Lietuvos gėjų šeima: kasdien gyvename tarsi scenoje

1995 metų rugsėjo 30 diena, Lietuvos rytas, Audra Telksnienė

Rytoj viso pasaulio gėjai ir lesbietės švenčia „Atvirumo dieną“. Tačiau kalbėti apie savo seksualinę orientaciją Lietuvoje kol kas išdrįsta retas homoseksualistas.

Į neseniai Vilniaus senamiestyje įkurtą gėjų barą „Amsterdamo klubas“ išdrįsta užeiti taip pa t ne kiekvienas. „Kai mes taip staiga išėjome į viešumą, nemažai to paties likimo kaip ir mes žmonių turbūt iš baimės nuo mūsų nusisuko“, – sakė baro „Amsterdamo klubas“ įkūrėjai Lietuvos gėjų lygos valdybos pirmininkas Vladimiras Simonko ir gėjų laikraščio „Amsterdamas“ redaktorius, PHARE antidiskriminacinio projekto koordinatorius Eduardas Platovas.

Anot E.Platovo, vyksta įdomus procesas: juo jie, aktyviausi gėjai, daugiau apie save kalba, juo labiau kai kurie homoseksualūs žmonės ima slėptis.

„Amsterdamo klubą“ lanko keli žmonės iš Vilniaus teatrų, televizijos, bet daugelis pačių gėjų pažįstamų homoseksualų, anot Vladimiro ir Eduardo, ir toliau vaizduoja ne tokius, kokie yra.

Nuo 1994 metų leidžiamas gėjų klubo laikraštis platinamas tik tarp gėjų ir lesbiečių. „Amsterdamas“ pasieks tave nurodytu adresu užklijuotame voke“, – skelbiama gėjų leidinyje norintiesiems jį užsiprenumeruoti. Nors savo leidinyje straipsnius gėjai pasirašo tikromis pavardėmis, skelbti jas „Lietuvos ryte“ apie asmeninį gyvenimą E.Platovas ir V.Simonko sutiko ne iš karto. Per keletą susitikimų su aktyviausiais Vilniaus gėjais „Lietuvos ryto“ žurnalistei pavyko juos įtikinti, kad jeigu jie patys nesutiks išeiti į viešumą, ne tik neturės teisės smerkti kitų tarsi pogrindyje gyvenančių savo draugų, bet ir kaltinti Lietuvos visuomenės tolerancijos stoka.

Eduardas Platovas ir Vladimiras Simonko kartais vilki baltus su violetinės spalvos trumpomis rankovėmis marškinėlius, ant kurių krūtinės išsiuvinėta šešiaspalvė vėliava. Šiame vaivorykštę primenančiame gėjų simbolyje kiekviena spalva – raudona, oranžinė, geltona, žalia, mėlyna ir violetinė turi savo reikšmę. Lietuvoje kol kas mažai žinoma apie pasaulyje paplitusią homoseksualistų atributiką. Pokalbio metu Vladimiras rankose laikė grandinėlę su šešiais minėtų spalvų žiedais. Tokia grandinėlė Vakaruose kainuoja apie 15 JAV dolerių.

VISUOMENĖ NETOLERUOJA GĖJŲ

30 metų žurnalistas Eduardas Platovas ir 31 metų garso operatorius Vladimiras Simonko jau ketveri metai gyvena kartu. Jie nuomoja dviejų kambarių butą netoli centro. Į „Lietuvos ryto“ klausimą, ar jie laiko save šeima, abu vaikinai šypsodamiesi atsakė: „Taip, bandom“. Kaimynai, anot jų, dar nežino, kad jie gėjų šeima. „Čia mes dar neseniai gyvename“, – sakė jie. Be to, patys pašnekovai sakė, gyveną ramiai, puotų nekelia, todėl kaimynams nėra pagrindo pykti. Aplinkiniai dažniausiai juos palaiko broliais.

