumos pritarimu – ar tai buvo už moterų, ar juodaodžių, ar už tų pačių LGBT asmenų teises kovojantis judėjimas. Štai kodėl šiame procese politikai ir nuomonės formuotojai turi būti tarsi žingsniu priekyje, užtikrinti, kad visi žmonės turėtų vienodas teises ir galimybes. Tad nereikia laukti, kol būsime „pasiruošę“ – kaip mes būsime pasiruošę, jei nesiimsime tam jokių veiksmų. Todėl pradėti reikia nuo teisinių priemonių.

– Su tuo susijęs ir civilinės partnerystės klausimas: Estijoje jau nuo kitų metų tos pačios lyties poros turės galimybę įregistruoti civilinę partnerystę. Kokias tokio įstatymo perspektyvas matote Lietuvoje?

– Perspektyvos išties liūdnos. Man rodos, kaip buvome paskutiniai pagonys Europoje, taip ir šiuo atveju liksime paskutiniai. Visgi procesai Europoje labai intensyvūs, o ir Lietuvoje dėl šio klausimo vyksta daug diskusijų, tad, reikia tikėtis, anksčiau ar vėliau tai įvyks. Bet pirmiausia reikia suvokti, kad partnerystės įteisinimas – jau tik rezultatas, kurio siekiant būtina suprasti ir pripažinti, jog kartu gyvenantys ir santykius kuriantys tos pačios lyties asmenys yra šeima. Todėl pradėti reikia nuo pačios šeimos sampratos, kurios apibrėžimas yra aktualus ne tik LGBT asmenims.

– Su kokiomis problemomis susiduria tos pačios lyties poros, negalinčios įteisinti partnerystės, kaip tokio įstatymo nebuvimas prisideda prie jų diskriminacijos?

– Išskirčiau tris pagrindines problemų grupes. Pirmoji – turtiniai santykiai, galima sakyti, praktinės problemos. Pavyzdžiui, į LGL kreipėsi vyriškis, drauge su savo partneriu vokiečiu Lietuvoje besistatantis namą. Lietuvio partneris kiekvieną mėnesį į jo sąskaitą pervesdavo tam tikrą namo statybai skirtų pinigų sumą. Kadangi jų santykiai nėra niekaip įteisinti, iškilo problemų dėl lėšų deklaravimo ir apmokestinimo, mat jos buvo gautos ne iš sutuoktinio ar giminystės ryšiais susijusio asmens, todėl lėšoms taikomas gyventojų pajamų mokestis.

Kita grupė – socialinio pobūdžio problemos. Tarkime, jei vienas iš partnerių patenka į ligoninę, kitas negali gauti informacijos apie sergančiojo sveikatos būklę.

Galiausiai trečioji grupė, kurią pavadinčiau socialinės integracijos problemomis. Šių porų santykiai visuomenėje yra tarsi nematomi, jos savo santykius slepia ir patiria spaudimą.

– Grįžtant prie jau aptartos nuomonės, kad LGBT asmenų teisėms „dar ne laikas“, pastebėtina, kad šio komentaro dažnai susilaukia ir LGL organizuojamos eitynės „Baltic Pride“. Kaip pakomentuotumėte tokią nuomonę ir „Baltic Pride“ indėlį į diskriminacijos mažinimą?

– Manau, kad šis renginys smarkiai prisideda prie mūsų visuomenės atvirumo didinimo. Jo metu visuomenė realiai pamato LGBT bendruomenei priklausančius asmenis, suvokia, kad tai lygiai tokie pat žmonės, kaip ir jie, kurių nereikia bijoti. Tai skatina pažinimą ir matomumo didinimą, jos yra tarsi platforma, padedanti išreikšti tam tikrus reikalavimus, ko LGBT asmenims Lietuvoje trūksta.

Gaila, kad kova dėl ankstesnių „Baltic Pride“ eitynių užgožė pačių eitynių svarbą. Tačiau manau, kad prieš 2016-ųjų eitynes viskas bus daug lengviau, turėsime daugiau progų kalbėti ir paaiškinti, kodėl tokios eitynės vyksta ir koks jų tikslas.

– Kaip prie diskriminacijos mažinimo galėtų prisidėti žmonės, nedirbantys žmogaus teisių srityje, tačiau norintys pakeisti situaciją?

– Pats paprasčiausias būdas, kaip galima prisidėti – iškilus situacijoms, kuriose niekinami LGBT asmenys, iš jų tyčiojamasi ar apskritai kvestionuojamas jų egzistavimo faktas, netylėti, vystyti diskusiją ir parodyti, kad ne visi Lietuvos žmonės yra homofobiški.

Džiugu, kad visuomenėje žinomi žmonės prisideda prie LGBT žmonių palaikymo – čia galima paminėti ir pasidžiaugti Vaido Baumilos, Jazzu pasisakymais ir daugeliu kitų, taip pat nemažai viešosios erdvės apžvalgininkų, kritikų net neabejoja LGBT teisėmis.

Kalbant apie tokius dalykus kaip „Ten Walls“ skandalas, dabar pats atlikėjas turi taisyti situaciją ir matysime, kaip jam seksis. Bet reikia pastebėti, kad „Ten Walls“ auditorija yra tarptautinė ir šiuo atveju sureagavo būtent ji. Tuo tarpu Lietuvoje tokio pobūdžio pasisakymai, kurių neretai išgirstame iš politikų, dažnai nesukelia jokios reakcijos. Tad Vakarų visuomenė „Ten Walls“ žodžius įvertino gerokai kritiškiau nei mes patys vertiname pasisakymus, kuriuos beveik kasdien girdime iš viešų asmenų. Dažnai mes į homofobiją tiesiog nereaguojame, ji neatkreipia mūsų dėmesio. Ši situacija atskleidė mūsų ir Vakarų visuomenių skirtumus bei sritis, kuriose dar turime tobulėti.

Inga Kazakevičiūtė. Interviu publikuotas portale euroblogas.lt.