Asmens lytinė orientacija paprastai neturi jokios įtakos profesiniams įgūdžiams ar gebėjimui dirbti. Tačiau, su atvirais arba tariamais gėjais, lesbietėmis ar biseksualais darbo vietose dažnai elgiamasi netinkamai tik dėl jų “netradicinės” lytinės orientacijos.
Lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai užimti įvairiomis profesijomis ir pareigybėmis. Kai kurie iš jų yra bedarbiai, suluošinti ar jau išėję pensijon, o kiti dar mokosi ar kelia kvalifikaciją. Vis dėlto, dar neįprasta diskutuoti apie jų seksualumo ir lytiškumo atmainas darbo santykių ir užimtumo kontekste. EQUAL projektas „Atviri ir saugūs darbe.lt“ siekia pradėti diskusiją šia tema.
Darbuotojų homoseksualumas, be abejo, turi būti svarstoma darbo santykių problema – tokią išvadą pateikė 1998 metais Olandijoje atlikta išsami studija. Jos duomenimis, gėjų ir lesbiečių darbo patirtis nuosekliai skyrėsi nuo heteroseksualistų patirties. Kai tik iškildavo skirtumai, homoseksualių darbuotojų patirtis visada buvo daug blogesnė nei jų heteroseksualių kolegų. Patirties skirtumams įtakos turi įvairūs veiksniai – pavyzdžiui, kiek išsamiai jūs jaučiatės informuojamas apie darbo organizavimą, santykiai su kolegomis ir darbdaviais, socialinė parama, galimybė būti savimi darbe, patinkantis darbas ir savigarba, sveikata ir kiti.
Lietuvos įstatymai draudžia diskriminuoti asmenis dėl jų seksualinės orientacijos užimtumo srityje. Tokio pobūdžio diskriminavimą nusikaltimu laiko ir Europos Sąjungos teisynas. Nepaisant to, nė viena Europos šalis neišgyvendino diskriminavimo – nei tiesioginio, nei struktūrinio arba netiesioginio.
Tiesioginė diskriminacija pasireiškia tada, kai asmuo negauna darbo ar paaukštinimo, arba yra pažeminamas pareigose, arba atleidžiamas dėl jo ar jos seksualinės orientacijos.
Struktūrine diskriminacija laikoma homonegatyvi aplinka darbo kolektyvuose, kuri verčia homoseksualius ir biseksualius darbuotojus laikytis nuomonės, kad neverta atskleisti savo seksualumo ir bendro gyvenimo su tos pačios lyties partneriu, jei jie nori išvengti diskriminuojančio elgesio jų atžvilgiu. Nenoras kalbėti apie bet kokią partnerystės ar šeiminio gyvenimo atmainą, kuri skiriasi nuo heteroseksualinės normos taip pat patenka į struktūrinės diskriminacijos sąvoką.
Lietuvos gėjų lygos 2002 metų tyrimo duomenimis, 88 proc. respondentų niekada neatskleidė savo orientacijos visuose arba kai kuriuose darbuose. Tik 15 proc. respondentų atviri apie savo seksualumą dabartiniame darbe. 76 iš 185 respondentų įsitikinę, kad pavojingiausia atsiskleisti savo darbdaviams. 62 respondentai slepia savo lytinę orientaciją nuo bendradarbių, 50 – nuo klientų.
Vien tai, kad gėjai ir lesbietės priversti slėpti savo gyvenimo būdą diskriminuoja, nes tokia padėtis gali turėti neigiamų psichologinių pasekmių bei neabejotinai sukuria stresą darbo vietoje. Tačiau, nemažas skaičius respondentų patyrė ne tik tokią paslėptą, bet ir tiesioginę diskriminaciją. 4 proc. respondentų pareiškė, kad jie nebuvo priimti į darbą dėl lytinės orientacijos, dar 9 proc. įtaria, kad jie buvo nepriimti būtent dėl šios priežasties.
Turint omenyje, kad tik 15 proc. respondentų yra atviri darbe, neramina tai, jog net 6 proc. respondentų pareiškė, kad jie buvo atleisti arba priversti išeiti iš darbo dėl lytinės orientacijos. Dar 4 proc. patyrė grasinimus atleisti dėl jų orientacijos. Šie skaičiai aiškiai kalba apie nevienodas sąlygas ir diskriminavimą. Todėl būtina keisti homofobišką klimatą Lietuvos darbo rinkoje.
Be to, dirbantys gėjai, biseksualai ir lesbietės neapsaugoti nuo priekabiavimo. Kas trečias respondentas (arba 31 proc.) patyrė priekabių darbo vietose. Labiausiai paplitusios priekabiavimo rūšys – juokeliai ir erzinimai. Gana dažnai respondentai patyrė užgaulius klausimus ir homofobiškus įžeidimus.
