Homoseksualių žmonių teisės Skandinavijoje

Skandinavijos gėjai ir lesbietės turi kuo didžiuotis. Jie gali tuoktis ir dauguma piliečių pritaria tokiai teisei. Vienos lyties poros beveik visur ir visada gali drąsiai vaikščioti gatvėmis susikibusios rankomis ir bučiuotis viešumoje be jokios baimės, kad juos apspjaudys, išjuoks ar suims už nepadorų elgesį. Jie gali dirbti ne tik vaikų auklėtojais ar mokytojais – jiems nereikia slėpti savo gyvenimo būdo bet kokiame darbe. Jų galimybės būti pilnateisiais visuomenės nariais garantuotos.
Šios „beveik lygios“ teisės ypač svarbios tarptautiniame kontekste. Jas net galime pavadinti išskirtinėmis teisėmis jei palyginsime skandinavų padėtį su kitų pasaulio šalių homoseksualų galimybėmis.
„Nepamirškite – mes galime tuoktis“, – su pasididžiavimu ištartą frazę išgirsite Stokholme, Osle, Reikjavike, Kopenhagoje ar Helsinkyje.
1. Antidiskriminaciniai įstatymai
Švedijos Konstitucija nedraudžia diskriminacijos “lytinės orientacijos” pagrindu. Tačiau 1987 metais Baudžiamojo kodekso 16 skyriaus 9 paragrafas, kuris draudžia diskriminaciją dėl rasės ir kitų požymių buvo papildytas diskriminacijos prieš gėjus ir lesbietes sąvoka. Privatūs verslininkai ir kompanijos nusižengia, jei jie nesuteikia įprastų paslaugų kam nors tik dėl jos/jo homoseksualumo. Tokie veiksmai įvardinti kaip diskriminacija. Už tokią neteisėtą diskriminaciją baudžiama bauda arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Įstatymas taip pat taikomas firmų ir įstaigų darbuotojams, valstybės tarnautojams, viešų renginių organizatoriams ir tokių renginių personalui.
Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti, kad gėjai ir lesbietės galėtų patekti į viešas įstaigas ir renginius, ir kad su jais būtų elgiamasi taip pat kaip ir su heteroseksualistais. Įstatymas taikomas visoms viešoms paslaugoms ir tokioms vietoms kaip traukiniai, keltai, restoranai, kavinės, teatrai, parkai ir bažnyčios. Kodekso nuostata galioja kiekvienam asmeniui ar bendrovei, kurie vykdo komercinę veiklą, pavyzdžiui, statybos firmoms, viešbučiams, parduotuvėms, amatininkams, teisininkams ar gydytojams. Ji taip pat taikoma privačioms butų nuomos agentūroms, tačiau privatiems nuomotojams negalioja. Įstatymas susaistė įvairias viešas paslaugas, pavyzdžiui, sveikatos apsaugą, socialinę pagalbą arba teismus.
Gėjų ir lesbiečių reikalų ombudsmenas
1999 metais Švedijos vyriausybė paskyrė Ombudsmeną kovoti su diskriminacija prieš gėjus ir lesbietes darbo rinkoje ir kitose visuomenės gyvenimo srityse. Juo tapo Hans’as Ytterberg’as, kuris gerai žinomas Švedijos gėjų ir lesbiečių bendruomenei. Jis buvo Švedijos lesbiečių ir gėjų teisių federacijos RFSL pirmininku 1988-1991 metais ir parašė knygą apie teisinę gėjų padėtį Švedijoje.
Tai pirmasis gėjų ir lesbiečių reikalų ombudsmenas pasaulyje. Jis pradėjo eiti pareigas nuo 1999 metų gegužės pirmosios. Pagrindinė jo veikla – atkirtis homofobijai ir diskriminavimui dėl lytinės orientacijos visose Švedijos visuomenės srityse.
Priešiškas elgesys, tiek žodinis tiek ir fizinis, su asmeniu dėl jo tariamos ar tikros lytinės orientacijos laikomas nusikaltimu. Švedijos baudžiamasis kodeksas draudžia kurstyti neapykantą pažeidžiamoms grupėms, taip pat ir gėjams, biseksualams bei lesbietėms.
Baudžiamaisiais nusižengimais laikomi tiek šmeižtas, tiek ir asmenų įžeidimas. Šmeižtas – tai nepagarbus kalbėjimas apie asmenį kitam asmeniui. Įžeidimas – tai kalbėjimas tiesiai į akis. Uždrausti tik kraštutiniai posakiai, atgrasus šmeižtas ir kaltinimai. Nežymios piktavališkos pastabos ar įprasti keiksmažodžiai nepatenka į įstatymo erdvę. Ombudsmenas stengiasi užkirsti kelią nusikaltimams dėl neapykantos ir sukurti pagalbos sistemą tokių nusikaltimų aukoms.
Kiekvienas, patyręs diskriminavimą dėl lytinės orientacijos (homoseksualios, biseksualios ar heteroseksualios), gali kreiptis dėl pažeistų teisių į Ombudsmeną. Pirmiausiai jis siekia geruoju susitarti su pažeidėju ir reikalauti, kad šis atlygintų aukos nuostolius. Jei nepavyksta, Ombudsmenas turi teisę pradėti teisminius veiksmus nukentėjusio individo vardu.
Ombudsmenas tiria asmenų skundus apie diskriminavimą ir priekabiavimą universitetuose ir koledžuose, vadovaudamasis Universitetų studentų lygių galimybių aktu (2001:1286). Į Ombudsmeną dažnai kreipiamasi dėl diskriminacinių sąlygų naudojantis paslaugomis bei įsigyjant prekių. Tai dažnai susiję su šeimos teise, pavyzdžiui, jei kas nors elgiasi skirtingai su tos pačios lyties ir priešingų lyčių poromis. Blogesnės sąlygos tos pačios lyties poroms dar taikomos pensijų ir draudimo sistemoje, aprūpinant būstu arba taikant lengvatas šeimų turizmui ir kelionėms.
Žmonės taip pat gali būti nepatenkinti teisėsaugos, socialinių paslaugų ar sveikatos apsaugos pareigūnų elgesiu. Diskriminuojantis paslaugų teikėjų ar valstybės tarnautojų elgesys gali būti baudžiamas pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas. Ombudsmenas tokiu atveju gali padėti įvertinti situaciją ir padėti parašyti pareiškimą policijai.
Daug jaunų lesbiečių, gėjų ir biseksualų susiduria su prietarais ir priešišku elgesiu mokyklose. Tai gali pasireikšti tiesioginiu priekabiavimu, bet dažniausiai gėjai ir lesbietės verčiami būti „nematomais“. Lytinės orientacijos problemos retai atsispindi švietimo sistemoje. Mokytojai nepasirengę šiuo klausimu ir dažniausiai įsitikinę, kad visi moksleiviai turi būti heteroseksualūs. Ombudsmeno įstaiga šiuo metu siekia pakeisti mokytojų požiūrį į jaunų homoseksualų problemas mokyklose.
– Kuo dažniausiai skundžiasi klientai?
 