E.Platovas ir V.Simonko sakė pažįstantys gėjus, kurie kartu gyvena jau 18 metų. Eduardas ir Vladimiras neslėpė, kad jie galėtų išvardyti dar mažiausiai penkias ar šešias poras vilniečių vyrų, kurie nuolat bendrauja. „Mes turime galvoje tuos, kurie ryžtasi tokiam gyvenimo būdui, kokį pasirinkome mes, – gyvenimą kartu, kaip gyvena heteroseksualūs žmonės, – sakė gėjų šeima, pirmoji mūsų šalyje sutikusi skelbti savo tikrus vardus ir pavardes didžiausiame Lietuvos dienraštyje.

Eduardas Platovas užaugo Šiauliuose. Baigęs Šiaulių 5-ąją vidurinę mokyklą, jis įstojo į žurnalistikos specialybę Vilniaus universitete . Anot Eduardo, mokyklinis ir studentiškas gyvenimas yra toks intensyvus, kad gėjai pasiduoda bendrai srovei ir jiems nerūpi jų pačių seksualinė orientacija. „Jaunystės entuziazmas mintis nukreipdavo į bendruosius dalykus, one į seksą“, – prisipažino Eduardas Platovas.

Kaune gimęs ir ten vidurinę mokyklą baigęs Vladimiras Simonko studijuoti kino inžinerijos išvažiavo į Sankt Peterburgą. „Kai yra daug įdomesnių dalykų, tuomet nebandai savęs suvokti seksualine prasme“, – sakė Vladimiras Simonko. „Bet tu jautei savotišką neatitikimą?“ – savo draugo paklausė Eduardas Platovas. „Taip“, – nedvejodamas atsakė šis.

Grįžęs po studijų į Vilnių, Vladimiras Simonko septynerius metus dirbo Lietuvos kino studijoje garso operatoriumi. „Bet prieš kelerius metus dėl mano seksualinės orientacijos įvyko didelis konfliktas su Lietuvos kinematografininkų sąjunga, – sakė Vladimiras. – Norėjau Lietuvos kino studijos patalpose vietoj bankrutavusio bufeto įkurti gėjų kavinę, todėl turėjau pasisakyti, kas pats esu. Nors ir iki tol visi įtarė, kad esu gėjus.- teigė pašnekovas, – tačiau pačiam prisipažinus, Kino studijoje nebeliko man vietos.“

V.Simonko prisiminė, kad Lietuvos kinematografininkų sąjungoje jam buvo tiesiai į akis pasakyta, kad tokių (homoseksualių.-Aut.past.) santykių toleruoti neįmanoma. 1993 metais išėjęs iš Kino studijos, V.Simonko parašė protesto laišką, kad dėl seksualinės orientacijos jis Lietuvoje yra diskriminuojamas. Laiško kopijas išsiuntinėjo Lietuvos inteligentams. „Tačiau nė iš vieno nesulaukiau palaikymo, – sakė V.Simonko. – Mūsų inteligentija moraliai nepasirengusi priimti ko nors nauja. Tai į ką mes dar galėtume kreiptis? – retoriškai klausė vaikinas. – Vakaruose yra atvirkščiai – gėjus labiausiai palaiko būtent inteligentija.

Reikėtų Visuotino gyventojų surašymo metu į anketas įtraukti klausimą apie seksualinę orientaciją, – siūlė žurnalistas Eduardas Platovas. – Gal žmonės anonimiškai drįstų atsakyti. Bet tai nėra valstybės politika, todėl mes nesitikime, kad šis pasiūlymas bus išgirstas“.

„Mes nenorime lįsti į politiką, – tikino gėjų šeima, – bet niekaip neišeina iš galvos tai, ką apie mus yra pasakęs Lietuvos Prezidentas“. Pasak pašnekovų, kai 1994 metų balandį Europos Parlamentas A.Brazausko paklausė apie homoseksualistų padėtį Lietuvoje, šalies Prezidentas atsakęs, kad tas klausimas nėra pats svarbiausias, kad Lietuvoje yra didesnių problemų. Bet kai grįžtančio iš Europos Parlamento Prezidento viena žurnalistė lėktuve paklausė, koks buvo nemaloniausias klausimas konferencijoje, Lietuvos vadovas prisipažino, kad pati nemaloniausia kalba buvusi apie homoseksualistus. „Valstybės vadovas atvirai pareiškė, kad mes, gėjai ir lesbietės, esame nemaloniausi piliečiai, – neslėpdami nuoskaudos sakė E.Platovas ir V.Simonko. – Tačiau niekas, išskyrus mus pačius, į tai nesureagavo.“