Lesbiečių, biseksualių ir transseksualių moterų diskriminavimas užimtumo ir profesinėje srityje nagrinėtinas ir lyties požiūriu. Darbuotojos moterys, kurios priklauso seksualinei arba lytinei mažumai nelygios vyrams. Lietuvoje yra aiškus neatitikimas tarp moterų ir vyrų pajamų vidurkio. Todėl bendrosios dviejų moterų porų pajamos mažesnės už kitų tipų šeimų vidutines sumas. Transseksualų diskriminavimui galima priešintis pasinaudojus lyčių lygybės įstatymų nuostatomis, tačiau iki šiol Europos Sąjungos šalių teismuose priimti tik keli sprendimai tokio pobūdžio bylose. Transseksualus asmuo po operacijos pakeitęs savo išvaizdą rizikuoja būti diskriminuojamas įprastinėje darbo vietoje.
Įvairovės veiksniai
Įvairialypė seksualinių ir lytinių mažumų sandara dar labiau margėja, jei atsižvelgiame ir į kitus veiksnius. Amžius, etninė kilmė, tautybė, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, socioekonominė padėtis, gimtoji kalba ir kultūrinės ypatybės taip pat turi įtakos įsidarbinant.
Gyvenamoji vieta paveikia lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų elgseną jų darbo vietose. Mažumos padėtis kartais gali nulemti nuolatinės gyvenamosios vietos ir darbovietės pasirinkimą. Žmonės išvažiuoja iš kaimų į didesnius miestus, sostinę ar kitas šalis ieškodami ne tik geresnio darbo, bet ir laisvesnės bei tolerantiškos aplinkos.
Kitas veiksnys – šeiminių aplinkybių ir partnerystės santykių įvairovė. Lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai turi šeimas ir gan dažnai vaikų. Vienų šeimos yra skirtingų lyčių partnerių, o kitų – tos pačios lyties. Kai kurios tos pačios lyties poros įregistravo partnerystę užsienyje ir gyvena Lietuvoje. Nepamirškime ir tų, kurie vieniši, išsiskyrę arba našliai. Kai kurie turi vaikų iš buvusių santuokų.
Seksualinių ir lytinių mažumų elgesys darbe priklauso nuo to, kiek jie gerbia savo seksualumą ir lytį. Dauguma slepia savo partnerystės santykius, seksualinį tapatumą ar net lytį, kuriai jie save priskiria. Kai kurie atmeta arba atsisako pripažinti savo jausmus ir elgesį, nukreiptą link savo lyties atstovų. Šis požiūris atsispindi ir jų elgsenoje darbe. Vieni mano, kad nebūtina dalintis su kolegomis savo asmeninio gyvenimo smulkmenomis, pavyzdžiui, su kuo gyveni. Kiti nori kalbėti apie savo santykius su tos pačios lyties partneriu taip, kaip apie savo sutuoktinius kalba heteroseksualūs darbuotojai. Asmeninio gyvenimo aplinkybės gali sukelti problemų darbe, jei bendradarbiai sužinos apie “neįprastus” jausmus ir jų pasekmes.
Diskriminavimo užimtumo srityje priežastimis gali būti ir asmens sveikata ar negalia. Invalido vežimėlyje sėdinčios lesbietės ar ŽIV pozityvaus gėjaus atveju sunku pasakyti, kokia priežastis nulemia daugumos darbdavių nenorą juos įdarbinti. Skirtingai nuo seksualinės orientacijos, fizinė negalia ar odos spalva visada akivaizdi, todėl neįgaliųjų ar imigrantų diskriminacija gali būti labiau paplitusi už seksualinių mažumų. Kita vertus, transseksualai, kuriuos lengva atskirti, jei jie keičia lytį chirurginiu būdu, ypač kenčia nuo diskriminavimo.
Jei darbdaviai dažniau sužinotų apie ieškančiųjų darbo nukrypimus nuo laukiamo heteroseksualinio moteriškumo ar heteroseksualinio vyriškumo, diskriminavimas įsidarbinant dėl seksualinės orientacijos dar labiau plistų.
Kirpėjai, vairuotojos ir baleto šokėjai
Gėjams ir lesbietėms dažnai priskiriami vientipiai vaidmenys tose profesijose, kuriose numanomas didelis jų atstovavimas. Biseksualams ir transseksualams šiuo požiūriu pavyksta išvengti tokių klaidingų apibendrinimų. Moterų dominuojamose arba tradiciškai moteriškomis laikomose profesijose, kurios dažniausiai susijusios su sveikata, kultūra ar klientų aptarnavimu, vyrai darbuotojai dažnai pavadinami gėjais. Moterys, kurios dirba vyriškuose darbininkų klasės kolektyvuose, gali būti įtariamos lesbietiškumu.