– Septyni iš dešimties skundų yra susiję su diskriminacija darbovietėje. Studentai gali pasiskųsti, kad dėstytojai priekabiauja dėl jų lytinės orientacijos. Kai kurios poros dėl jų lytinės orientacijos negali įsigyti bilietų su nuolaida, skirtų jaunavedžiams.
 
Į mus kreipiasi ir fizinį smurtą patyrę asmenys, kurie mano, kad policija aplaidžiai tyrė jų bylas.
 
Žmonės kartais yra išgujami iš restoranų arba dėl lytinės orientacijos prie jų kelionėje priekabiauja gidas.
– Kaip Švedijoje baudžiama už diskriminavimą dėl lytinės orientacijos?
– Jeigu skundas susijęs su diskriminacija darbovietėje, aš galiu kreiptis į teismą jį pateikusiu asmens vardu.
 
Teismas paprastai priteisia atlyginti patirtus nuostolius.
 
Tačiau kartais geriau apsieiti be teismo, nes tuomet ieškovas gali laimėti daugiau.
Pavyzdžiui, galima susitarti dėl didesnės sumos nei patirti nuostoliai. Be to, teismas negali įsakyti darbdaviui sugrąžinti žmogaus į darbą, o man dėl to susitarti pavyksta.
Turiu pasakyti, kad sugėdinimas – labai veiksminga priemonė, nes niekas nenori būti viešai badomas pirštais ir vadinamas diskriminatoriumi.
 
Kartais mes atliekame tarpininkų vaidmenį, tuomet pavyksta labai gerai susitarti.
Aš pats negaliu dalyvauti teisme, tačiau galiu gana sėkmingai stebėti policijos bei prokurorų darbą ir paskatinti juos dirbti geriau.
 
