Teisinės nediskriminavimo prielaidos ir jų įgyvendinimas tarptautiniame bei nacionaliniame žmogaus teisių gynimo kontekste

Raktažodžiai: žmogaus teisės, lygios galimybės, diskriminacija, lyčių lygybė, teisės principai.
Santrauka
Lygiateisiškumas, kaip vienas pagrindinių žmogaus teisių principų, yra reglamentuotas tarptautiniuose dokumentuose ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Europos sąjungos teisėje įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo principas suponuoja įvairių formų diskriminacijos draudimą. Straipsnyje apžvelgiamos teisinės nediskriminavimo principo prielaidos bei nagrinėjamas šio principo įgyvendinimas tarptautiniame bei nacionaliniame žmogaus teisių gynimo kontekste.
ĮVADAS
Asmenų lygybė yra vienas iš žmogaus teisių principų, įtvirtintas tarptautiniuose dokumentuose ir nacionaliniuose teisės aktuose. Asmenų lygybės principas įtvirtintas Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 2 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, paskelbtomis deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar kokia nors kita padėtis. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnis bei Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 2 straipsnio 2 dalis numato, kad: valstybės įsipareigoja garantuoti, kad juose išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių nors kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, jo gimimo ar kokios nors kitokios padėties. Jungtinėms Tautoms priėmus pagrindinius žmogaus teisių gynimo dokumentus, buvo sukurti tarptautiniai žmogaus teisių apsaugos pagrindai. Jungtinių Tautų organizacijoje 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. priimti Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyviniai protokolai sudaro Tarptautinę žmogaus teisių chartiją. Taip pat sukurtas efektyvus žmogaus teisių gynimo mechanizmas – nuo 1999 m. lapkričio 1 d. nuolat veikiantis Žmogaus Teisių Teismas. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija priimta Europos Tarybos 1950 m. lapkričio 4 d. reglamentuoja ne tik fundamentalias žmogaus teises ir laisves. Ji sukūrė instituciją, garantuojančią žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą Europos valstybėse.
1991 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas įsipareigojo laikytis 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principų bei priėmė nutarimą dėl prisijungimo prie 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto bei 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinio protokolo.
Pagrindinės žmogaus teisės Lietuvos Respublikoje yra įtvirtintos Konstitucijos preambulėje ir II, III, IV bei XIII skirsniuose. Konstitucijos 6 straipsnis skelbia, jog Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Jos 29 straipsnis skelbia, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu”. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija Lietuvos Respublikos Seimo buvo ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d. ir todėl ji taikoma žmogaus teisių ir laisvių pažeidimams, padarytiems po 1995 m. gegužės 5 d. Konvencija numato, jog naudojimasis joje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas ir jeigu kuri nors Konvencijoje numatyta teisė ar laisvė buvo pažeista, asmuo, išnaudojęs visas teisines gynybos priemones valstybėje, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą per 6 mėnesius nuo paskutinio sprendimo priėmimo dienos (Konvencijos 35 straipsnis[4]). Konvencijos 14 straipsnis uždraudžia diskriminaciją: „Naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo tokių asmens ypatybių, kaip lytis, rasė, odos spalva, kalba, religija, politinės ar kitokios pažiūros, tautinė ar socialinė kilmė, priklausymas tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitoks statusas”.
Darbo tikslas – išanalizuoti ir įgyvendinti teisines nediskriminavimo prielaidas ir principus tarptautiniame ir nacionaliniame lygmenyse.
TYRIMO MEDŽIAGA
Išanalizuotos Europos tarybos direktyvos, priimtos įgyvendinant Europos sąjungos strategiją kovai su diskriminacija. Išnagrinėti tarptautiniai dokumentai bei nacionaliniai teisės aktai, sukonkretinantys bendrojo nediskriminavimo principo apibrėžimą ir nustatantys pareigą įgyvendinti lygias galimybes.
MEDŽIAGOS APIBENDRINIMAS IR DISKUSIJA
Lygiateisiškumas, kaip vienas pagrindinių žmogaus teisių principų, yra reglamentuotas tarptautiniuose dokumentuose ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Lygiateisiškumą pažeidžianti veikla – diskriminacija yra draudžiama, todėl ir siekiama sudaryti sąlygas lygiateisiškumui užtikrinti ir įgyvendinti. Konstitucijos nuostata „įstatymui visi asmenys lygūs“ skelbia formalią visų asmenų lygybę, joje įtvirtintos pagrindinės teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais, be jokių išimčių.