Paklausti, ar jiems neteko susidurti su homoseksualistais, užimančiais aukštus valstybės postus, E.Platovas ir V.Simonko „Lietuvos rytui“ sakė, kad tarp gėjų sklando gandai apie vieną Seimo narį, kuris tikrai esąs homoseksualus. „Tačiau oficialiai su juo neteko bendrauti, – prisipažino pašnekovai. Anot jų, tokį lygį pasiekusiems žmonėms nėra paranku afišuoti savo seksualinę orientaciją.

GĖJAI NESIEKIA MONOGAMIJOS

– Kada savyje pajutote, kad kaip patys sakote, esate ne tokie?

E.P.: Vidurinėje mokykloje, septintoje klasėje. Aš dešimt metų lankiau šokių grupę. Šokausu merginomis, o mano erotinės fantazijos nuplaukdavo į kitą pusę. Iš savo buvusio šokių kolektyvo pažįstu dar vieną gėjų, bet tada, mokykloje, mes vienas kito net neįtarėme.

Gėjams ne tik pirmoji meilė dažniausiai būna vienpusė. Ir vėliau, jei patinka heteroseksualus žmogus, vis tiek neprisipažįsti jį mylįs. Daug būna vienpusių romanų, apie kuriuos niekas niekada nesužinos.

– Kada apie jūsų seksualinę orientaciją sužinojo tėvai? Ir kaip į tai reagavo?

E.P.: Situacija šeimoje panaši, kaip ir su draugais, – nei kam pasakojau, nei bandžiau aiškintis. Nenorėjau jaudinti artimųjų. manau, kad pokalbis šeimoje dėl mano seksualinės orientacijos bus ateityje. Galbūt po šito straipsnio.

V.S.: Mano situacija šeimoje šiek tiek paprastesnė. Prieš ketverius metus mano tėvai išvažiavo gyventi į Rusiją. Tėvui, rusų karininkui, Lietuvoje gyvenusiam nuo 1955 metų, buvo nepriimtinas šios šalies nepriklausomybės paskelbimas. Iki jų išvykimo namuose niekas nepalietė man skaudžios temos. O prieš metus abu mano tėvai mirė, taip ir nesužinoję jaunesniojo savo sūnaus gyvenimo būdo. Gal tėvai kažką ir jautė. Tačiau kai paskutinį kartą buvau Rusijoje ir bendravau su vyresniuoju broliu, supratau, kad jie nieko apie tai nenutuokia.

– Ar dažnai draugai ir draugės nusisuka nuo jūsų, sužinoję, kad esate gėjai?

E.P.: Su merginomis aš draugaudavau, bet manęs niekada nedomino galutinis tos draugystės rezultatas. Eidavau su jomis gerti kavos ir šnekučiuotis. Turėjau labai gerų draugių ir savotiškai jas prarasdavau, prisipažinęs, kas esu. Nenorėdavau, kad kada nors jos patektų į nemalonias situacijas.

Dabar mes užsidarėme labai siaurame rate. Visas mūsų gyvenimas sukasi apie gėjų barą, kurį patys ir įkūrėme. Nebeturime laiko draugystei su kitais. Atvirai pasakius, labai mažai yra heteroseksualių porų, bendraujančių su mumis.

V.S.: Sunku suskaičiuoti, ką mes prarandam, prisipažindami, kas esam. Heteroseksualiems pažįstamiems pasipasakodavau apie save tuomet, kai būdavo labai sunku. Dabar, gyvendamas su Eduardu, nebeturiu psichologinių problemų.

– Ar jūsų homoseksuali šeima jums patiems yra pirma? Kaip sekėsi gyventi iki pažinties vienas su kitu?