Kai dėl savo lytinės orientacijos žmonės patiria fizinį smurtą ar tampa nusikaltimų aukomis, už tokių bylų tyrimą atsakinga jau policija ir prokurorai.
Danija turi tris įstatymus prieš diskriminavimą dėl lytinės orientacijos. Baudžiamasis kodeksas draudžia kurstyti neapykantą žodžiu ir raštu prieš žmonių grupę dėl priklausymo tam tikrai lytinei orientacijai. Tas pats kodeksas taip pat neleidžia diskriminuoti asmenų dėl jų lytinės orientacijos bet kokioje komercinėje ar kitokioje veikloje. Tačiau šie straipsniai netaikomi privačiai darbo rinkai.
1996 metais Danija priėmė įstatymą prieš diskriminavimą privačioje darbo rinkoje. Įstatymas apibrėžia tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją. Darbdavys negali diskriminuoti dėl lytinės orientacijos priimdamas bei atleisdamas darbuotoją, nustatydamas atlyginimą ar kitas darbo ir paaukštinimo ar perkėlimo į kitą darbą sąlygas. Tačiau įmonėms, kurios siekia specifinių politinių arba religinių tikslų šios nuostatos netaikomos.
1999 metų kovą Švedijos Parlamentas priėmė teisės aktus prieš diskriminaciją darbo rinkoje. Vienas iš įstatymų draudžia diskriminuoti lytinės orientacijos pagrindu nuo 1999 metų gegužės pirmosios.
Įstatymas taikomas visoms darbo rinkos sritims ir visoms darbuotojų kategorijoms įtraukiant ir ieškančius darbo. Neteisėta diskriminuoti kandidatus į darbo vietas viso įdarbinimo proceso metu, net jei kandidatas neįdarbinamas. Darbdaviams uždrausta diskriminuoti priimant sprendimus dėl paaukštinimo, atlyginimo, papeikimo ir atleidimo. Darbdaviai turi ištirti priekabiavimo tarp darbuotojų atvejus ir imtis atitinkamų veiksmų.
Šį įstatymą palankiai sutiko Švedijos lesbiečių ir gėjų teisių federacija RFSL. Tačiau nerimaujama dėl išimčių naujame įstatyme. Jos suteikia teisę religinėms privačioms mokykloms nepriimti homoseksualių mokytojų nepažeidžiant įstatymo. Federacija laikosi nuostatos, kad religinė ideologija negali pateisinti diskriminacijos prieš gėjus ir lesbietes.
Suomijos baudžiamasis kodeksas (§ 11:8 ir § 11:9) draudžia diskriminavimą dėl lytinės orientacijos, tačiau teismus pasiekia labai mažai bylų. Toks draudimas, be abejo, pripažįsta diskriminavimo žalą. Vis dėlto pagal Šiaurės šalių gerovės valstybės politiką baudžiamoji teisė laikoma kraštutine priemone norint išspręsti socialinę problemą. Bet kuriuo atveju baudžiamasis kodeksas nebus taikomas netiesioginei diskriminacijai, nes ji dažniausiai būna netyčinė. Baudžiamuoju nusikaltimu laikoma tik tyčinė diskriminacija.
Įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, Europos Bendrijos teisė draudžia diskriminuoti dėl lytinės orientacijos visuose darbo ir profesinio mokymo etapuose. Direktyvos dėl lygių galimybių darbe minimalius standartus atitinka tik Švedijos ir Danijos darbo teisė. Suomijai dar reikia suderinti savo įstatymus su ES teisės kriterijais.
2. Partnerystės įstatymai
Panašūs registruotos homoseksualų partnerystės įstatymai sėkmingai priimti visose penkiose Skandinavijos šalyse. Per dešimt metų visos Skandinavijos šalys pasekė Danijos pavyzdžiu, kuri pirmoji įteisino registruotą partnerystę 1989 metais.
Dabar Danijoje galima įregistruoti dviejų homoseksualų partnerystę, jei vienas iš jų yra Danijos, Norvegijos, Švedijos arba Islandijos pilietis gyvenantis bent dvejus metus Danijoje. Užsieniečių gėjų arba lesbiečių pora taip pat gali registruoti savo santykius, jei abu pragyveno Danijoje dvejus metus.
Registruota partnerystė sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir santuoka. Tačiau partneriai negali kartu įsivaikinti, nors vienas partneris gali įsivaikinti kito partnerio vaiką arba vaikus. Registruoti partneriai turi tokias pat paveldėjimo teises kaip ir sutuoktiniai heteroseksualistai.
