Pašaipos mokykloje – visuotinė problema, mano Gėjų, lesbiečių ir heteroseksualių asmenų švietimo tinklo (GLSEN) tyrimų ir strategijos vadovas Josephas G. Kosciwas. Visgi LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai) moksleiviai jų sulaukia net iš mokytojų. Interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei pašnekovas sakė, kad tai iš dalies lemia netgi įstatymai.

IQ: Tradiciškai mokyklas suvokiame kaip ugdymo įstaigas. Tačiau vis dažniau svarstome ir apie psichologinę atmosferą jose. Kaip šie du aspektai susiję, kalbant apie LGBT bendruomenės nariams save priskiriančius mokinius?

Dar praėjusių metų rudenį Lietuvos gėjų lygos (LGL) pristatyta 14-18 m. LGBT moksleivių apklausa parodė, kad dauguma jų homofobiškas pastabas iš klasės draugų ar mokytojų girdi labai dažnai. Paaugliai skundėsi patiriantys psichologinį, žodinį ar net fizinį smurtą dėl savo seksualinės orientacijos.

Mokyklos tikslas, kaip jūs minėjote, yra susijęs su asmeniniu tobulėjimu bei vaikų ateitimi. Tyrimai rodo, kad blogai jausdamiesi mokykloje, jie yra linkę praleisti pamokas, gauna žemesnius pažymius, jaučia depresiją, menką savivertę. Lietuvoje problema vystosi toliau: dalis LGBT asmenų nurodo galvojantys apie emigraciją. Tai, žinoma, turi neabejotinų pasekmių šalies ekonomikai ir ateičiai – jūs auginate žmones, kurie nenori likti Lietuvoje, būti jos visuomenės dalis.

LGBT teisės, kaip ir moksleivių teisės, yra žmogaus teisių objektas, nes kalba sukasi apie laisvę būti savimi bei, šiuo atveju, teisę į išsilavinimą. Jis turėtų būti visiems vienodai prieinamas. Tačiau jei jaunas žmogus mokykloje jaučiasi blogai, iš jo šaipomasi, jis praleidžia pamokas, galiausiai meta mokslus, mes turėtume savęs paklausti – ar jam iš tiesų yra užtikrinamos vienodos galimybės įgyti išsilavinimą?

IQ: Panašu, kad tai nėra vienalaikė problema ir jai reikia plataus visuomenės dėmesio. Kokius siūlymus teiktumėte politikos įgyvendintojams?

Svarbu tai, kad mokytojai, kiekvieną dieną susiduriantys su įvairiais mokiniais – skirtingų patirčių, skirtingos kilmės, galbūt netgi kalbančiais skirtingomis kalbomis – galėtų kalbėti apie toleranciją, pagarbą ir suteiktų pasitikėjimą. Taip pat, kad gebėtų identifikuoti patyčias ir smurtą, mokinius, atsidūrusius jų centre, bei įsikištų laiku. Kita vertus, mokyklose turi būti numatytos taisyklės, užkertančios kelią bet kokio pobūdžio diskriminacijai. Jos turi būti aiškios ir visiems žinomos: mokiniams, mokytojams ir tėvams. LGBT mokiniams labai svarbu gauti pozityvią informaciją apie LGBT žmones. Pastebima, kad Lietuvos mokyklose to trūksta. Vaikai gauna tik neigiamą informaciją, sakančią, kad su jais kažkas yra negerai.

Lietuva turėtų susirūpinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu, kuris iš esmės sako, kad apie tam tikrus dalykus mes negalime kalbėti viešai, nes tai gali daryti neigiamą įtaką vaikams, kenkti jų gerovei.

IQ: Ar įvardytas priemonės ir veiksmai neturėtų būti taikomi bendrai, turint galvoje ne tik LGBT mokinius, bet visus vaikus ir paauglius?

Teikdami rekomendacijas ir siūlymus mokykloms, įstatymų priėmėjams mes sakome, kad reikia priemonių, užkertančių kelią bendro pobūdžio patyčioms. Tačiau negalime pamiršti, kad yra tam tikros kategorijos žmonių, kuriuos pašaipos ar smurtas paliečia labiau nei kitus. Ypač, jei problemos nėra aiškiai įvardijamos įstatyme ar kituose teisės aktuose, minėtose mokyklos taisyklėse. Tokiais atvejais mokytojai, pavyzdžiui, nežino, ar jie turėtų imtis iniciatyvos ir įsikišti į patyčias. Juk akivaizdu, kad negalima šaipytis iš vaikų, kurie atvyksta iš kaimo vietovių į didžiuosius miestus, tačiau kai pokalbis pakrypsta apie seksualinę orientaciją, kalbėtis pasidaro nebe taip paprasta.