E.P.:Trumpalaikių santykių turėjau ir iki pažinties su Vladimiru. Kiekvienas savo draugų turime ir dabar. Apskritai kalbant, gėjų santykiai yra liberalesni nei heteroseksualių žmonių. Gėjų šeimos į savo ratą kartais įsileidžia ir daugiau savo likimo vyrų. Monogamija mūsų šeimose nėra šimtaprocentinė.

V.S.: Bet kartais ji būna. Nežinau, gal ji būna apsimestinė.

– Bet iš jūsų gyvenimo būdo nepažįstančių heteroseksualų ne kartą teko girdėti, kad gėjai yra labai pavydūs ir nepaprastai vertina ištikimybę. Kiek šiose kalbose yra tiesos?

E.P.: Nežinau, kaip tai traktuoti, tačiau dauguma gėjų nuotykius sau leidžia. Vienos dienos nuotykis pasibaigia ir viskas užsimiršta. Problemos prasideda tik tada, kai trečias asmuo rimčiau prisiriša prie vieno iš poros ir ima pretenduoti į šeimą. Kai kurie draugai tuo naudojasi, ir jei tu į vienadienius santykius žiūri atlaidžiai, kartais pamatai, kad ima griūti tavo šeima.

– Jūs abu turite heteroseksualius brolius. Kaip manote, ar seksualinė orientacija priklauso nuo auklėjimo? Tėvo ir motinos vaidmens šeimoje? Ar tai genuose?

E.P.: Abi nuomonės vienodai pagrįstos. Kuri yra arčiau tiesos, turėtų įrodyti sociologai arba medikai. Mes tik galime bandyti savo šeimose atsekti, ar mūsų tėvai buvo egocentriški, o motinos mus labiau mylėjo ir lepino. Egzistuoja teorija, kad jei motinos išlepina savo sūnus, tai jų viduje vyksta atvirkštinis procesas, – labiau linkstama prie vyrų.

Kai kurių homoseksualizmą tyrinėjančių specialistų nuomone, sūnui reikalingas stipraus, besirūpinančio tėvo įvaizdis. Dabar mano tėvai išsiskyrę, bet kai aš augau, jie, atrodo, gyveno normaliai. Tačiau, kiek prisimenu, mano gyvenime dominavo motina.

V.S.: Aš motinai buvau mylimesnis sūnus. Tėvas gal kažką manyje įtarė. Kai buvau ketvirtoje klasėje ir norėjau lankyti pramoginius šokius, jis man uždraudė tai daryti. Aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl negaliu to daryti. Mano tėvas buvo labai valdingas ir visą laiką šeimos gyvenimą laikė savo rankose. Kartais dabar susimąstau, ar tik ne dėl to aš vis labiau linkau prie mamos.

– Ar vaikystėje tėvai jūsų nerengdavo ryškesniais, daugiau mergaitėms skirtais drabužiais?

V.S.: Aš vilkėdavau tai, ką išaugdavo mano vyresnysis brolis. Nors man tai nepatikdavo, bet dabar galiu teigti, kad apranga neturėjo įtakos mano seksualinei orientacijai. Mėginau prisiminti, ką namuose kalbėdavo motina, tačiau mano atmintyje neišliko įspūdžio, kad ji vietoj manęs būtų norėjusi mergaitės.

E.P.: Man šiuo atžvilgiu pasisekė labiau, nes šeimoje buvau pirmas vaikas. Be to, Lietuvoje netgi labiau laukiama gimstant berniukų.

– Ar jūsų, gėjų, šeimoje yra pasidalijimas pareigomis, ar jaučiatės vienas esantis moteriškesnis, kitas – vyriškesnis?

E.P.: Vyro ir žmonos vaidmenys mūsų šeimoje tarsi yra, bet ne tokios tradicinės, kaip heteroseksualų šeimose. Nebūna taip, kad vienas visuomet gamintume valgyti, o kitas eitume į parduotuvę. Gal toks pasiskirstymas labiau jaučiamas, kai vienas partneris daug jaunesnis už kitą. Mes esame beveik vienmečiai ir abu tinginiai. Bendraudami su kitomis homoseksualistų poromis ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje ar Amerikoje, taip pat nepastebėjome pasiskirstymo vyrais ir žmonomis. Mūsų šalyje gėjų judėjimas dar tik kyla, gal todėl visuomenė nori mums primesti visiems įprastą šeimos modelį, tačiau jis yra truputį kitoks nei heteroseksualių šeimų.