Švedijos įstatymas dėl registruotų partnerysčių – taip pat nėra visai tas pats, kas santuoka. Tos pačios lyties partneriai gali sudaryti partnerystę, kuriai taikomi beveik visi teisiniai santuokos aspektai. Manoma, kad nuo 1995 metų, kai įstatymas įsigaliojo, sudaryta 2-3 tūkst. tokių sutarčių. Nustatyta, kad pirmaisiais metais moterų partnerystės sudarė tik 25 procentus visų sutarčių. 2001 metais šis skaičius išaugo beveik du kartus. Moterys taip pat linkusios šiek tiek dažniau skirtis.
Nebažnytinės santuokos ceremonija yra lygiai tokia pati ir heteroseksualioms, ir homoseksualioms poroms.
Vienintelis įstatymuose numatytas skirtumas – įvaikinimas. Registruotą partnerystę sudarę homoseksualai negali įsivaikinti vaikų ar paimti iš vaikų namų globoti vaiką, o heteroseksualistų poros, įregistravusios santuoką, gali.
Šalies vyriausybei pateiktas pasiūlymas panaikinti registruotų partnerysčių įstatymą, nes jis diskriminuoja homoseksualius asmenis, pakeisti santuokos ir šeimos kodeksą, kad jis būtų neutralus lyčių atžvilgiu. Žodžius, kad tuoktis gali vyras ir moteris, siūloma pakeisti fraze, kad tuoktis gali du žmonės. Regis, Švedija greitai gali tapti trečiąja (po Nyderlandų ir Belgijos) Europos šalimi, kurioje bus įteisinta tikra homoseksualų santuoka, kurią apibrėš vienas įstatymas tiek heteroseksualioms, tiek ir homoseksualioms poroms.
Įdomiai situacija klostėsi Islandijoje. Devintajame dešimtmetyje ši šalis buvo laikoma skandinavų bendruomenės „juoda avele“ dėl gėjų ir lesbiečių teisių padėties. Islandijos gėjai ir lesbietės labai skundėsi vyrų viešpatavimu visuomenėje, kurioje dominavo fundamentalios liuteronų vertybės. Be to, kalbos tyrumo gynėjai net neleido gėjams ir lesbietėms pasirinkti juos apibūdinančio terminų. Vietoj lesbiečių ir gėjų pasirinktų „lesbiur“ ir „hommar“ valstybinio radijo monopolis vartojo žeminantį žodį „kynvillingar“, kuris reiškia seksualinius iškrypėlius.
Tačiau 1994 metais Islandijos vyriausybė sudarė komisiją ištirti lesbiečių ir gėjų socialinę padėtį. Komisijos ataskaita aiškiai parodė, kad ši islandų grupė kenčia nuo priekabių ir diskriminavimo. O po dvejų metų jau buvo priimtas registruotos partnerystės įstatymas. Nuo tada gėjai ir lesbietės tapo daug labiau matomi visuomenėje.
Nuo 2002 m. kovo 1 dienos ir Suomijoje galioja įstatymas, leidžiantis sudaryti homoseksualų partnerystes. Per pirmus keturis įstatymo galiojimo mėnesius įteisinti savo sąjungas ryžosi 208 poros.
Beje, jau užfiksuoti ir pirmieji gėjų ir lesbiečių skyrybų atvejai. Bet čia pionierės buvo poros, susituokusios kitose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, kur homoseksualų santuokos buvo legalizuotos anksčiau.
Tos pačios lyties asmenų šeimos Suomijoje turi „beveik“ tokias pat teises, kaip ir heteroseksualios. Bet jų nariai negali įsivaikinti vaikų ir turėti tos pačios pavardės.
Iš 1999 metais Norvegijoje atliktos reprezentatyvios apklausos paaiškėjo, kad 12 procentų respondentų įregistravo partnerystę. Ši apklaustųjų grupė nesiskiria nuo kitų homoseksualų nei išsilavinimu, nei pajamomis. Bet, aišku, kad jie skiriasi nuo kitų didesniu atvirumu apie savo lytinę orientaciją.
Kitas Norvegijoje atliktas tyrimas įrodė, kad vaikai augantys lesbiečių šeimose nesijaučia blogiau nei visi kiti. Ankstesnės studijos parodė didelį tautos nusistatymą prieš lesbiečių šeimas – žmonės galvojo, kad tokia vaikystė yra kenksminga.
Tromso universiteto studentai įrodė, kad vaikai nejaučia didelių nepatogumų gyvendami lesbiečių šeimose, kas dažnai pagal sąlygas tapatinama ir su vienišomis mamomis.
Tyrimo metu buvo tiriami 55 vaikai. Pagrindiniais kriterijais studentai pasirinko socialinį patyrimą, pasiekimus mokyklose bei psichologinę savijautą. 19 vaikų buvo išauginti lesbiečių, 10 vienišų motinų, o likę 26 heteroseksualių porų. Visų vaikų pasiekimai ir patyrimas buvo panašus.
3. Lesbiečių ir gėjų organizacijos
 
