2011 m. vasario 27 d. įvyko rinkimai į savivaldybių tarybas. Nors Vyriausioji rinkimų komisija turi patvirtinti galutinius išrinktų kandidatų sąrašus iki kovo mėn. 6 d., jau dabar galima teigti, kad šie rinkimai nebuvo eiliniai.

Pasikeitusi rinkimų tvarka, nors ir ribotai, atvėrė galimybes nepartiniams kandidantams užimti vietas savivaldybių tarybose. Nepriklausomų kandidatų dalyvavimas išplėtė pasyvios rinkimų teisės ribas, padidino piliečių pasirinkimo galimybes bei pagyvino politinę aplinką.

Buvo prognozuojama, kad nauja rinkimų tvarka taip pat paskatins tobulėti politines partijas. Deja, reziumuojant šiemetinę politinę kampaniją, pastebimos priešingos tendencijos. Tiek politikos senbuviai, tiek naujai pasirodę judėjimai nevengė negatyvios populistinės, neretai įžeidžiančios, retorikos ir panašu, kad kai kuriais atvejais politinė reklama peržengė įstatymų ribas.

Pavyzdžiui, politinė reklama, apmokėta iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politinės kampanijos sąskaitos, kvietė Vilniaus miestiečius grąžinti į politiką „principus“ ir žadėjo, kad „Mažumų ir karo veteranų paradai mieste nebesikartos“. Iš tos pačios partijos sąskaitos apmokėta kito kandidato reklama pasiūlė „kūrybingą problemų sprendimą“ – ne griauti namus Kirtimų gyvenvietėje, o finansuoti romų kelionių bilietus į kitas valstybes.

Partija „Jaunoji Lietuva“ ėjo į rinkimus su šūkiu „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Beje, savo programinėse tezėse, partija įvardijo „čigonų taborą“ kaip nusikalstamą struktūrą ir žadėjo jį panaikinti.

Lietuvos Respublikos Politinių partijų įstatymas draudžia steigtis ir veikti politinėms partijoms, kurių steigimo ar programiniuose dokumentuose propaguojama ar veikloje praktikuojama rasinė, tautinė, religinė, socialinė nelygybė ir neapykanta, autoritarinio ar totalitarinio valdymo, valdžios užgrobimo prievarta metodai, karo ir smurto propaganda, žmogaus teisių bei laisvių, viešosios tvarkos pažeidimai, kitokios idėjos bei veiksmai, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos įstatymams ir nesuderinami su visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis.

2011 m. vasario mėn. 15 d. grupė nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, prašydama pradėti partijos „Jaunoji Lietuva“ veiklos tyrimą, ir kreiptis į teismą su prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių, siekiant apriboti partijos veiklą. 2011 m. vasario 23 d. prašymas buvo persiųstas Kauno miesto apylinkės prokuratūrai.

Lietuvos žmogaus teisių centras, Romų visuomenės centras, Lietuvos žydų bendruomenė, Nacionalinis socialinės integracijos institutas, VšĮ „SOPA“, Lygių galimybių plėtros centras, Lygių teisių ir socialinės plėtros centras, Lietuvos gėjų lyga ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas tikisi, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūra atliks išsamų partijos veiklos tyrimą ir imsis atitinkamų teisinių veiksmų.

Tačiau politiniai Lietuvos lyderiai tylėjo neetiškos ir galimai įstatymus pažeidžiančios kampanijos metu, tyli ir dabar. Kyla natūralus klausimas – ar nuo šiol tokie rinkiminių kampanijų pavyzdžiai ir, atitinkamai, partijų veikla, yra priimtini  demokratinėje, teisinėje, žmogaus teises gerbiančioje valstybėje, kuria skelbiasi esanti Lietuva?