Lytiškumo ugdymas yra švietimo sistemos dalis. Kita vertus, net ir tai, kad programos egzistuoja, neleidžia užtikrinti jų efektyvumo. Programa – tik pirmas žingsnis. Mes privalome skirti laiko ir energijos stebėti, kas vyksta mokyklose, kokius pokyčius tai įgalina. Tinkamas lytinis švietimas yra reikalingas, siekiant normalizuoti pokalbį apie LGBT, ištraukti juos liečiančias temas į dienos šviesą.

IQ: Kokį vaidmenį atlieka tėvai? Juk neretai vaikų ugdymą nurašome jų atsakomybei. Kita vertus, dažnai jie reikalauja nesikišti – kas, jei ne jie, geriausiai žino, kaip auginti savo vaikus.

Tėvai irgi yra mokyklos bendruomenės dalis. Jie turi žinoti ir suprasti mokyklos taikomas praktikas dėl patyčių ir smurto. To tikimasi ne tik iš jų vaikų. Tėvai dažnai pyksta – nemokykite manęs, kaip auginti vaikus. Ypač kritiški jie dėl lytiškumo ugdymo, kol paaiškėja, kad reikalingų žinių patys nesuteikė. Tėvai turėtų mokyti savo atžalas gerbti, priimti aplinkinius. Išmokyti elgtis su kitais taip, kaip norėtų, kad su jais būtų elgiamasi, suprasti skirtumus gali kiekvienas tėvas ir motina. Tačiau lytinis švietimas – mokyklos atsakomybė. Ji rengia būsimus šalies piliečius, padeda pamatus jų gyvenimui ir suteikia svarbiausias žinias.

IQ: Kai vaikai neranda reikiamos informacijos artimoje aplinkoje, pasineria į internetinę erdvę. Su kokiomis rizikomis ten jie susiduria?

Internete atskirti, kuris šaltinis patikimas, kuris – ne, labai sunku. Tai didžiausias iššūkis jaunam žmogui. Šiandien jei nesijaučiame, pavyzdžiui, sveiki, galime į „Google“ paieškos sistemą suvesti savo simptomus ir gauti tiek kokybiškus atsakymus., tiek visiškus išsigalvojimus.

Kita vertus, buvimas socialinėje erdvėje kai kurioms visuomenės grupėms – žmonėms, kurie jaučiasi marginalizuojami ar izoliuoti, yra labai svarbus. Mūsų užduotis – pasirūpinti, kad patikimų šaltinių būtų kuo daugiau, kad visuomenė juos žinotų ir akylai stebėtų juose pateikiama informacija.

IQ: Ar galima LGBT moksleiviams kylančius iššūkius vertinti kaip politiškai jautrius klausimus? Ko reikia, kad apie tai kalbėti būtų įprasta ir normalu?

Lietuva padarė labai didelę pažangą, tačiau to negana. Vien minėtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymas rodo, kad jūsų šalyje egzistuoja dalykai, apie kuriuos kalbėti yra normalu, ir tie, kurie suvokiami kaip esantys užribyje.

Kita vertus, situacija Lietuvoje mažai skiriasi nuo kitų šalių Rytų ir Vidurio Europoje. Juk valstybės Vakaruose turi gerokai ilgesnę LGBT judėjimo istorija: Lietuvoje tokios organizacijos veikia maždaug du dešimtmečius, o Nyderlanduose skaičiuoja jau devyniasdešimtąjį gimtadienį. Tad erdvės tobulėti – pakankamai, galimybių pokyčiams – dar daugiau.

J. G. Kosciwas

Nuo 2013 m. Gėjų, lesbiečių ir heteroseksualių asmenų švietimo tinklo (GLSEN) tyrimų ir strategijos vadovas.

2003 m. įgijo daktaro laipsnį Niujorko universitete.

Penkiolika metų konsultuoja nevyriausybinio sektoriaus organizacijas ir vietos bendruomenes.

Rengia tyrimus ir analizes vaikų, jaunimo švietimo, lytiškumo ugdymo, LGBT bendruomenės integracijos klausimais.