Nediskriminavimas yra bendrasis Europos sąjungos teisės principas. Jis minimas įvairiuose EB sutarčių kontekstuose. Pagrindinių Europos Sąjungos teisių chartijos, paskelbtos 2000 m. spalį 21 straipsnis draudžia bet kokį diskriminavimas lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių požymių, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių įsitikinimų, priklausomybės nacionalinei mažumai, turto, gimimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos pagrindu. Europos Bendrijos Sutarties 13 straipsnyje teigiama: „Nepažeisdama kitų šios Sutarties nuostatų ir neviršydama Bendrijai jos suteiktų įgaliojimų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali vieningai imtis atitinkamų veiksmų siekiant kovoti su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos.“ Remdamasi 13 str. Europos sąjunga pradėjo įgyvendinti trijų dalių strategiją kovai su diskriminacija. Visų pirma buvo išleista direktyva, įgyvendinanti vienodų sąlygų taikymo principą asmenims, nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės (Tarybos direktyva 2000/43/EB). Taip pat išleista direktyva, nustatanti vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (Tarybos direktyva 2000/78/EB) bei priimta Bendrijos veiksmų programa(Sprendimas 2000/750/EB) 2001-2006 kovai su diskriminacija visais pagrindais, išvardintais 13 straipsnyje.
Diskriminuoti – tai du asmenis ar dvi situacijas vertinti skirtingai, kai tarp jų skirtumo nėra, arba vienodai vertinti faktiškai skirtingas situacijas. Abi antidiskriminacinės direktyvos, uždraudžia tiek tiesioginį, tiek netiesioginį diskriminavimą ir pateikia vienodą diskriminacijos apibrėžimą.
Tiesioginė diskriminacija yra tada, kai vienas asmuo yra vertinamas mažiau palankiai nei tokioje pačioje situacijoje vertinamas, buvo arba būtų vertinamas kitas asmuo, remiantis bet kuriuo iš pagrindų, kuriais diskriminuoti yra draudžiama. Siekiant nustatyti, ar įvyko tiesioginis diskriminavimas, gelbsti situacijų „palyginimas“ – kuomet randamas „kažkas“, kieno situaciją galima būtų sugretinti su asmens, teigiančio jog jis/ji tapo diskriminacijos auka, situacija. Toks asmenų palyginimas galimas, tik jei abi situacijos yra labai panašios. Kartais neįmanoma rasti tokių realių palyginimų, todėl pasinaudojama hipotetišku palyginimu – vertinant galimą realią situaciją panašiomis aplinkybėmis. Kuomet yra nustatoma, jog du žmonės tokioje pačioje ar panašioje situacijoje buvo traktuojami skirtingai, tampa sudėtinga įrodyti, jog toks traktavimas yra pateisinamas. Direktyvos pateikia siauras ir tiksliai apibrėžtas išimtis, kada tokia diskriminacija yra pateisinama ir nedraudžiama. Leidžiama pozityvi diskriminacija, tam tikrų profesinių reikalavimų taikymas, pagrįstų patalpų neįgaliesiems įrengimas bei kai kurios diskriminacijos išimtys dėl asmenų amžiaus. Tarkime, jei darbdavys atsisako pakelti algą darbuotojui to priežastimi nurodydamas jo seksualinę orientaciją, tuo tarpu tokioje pat situacijoje kitam darbuotojui atlyginimas pakeliamas, tikėtina, jog tokiu būdu pažeidžiami Užimtumo pagrindų direktyvos reikalavimai. Tačiau jei darbuotojui atsisakoma pakelti alga dėl jo amžiaus, tai gali būti leidžiama remiantis tos pačios direktyvos 6 str., kuris suteikia valstybėms teisę įtvirtinti nacionaliniuose įstatymuose tam tikras diskriminacijos dėl amžiaus išimtis, su sąlyga jei tokios išimtys yra objektyviai ir protingai pagrįstos teisėtu tikslu ir jei priemonės tam tikslui pasiekti yra tinkamos ir būtinos. Remiantis direktyva, tokios išimtys gali būti profesinės patirties, minimalaus ar maksimalaus amžiaus ar darbo stažo reikalavimo nustatymas, siekiant įsidarbinti arba gauti tam tikrų su darbu susijusių privilegijų.
Netiesioginė diskriminacija yra tuomet, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrai kategorijai priklausantys asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys. Tokia diskriminacija draudžiama, nebent tas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Kaip ir tiesioginės diskriminacijos atveju, identifikuoti galimus „palyginimus“ gali būti sudėtinga. Vienas iš situacijų pavyzdžių, yra ženklus užmokesčio asmenims, dirbantiems visą etatą ir tik jo dalį, skirtumas, kadangi ne visu etatu išimtinai arba dažniausiai dirba moterys.