Šiaurės šalių vyriausybės ir sostinių savivaldybės remia gėjų ir lesbiečių organizacijų veiklą.
SETA arba “Seksuaalinen tasavertaisuus” (Seksualinė lygybė) – tai nacionalinė Suomijos žmogaus teisių organizacija, siekianti teisinės lygybės ir socialinio teisingumo lesbietėms, gėjams, biseksualams ir transseksualams.
SETA  buvo įkurta Helsinkyje 1974 metais ir išsivystė į pagrindinę asociaciją su narių grupėmis visoje Suomijoje.
Nacionalinė organizacija siekia pokyčių Suomijos visuomenėje ir teisėje, kad visi piliečiai būtų lygiateisiai nepriklausomai nuo lytinės orientacijos, šeimos pobūdžio, lyties tapatybės ar jos išraiškos.
Organizacija:
–          teikia konsultacijas ir paramos paslaugas lytinėms ir seksualinėms mažumoms;
–          renka ir teikia informaciją apie seksualinę ir lytinę įvairovę, vykdo visuomenės mokymus ir konsultuoja šiais klausimais;
–          rengia įvairius bendruomenės kultūrinius ir pomėgių grupių renginius, leidžia žurnalą „Z“.
SETA pastoviai šviečia visuomenę. Profesionalai ir apmokyti savanoriai skaito paskaitas mokyklose ir įstaigose po visą šalį. Įdomu, kad ši veikla  kasmet remiama iš valstybinės loterijos lėšų. Pastaruoju metu daugiau dėmesio skiriama jaunimui. Švietimo ministerija finansavo organizacijos projektą šiaurės Suomijos jaunimui.
Helsinkyje veikia ir organizacijos paramos centras transseksualams, nes dar reikia keisti daug teisinių nuostatų bei visuomenės požiūrį.
Panašią veiklą vystanti Švedijos gėjų ir lesbiečių asociacija RFSL įsikūrė 1950 metais. Iš pradžių tai buvo uždaras gėjų klubas. Dabar organizacija turi 30 skyrių visoje Švedijoje. Skyrių nariai kasmet moka 300 kronų mokestį. Beveik pusė šio nario mokesčio atitenka centrinei organizacijos būstinei. Be to, jau dvidešimt metų organizacija kasmet gauna apie 600 000 kronų dotaciją iš valstybinių fondų.
Kasmet pasirodo 10 organizacijos laikraščio numerių. Įdomu, kad leidinio redaktorius nepriklauso nuo valdybos ir gali atvirai kritikuoti organizacijos veiklą. Daug svarbios informacijos pateikiama RFSL tinklalapyje internete. Internetu vyksta ir konsultacijos aktualiais bendruomenei klausimais.
Organizacijos prezidentas Sorenas Anderssonas nelinkęs vadinti RFSL „homoseksualų teisių lobistų grupe“, nors ir daug dirba su Vyriausybe bei Parlamento nariais. Jam RFSL – tai visų pirma bendruomenės organizacija. Kiekvieną savaitę Stokholmo centre esančioje organizacijos būstinėje, kuriai patalpas suteikė savivaldybė, vyksta daug įvairių grupių (moterų, kurčiųjų, pagyvenusių, ŽIV pozityvių) susitikimų ir renginių. Pirmame aukšte įsikūrusi kavinė ir diskoteka.
Jaunimo aktyvistai susibūrė į grupę RFSL Ungdom (RFSL jaunimas). Ši organizacija padeda stiprinti jaunimo grupes Baltijos šalyse.