Homoseksualus rašytojas mirė, kaip gyveno, – ne pagal kišenę

Oscaras Wilde’as į savo gyvenimą žiūrėjo kaip į meno kūrinį; jis buvo jo herojus – ir turi likti mūsų herojumi“, – įsitikinęs garsus istorikas Simonas Sebagas Montefiore. Knygoje “Istorijos titanai“ jis pateikia 184 gyvus pasakojimus apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Lrytas.lt skaitytojams siūlome skyrių apie homoseksualų britų rašytoją O.Wilde’ą.

Oscaras Wilde’as

1854–1900

„Wilde’as nuo pat pradžių vaidino savo gyvenimą ir nesiliovė net kai likimas nebeleido jam valdyti siužeto.“

W.H.AUDENAS, THE NEW YORKER (1963 M. KOVO 9 D.)

Oscaras Wilde’as – poetas, dramaturgas, aforizmų kūrėjas, romanistas ir istorijų vaikams rašytojas, estetas ir lengvabūdis, nesuvaldomas šmaikštuolis, tapęs prietarų ir veidmainystės auka, – į savo gyvenimą žiūrėjo kaip į meno kūrinį; jis buvo jo herojus – ir turi likti mūsų herojumi.

Jis buvo paradoksų mėgėjas ir gyvenimo absurdo žinovas, lengvai griaudavo pretenzijas, išankstinius nusistatymus ir demaskavo to meto veidmainystę. Tragiškas juo besižavėjusios visuomenės pražudyto Wilde’o likimas atkartojo temas, kurias jis taip žavingai su chirurgo tikslumu tyrinėjo savo kūriniuose.

Wilde’o pjesės, tokios kaip „Neverta dėmesio moteris“ (A Woman of No Importance) ir „Kaip svarbu būti rimtam“ (The Importance of Being Earnest), neišnyksta iš teatrų repertuarų. Jo žavūs sąmojai yra nuolatos cituojami: „Aš imu savo dienoraštį visur, kur einu. Visada reikia turėti ką sensacingo paskaityti traukinyje“, – pareiškia Gvendolina Cecilijai pjesėje „Kaip svarbu būti rimtam“, kuri vadinama puikiausia visų laikų komedija.

Labiau negu bet kuris kitas to meto rašytojas, Wilde’as savo satyra dekonstruoja pompastišką Viktorijos epochos pabaigos visuomenės statinį ir skaido jį su dideliu élan. Bet po blizgiu jo kūrinių paviršiumi slypi tragedijos užtaisas, ir didžioji dalis jų balansuoja ant tamsos bedugnės krašto. 1889 m. išleistas Wilde’o romanas „Doriano Grėjaus portretas“, kuriame nagrinėjamos nuosmukio, žiaurumo ir neteisėtos meilės temos, peržengė respektabilumo ribas, ir Wilde’o žmona Constance kartą prasitarė: „Nuo to laiko, kai Oscaras parašė tą knygą, mūsų niekas niekur daugiau nekviečia.“ Tačiau šis romanas, pažadinantis mūsų mirties ir senėjimo baimes, bus aktualus amžinai. Net pasakose „Laimingasis princas“ ir „Savanaudis milžinas“ jis nevengė parodyti nemalonią tikrovę, kaip žiaurumas lieka nenubaustas, o didvyriškumas – neatlygintas.

Wilde’as gimė mišrioje anglo ir airės šeimoje Dubline, bet trokšdamas būti scenos centre nutarė mokytis ir gyventi Anglijoje. Kaip fin de siècle esteto prototipas, ekstravagantiška apranga ir šmaikščiomis kalbomis jis išgarsėjo pirmiau negu savo kūriniais patvirtino esąs vertas visuotinio dėmesio.

„Blogiau negu būti kalbų objektu yra tik nebūti kalbų objektu“, – sakė jis. Vos perkopęs dvidešimt metų šis aukštas, lėtakalbis Oksfordo absolventas, vilkintis aksominiu kostiumu su regentystės laikų stiliaus ties keliais susegamomis kelnėmis, jau buvo žinomas. Net Velso princas pareikalavo supažindinamas su Wilde’u pareiškęs: „Nepažinti pono Wilde’o reiškia būti nežinomam visuomenėje.“

Išgarsėjęs Wilde’as greitai sulaukė sėkmės: Londono scenose buvo imta statyti jo parodijas apie puošeivą, kuris paskelbė, kad menas yra aukščiausia veiklos forma. Vienas iniciatyvus prodiuseris, surengęs spektaklio gastroles Amerikoje, nusprendė paimti ir patį Wilde’ą skaityti paskaitų apie estetizmą. Wilde’as – kuris, kaip kalbama, atvykęs į Amerikos muitinę pareiškė: „Aš neturiu nieko deklaruoti, išskyrus savo genialumą“, – už Atlanto išgarsėjo lygiai taip pat kaip ir Anglijoje. Vos per pusę dešimtmečio iki žlugimo Wilde’as tapo tokiu rašytoju, koks visada siekė būti.

Homoseksualumu Wilde’as pagarsėjo ne mažiau negu savo kūriniais. Jis buvo drugelis, kurį sutraiškė ratas. Jo provokuojantis snobiškumas daugelį metų skatino gandus apie jo seksualumą, bet Wilde’as buvo vedęs, turėjo vaikų ir aktyviai homoseksualus tapo tik įkopęs į ketvirtą dešimtmetį, kai pašlijo santuoka.

„Vienintelis būdas atsikratyti pagundos yra pasiduoti jai“, – sakė jis. Savo seksualinius nuotykius vadino „puota su panteromis“. Įtrauktas į pragaištingo meilužio, kvailo pasipūtėlio Alfredo (Bosie) Douglaso ir jo tėvo, beprotiškai pedantiško Kvinsberio markizo, vendetą, Wilde’as ilgam įsivėlė į teismo procesą dėl vaikų seksualinio išnaudojimo.

Plačiau skaitykite naujienų portale lrytas.lt.