Leidžiami diskriminacijos pateisinimai turi būti taikomi labai griežtai. Pavyzdžiui, aukšti gimtosios kalbos mokėjimo ar raštingumo reikalavimai gali būti pateisinami, jei tokiam darbui jie būtinai reikalingi, pvz., kalbos mokytojui ar literatūros dėstytojui, tokiais atvejais aukšti darbdavio reikalavimai gali būti pateisinti. Tačiau tokie patys reikalavimui aukšto raštingumo nereikalaujančiam darbui į išimtis nepateks ir bus neteisėti.
Direktyvos taip pat įtvirtina nuostatą, kad priekabiavimas yra diskriminacijos forma. Jis apibrėžiamas kaip nepageidaujamas elgesys, susijęs su draudžiamais diskriminacijos pagrindais, kuriuo siekiama įžeisti, arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka neatsižvelgiant į tai, ar to siekta sąmoningai. Kaip matyti, priekabiavimo apibrėžimas yra pakankamai platus, apimantis platų ratą nepageidaujamo elgesio variantų. Todėl siekiant nustatyti, ar priekabiavimas buvo, „palyginimų“ įvardinti nereikia.
Direktyvos nustato, kad nurodymas diskriminuoti yra diskriminacijos forma, todėl yra draudžiamas. Direktyvos taip pat įtraukia išnaudojimą ir neteisingą elgesį į draudžiamų veiksmų sąrašą. Valstybės narės yra įpareigotos imtis būtinų priemonių, kad individai būtų apsaugoti nuo bet kokio priešiško elgesio (pvz., atleidimas iš darbo) jų atžvilgiu, kaip reakcijos į skundą ar kitą lygybės nuostatų laikymosi užtikrinimo proceso inicijavimą.
Lietuvai siekiant lyčių lygybės principo taikymo teisės aktų nuostatos buvo derinamos su ES direktyvų reikalavimais. Europos Sąjungos teisė yra viršesnė už nacionalines teises, ji įpareigoja valstybes nares bei jų piliečius, o kartu suteikia visiems Europos Sąjungos piliečiams vienodą teisinę apsaugą. Lygių galimybių įstatymo, kurio paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės bei uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, nuostatos suderintos su Direktyvos, įgyvendinančios vienodų sąlygų taikymo principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės, bei Direktyvos, nustatančios vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus nuostatomis.
Lygių galimybių įstatymas apibrėžia, kas yra tiesioginė, netiesioginė diskriminacija bei priekabiavimas. Remiantis įstatymo nuostatomis, tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai dėl jo amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų taikomos prastesnės sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, išskyrus šiuos įstatymų numatytus atvejus: apribojimus dėl amžiaus; reikalavimą mokėti valstybinę kalbą;   draudimą dalyvauti politinėje veikloje; dėl pilietybės taikomas skirtingas teises; specialias priemones sveikatos apsaugos, darbo saugos, užimtumo, darbo rinkos srityje, siekiant neįgaliesiems sukurti ir taikyti integraciją į darbo aplinką garantuojančias ir skatinančias sąlygas bei galimybes; specialias laikinąsias priemones, taikomas siekiant užtikrinti lygybę ir užkirsti kelią lygių galimybių pažeidimui dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų; kai dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tam tikra žmogaus savybė yra įprastas ir lemiantis profesinis reikalavimas, o šis tikslas yra teisėtas ir reikalavimas yra tinkamas. Netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant gali atsirasti, atsiranda ar galėtų atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų asmenims. Priekabiavimas – nepageidaujamas elgesys (diskriminacija), kai dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka.
Valdžios ir valdymo institucijoms įstatymas nustato pareigą įgyvendinti lygias teises. Pagal kompetenciją šios institucijos privalo užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios asmenų teisės; taip pat rengti ir įgyvendinti programas ir priemones, kurios keistų visuomenės nuostatas, kad viena žmonių grupė pranašesnė už kitą; įstatymų nustatyta tvarka remti visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų, asociacijų ir labdaros fondų programas, kurios padeda įgyvendinti lygias galimybes.
Švietimo ir mokslo įstaigos privalo užtikrinti vienodas sąlygas priimant į profesinio mokymo įstaigas, aukštesniąsias, aukštąsias mokyklas ir kvalifikacijos kėlimo kursus; skiriant stipendijas ir teikiant kreditus studijoms; parenkant mokymo programas; vertinant žinias. Šios įstaigos pagal kompetenciją privalo užtikrinti, kad mokymo programose ir vadovėliuose nebūtų propaguojamas diskriminavimas.