V.S.: Aš manau, jog šis įprastas gyvenimo modelis mums primetamas todėl, kad patys gėjai, gyvenantys mažuose miesteliuose, kur mato tik tradicinius santykius, savo šeimas irgi sukuria panašiais principais.

– Vakaruose dažnai vyrai su moterimis gyvena nesusituokę. Kodėl gėjai ir lesbietės, atvirkščiai, aktyviai kovoja už tai, kad jiems oficialiai būtų leista tuoktis?

V.S.: Vedybos suteikia socialinių garantijų. Kol niekas neatsitiko, mums gerai ir taip. Tačiau jei, neduok Dieve, kurį nors mūsų ištiktų nelaimė, kitas negalėtų paveldėti jo turto. Mes dabar abu esame gėjų baro akcininkai. Kai aš susipažinau su šiauliečiu Eduardu ir jis atvažiavo pas mane gyventi, negalėjau jo įregistruoti savo bute. O tais laikais Vilniuje neįregistruotų žmonių nepriimdavo į darbą.

E.P.: Vladimirui buvo paprasčiau pasikviesti moterį iš gatvės ir ją įregistruoti savo bute, o tikro draugo oficialiai įteisinti neįmanoma. Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje homoseksualistai gali tuoktis oficialiai. Amerikoje nors ir nėra įteisinta santuoka tarp vienos lyties atstovų, tačiau ten yra įstatymai, pagal kuriuos sutvarkomi turtiniai santykiai.

Mes nesitikime didelio palaikymo netgi iš pačių gėjų vidurinės kartos, nes ji jau surado tą formulę, pagal kurią ramiai gyvena. Daug kas vedė, turi vaikų, ir jiems šiuo metu pareikšti, kad yra gėjai, – pakeisti gyvenimo kryptį iš tikrųjų labai sunku. Iš mūsų kartos irgi jau daug kas prisitaikė prie tokio gyvenimo ir mus palaiko nedaugelis.

– Ką patys gėjai galvoja apie vaikus seksualinių mažumų šeimose?

E.P.: Tai yra lesbiečių problema. Jos nori vaikų ir suranda legalių ir nelegalių būdų, kaip juos įvaikinti. Mes esame egocentriški, labiau atsipalaidavę ir apie vaikus negalvojame. Be to, kaip atrodytų vaikas dviejų tėvų šeimoje. Tuomet vis tiek kažkuriuo momentu vieno iš gėjų gyvenime turėtų būti moteris.

REVERANSAS VISUOMENEI

Vedusių gėjų, anot pašnekovų, yra mažuma. Homoseksualai gyvena su draugais arba vieni. „Bet yra ir vedusių vyrų, – teigė gėjai, – kurie ateina į mūsų aplinką, kai jų žmonos kur nors išvažiuoja. Po to jie vėl dingsta iš akiračio. Gali būti labai daug priežasčių, dėl ko žmonės negali pakeisti savo gyvenimo“, – nesmerkė besislapstančių gėjų E.Platovas ir V.Simonko.

Vaikinai sakė pažįstantys šeimą, kurioje žmona žino, kad jos vyras – gėjus, ir toleruoja tai. „Gal ji tai toleruoja dėl finansinių sumetimų, nes šeimoje auga trys vaikai“, – svarstė pašnekovai. Anot jų, kai kurios moterys jau prieš vestuves žino, su kuo tuokiasi. Tokias vedybas kalbinti gėjai pavadino reveransu visuomenei ir didžiausia saviapgaule. „Kai kurie gėjai galbūt tikisi, kad jie pasveiks,- juokdamasis sakė Eduardas Platovas. – Tačiau šis laikinas periodas tęsiasi visą gyvenimą“. Vladimiro Simonko nuomone, taip elgdamiesi gėjai prisiima labai didelę atsakomybę, nes dažniausiai sugadina gyvenimą kitam žmogui.