Žiniasklaida dažnai kuria šabloniškus įvaizdžius apie seksualinių mažumų užsiėmimus. Vyrų dominuojami ir tradiciškai vyriški užsiėmimai laikomi netinkamais gėjams ir biseksualiems vyrams. Tradiciškai moterims priskiriamos specialybės dažnai laikomos labai tinkamomis gėjams, bet nepatraukliomis lesbietėms. Lyčių vaizdavimas įvairių profesijų kontekste ne tik žymiai formuoja išankstinę nuomonę apie gėjų, lesbiečių ir biseksualų užimtumą, bet ir paverčia kai kurias profesijas labiau priimtinomis heteroseksualams ir nemėgstamomis homoseksualų. Tačiau lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų galima rasti visose didesnėse darbuotojų grupėse.
Mūsų kultūroje vyrauja mąstysena, kad yra tik dvi lytys – heteroseksualus moteriškumas ir heteroseksualus vyriškumas. Tokia lyčių sandara grindžiama tuo faktu, kad egzistuoja dvi anatomijos – vyro ir moters. Šis supaprastintas heteronormatyvus požiūris nepripažįsta įvairių alternatyvių sandarų.
Vyraujanti heteroseksuali nuomonė ir išankstininė samprata apie tinkamą biologinių moterų moteriškumą ir priimtiną biologinių vyrų vyriškumą nepalieka vietos asmenims, kurie neatitinka šių lūkesčių. Ši neprisitaikiusiųjų kategorija apima tuos, kuriuos lytiškai traukia tos pačios lyties asmenys, tuos, kurie draugauja arba gyvena su tos pačios lyties partneriu, arba tuos, kurie laiko save lesbietėmis, gėjais ar biseksualais. Heteronormatyvi mąstysena taip pat atskiria tuos, kurių elgsena laikoma nepakankamai moteriška ar vyriška, bei tuos, kurie elgiasi per daug moteriškai ar vyriškai. Pavyzdžiui, vyras, kuris elgiasi moteriškai arba vaizduoja moterį, neturi vietos heteroseksualinio būdo mąstyme. Tai taikytina ir biologinei moteriai, kuri elgiasi vyriškai ir priskiria save kitai lyčiai. Transseksualai ir kiti lyties nepritapėliai griauna išankstines nuostatas apie lytį.
Heteronormatyvus mąstymas ir su juo susiję veiksmai dažnai automatiški ir įprasti. Paaugliai jau žino, kad nelaukiamas elgesys gali sukelti homofobiškus užgauliojimus tarp berniukų ar priskirti mergaites paleistuvėms. Jaunuolių jausmai tai pačiai lyčiai ir jų vienalyčiai santykiai beveik nematomi mokyklose. Subrendęs jaunimas turi domėtis „priešinga“ lytimi, o jų homoseksualūs jausmai – tik „laikini“. Kiekvienam skirta heteroseksualinė ateitis. Šiuo požiūriu, darbo kolektyvuose vyrauja tokios pat nuostatos ir aplinka.
Heteronormatyvumas reiškiasi ne tik pateikdamas heteroseksualumą kaip savaime suprantamą, vienintelį arba vienintelį geidžiamą pasirinkimo būdą. Heteronormatyvi elgsena dažnai bando pateikti kitas alternatyvas kaip menkavertes, draudžiamas ar nepageidautinas.
Heteronormatyvus elgesys ir neigiamas požiūris į seksualines bei lytines mažumas darbe paveikia ne tik dirbančius gėjus, lesbietes, biseksualus ir transseksualus, bet ir visą darbuotojų bendruomenę. Tokios vyraujančios elgesio normos riboja visų galimybes – ir kaip darbuotojų, ir kaip asmenybių.
Primesti tradiciniai lyčių vaidmenys neleidžia moterims siekti atsakingų vadovaujamų postų, o vyrams – reikšti savo jausmų. Jei nereikėtų jaudintis dėl homoseksualumo stigmų, kurios primetamos berniukams norintiems būti virėjais ar interjero dizaineriais, arba mergaitėms, kurios siekia karjeros kariuomenėje arba policijoje – asmenys turėtų daugiau galimybių rinktis profesiją.
Darbo kultūra ir visuomenė pastoviai keičiasi. Kartu keičiasi ir požiūris į problemas susijusias su seksualumu ir lytiškumu. Nors dar daug tokių, kurie, nepaisant nelygybės, jaučiasi saugūs nieko nekeisdami, per pastaruosius porą dešimtmečių gerokai pažengta į priekį įstatymais užtikrinant lyčių lygybę. Šiandien jau daug vyrų dominuojamų užsiėmimų traukia moteris, o vyrai taip pat bando peržengti moteriškų specialybių ribas. Dažnai būtent lesbietės arba gėjai pirmieji įveikia šias barikadas užimtumo srityje.