Įgyvendindamas lygias teises, darbdavys, priimdamas į darbą, privalo taikyti vienodus atrankos kriterijus, išskyrus tam tikrą darbą, kurį atlikti gali tik konkrečios lyties asmuo; sudaryti vienodas darbo sąlygas, suteikti galimybę kelti kvalifikaciją, taip pat taikyti vienodas lengvatas; naudoti vienodus darbo kokybės vertinimo kriterijus; už tokį pat ir vienodos vertės darbą mokėti vienodą užmokestį; imtis priemonių, kad darbuotojas nepatirtų priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo; imtis priemonių, kad nebūtų persekiojamas darbuotojas, pateikęs skundą dėl diskriminacijos. Darbdavys taip pat turi imtis tinkamų priemonių, kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, siekti karjeros arba mokytis, jeigu dėl tokių priemonių nebus neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos.
Įgyvendindamas lygias galimybes, prekių pardavėjas, gamintojas ar paslaugų teikėjas, nepaisydamas asmens amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, privalo visiems vartotojams, nesvarbu, koks jų amžius, lytinė orientacija, negalia, rasė ar etninė priklausomybė, religija ar įsitikinimai, sudaryti vienodas sąlygas gauti tokius pačius gaminius, prekes ir paslaugas, įskaitant aprūpinimą būstu, taikyti vienodas apmokėjimo sąlygas ir garantijas už tokius pačius ir vienodos vertės gaminius, prekes ir paslaugas. Suteikdamas vartotojams informaciją apie gaminius, prekes ir paslaugas arba jas reklamuodamas, prekių pardavėjas, gamintojas ar paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad šioje informacijoje nebūtų išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas arba teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl lyties, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų ir formuojamos visuomenės nuostatos, kad dėl šių požymių asmuo yra pranašesnis ar menkesnis už kitą. Skelbimuose priimti į darbą arba mokytis draudžiama nurodyti reikalavimus, suteikiančius pirmenybę vienai iš lyčių, tautinei ar religinei grupei, tam tikram amžiui, reikalauti iš darbo ieškančių asmenų informacijos apie jų civilinę padėtį, privatų gyvenimą ar šeimos planus.
Lygių galimybių įstatyme numatyta, kad skundai dėl lygių teisių pažeidimo tiriami ir sprendimai dėl jų priimami Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (Valstybės žinios, 1998 12 23, Nr. 112-3100) nustatyta tvarka. 2004 m. liepos 13 d. buvo priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 1 straipsnio papildymo, įstatymo papildymo 2(1) straipsniu ir priedu įstatymas (Valstybės žinios, 2004 07 24, Nr. 115-4280), numatantis įrodinėjimo pareigos perkėlimą atsakovui. Toks įrodinėjimo principas numatytas Direktyvos 2000/43/EB 8 straipsnyje bei Direktyvos 2000/78/EB 10 straipsnyje. Teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių asmenų skundus ir pareiškimus, taip pat asmenų ginčus dėl diskriminacijos lyties pagrindu, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo. Skundžiamas asmuo ar institucija turi įrodyti, kad lygių teisių principas nebuvo pažeistas. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas numato, kad asmuo, patyręs diskriminaciją dėl lyties ar seksualinį priekabiavimą, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Tai asmenys gali padaryti kreipdamiesi į teismą.
IŠVADOS
  1. Nediskriminavimo principo įgyvendinimui Europos mastu yra reikšmingiausia Europos sąjungos pradėta įgyvendinti trijų dalių strategija kovai su diskriminacija, kurios pirminiame įgyvendinimo etape išleistos trys direktyvos, nustatančios vienodų sąlygų taikymo principą.
  2. Lietuvai siekiant nediskriminavimo principo taikymo teisės aktų nuostatos buvo derinamos su ES direktyvų reikalavimais. Pagrindinio nacionalinio teisės akto – Lygių galimybių įstatymo – nuostatos suderintos su Direktyvos, įgyvendinančios vienodų sąlygų taikymo principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės, bei Direktyvos, nustatančios vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus nuostatomis. Pažymėtina, kad siekiant gyvybingesnio ir aktyvesnio Europos sąjungos antidiskriminacinės politikos įgyvendinimo Lietuvoje būtinas tolimesnis strateginių nediskriminavimo priemonių diegimas nacionaliniame kontekste.
LEGAL PRECONDITIONS OF ANTIDISCRIMINATION PRINCIPLE AND IMPLEMENTATION OF IT IN INTERNATIONAL AND NATIONAL HUMAN RIGHTS CONTEXT.
Summary
Key words: human rights, equal opportunities, discrimination, gender equality, legal principles.
Equality of rights, as one of the main human rights principles is regulated by international and national laws. Common principle of antidiscrimination expresses prohibition of various forms of discrimination. In this article legal preconditions of antidiscrimination principle are surveyed and the implementation of this principle in international and national human rights context is being examined.