Svajoti apie įstatymo, leidžiančio tuoktis tos pačios lyties atstovams, priėmimą Lietuvoje, anot E.Platovo ir V.Simonko, dar per daug drąsu. „Mūsų šalyje gyvena labai vienodi žmonės, – sakė jie. – Vakaruose, kur yra nemažai tamsiaodžių, žmonės visiems darosi tolerantiškesni.“ Kaip teigė E.Platovas ir V.Simonko, vienas žymus Lietuvos poetas spaudoje bandė įrodyti, kad homoseksualizmas – tai ne lietuvių tautos bruožas. Šitokie išvedžiojimai, anot gėjų, jiems kelia šypseną.

KAS LEMIA HOMOSEKSUALUMĄ?

Kaip papasakojo daug literatūros apie homoseksualizmą skaitantys pašnekovai, vienas amerikiečių mokslininkas teigia, kad jis labai greit paskelbs savo tyrinėjimus apie geną, nuo kurio priklauso žmogaus seksualinė orientacija. Mokslininko nuomone, ateityje bus galima nustatyti žmogaus seksualumą dar motinos įsčiose.

Bet tuomet, anot pašnekovo Eduardo Platovo, iškils etinis klausimas: „Jei genetikai nustatytų, kad gimsiantis kūdikis bus homoseksualus, ką tokiu atveju turėtų daryti tėvai? – retoriškai klausė jis. – Ar sugebės medicina pakeisti žmogaus seksualinę orientaciją dar vaikui negimus? Dėl to, ar homoseksualumą lemiantis genas gali pasikartoti toje pačioje giminėje, Eduardas ir Vladimiras mano, kad jų giminėse daugiau homoseksualų nėra, tačiau jie turi homoseksualų draugą amerikietį, kurio pusbrolis taip pat yra gėjus.

Lietuvoje, E.Platovo nuomone, nėra specialistų, kurie kompetentingai galėtų kalbėti homoseksualizmo tema. Kursai apie homoseksualizmą dėstomi Amsterdamo ir kituose Vakarų universitetuose. „Aš norėčiau važiuoti ten studijuoti, – prisipažino E.Platovas, – tačiau neturiu tam pakankamai pinigų“.

Pašnekovų nuomone, kovą už savo teises gėjai ir lesbietės pirmiausia turėtų pradėti kiekvienas nuo savęs – prisipažinti, kas tokie yra. „Aktualiausia mumsšiuo metu Lietuvoje – parodyti, kad apskritai mes esame. – įsitikinę aktyviausi Vilniaus gėjai E.Platovas ir V.Simonko. – Taip atvirai intymiomis temomis kalbame turbūt pirmi. Dabar daug kas galės nagrinėti mūsų asmeninį gyvenimą. Apie tai retas kalba ir gyvendamas heteroseksualioje šeimoje.“ „Aš dar nevisiškai psichologiškai pasirengęs skelbti savo pavardę, – jau atsisveikindamas vis dar abejojo Vladimiras Simonko, – bet kiek galima kalbėti anonimiškai?“ „Galime skelbti, – pagaliau tarė Eduardas Platovas, – bet jeigu mano mama, perskaičiusi publikaciją, paskambins ir verks, jūs su ja kalbėsite“, – tokią sąlygą „Lietuvos ryto“ žurnalistei iškėlė iš Šiaulių į Vilnių gyventi pas draugą atvažiavęs gėjus.

Viešai kalbėti Eduardas su Vladimiru sakė galintys todėl, kad nedirba jokioje įstaigoje ir niekas jų pirmadienį neatleis iš darbo. Vaikinai prisipažino gyvenantys iš gėjų verslo. „Kiekvieną dieną, eidami į savo barą, mes išeiname tarsi į sceną, – sakė jie. – Visada jaučiame psichologinį diskomfortą. Nebūtina gatvėje rašinėti ant sienų ar šūkalioti. Mes žinome, ką apie mus kalba mūsų kavinės kaimynai“. Trauktis atgal, anot jų, nebėra kur.