Mes tikrai nesiekiame daugiau, negu galėtų norėti, tikėtis ar siekti bet kuris visuomenės narys. Manau, kad nepriklausomai nuo orientacijos kiekvienas pilietis siekia, kad jo teisių būtų paisoma, jis jaustųsi saugus ir priimamas visuomenės. Deja, homoseksualių žmonių teisės ir galimybės visuomenėje dar tikrai nėra lygios ir tokios pat kaip heteroseksualų. Kai taip atsitiks, manau nereikės klausti, kada visuomenė mus pamirš, nes mes būsim pilnavertė visuomenės ląstelė.
Mus tikrai pradžiugino sveika jaunųjų socdemų bei liberalaus jaunimo reakcija kai paskelbėme, kad 2007 metais Vilniuje įvyks tarptautinės gėjų, lesbiečių ir biseksualų asociacijos kasmetinė konferencija, kurią organizuos LGL. Šios dvi organizacijos buvo vienintelės pasveikinusios šį žingsnį ir įvertinusios tai, kaip pozityvų, teigiamą dalyką. Tuo tarpu kraštutinės tautinės partijos, tai pat krikdemai eilinį kartą sureagavo impulsyviai ir nervingai, bandydami dar kartą tai pateikti kaip grėsmę visuomenei. Iki šiol gana kukliai šiuo klausimu pasisakiusių seimo narių nuomonę, galėjote sužinoti po neseniai „Respublikoje“ išspausdinto straipsnio, kuomet kiekvieno seimo nario buvo paklausta, kaip jie žiūri į homoseksualius asmenis.
Be abejo, lobizmas egzistuoja visur, tačiau Lietuvoje jo mastai tikrai nėra pasiekę užsienio lygio. Mūsų organizacija stengiasi siekti gerinti homoseksualų teisių padėtį šalyje, teikia įvairius pasiūlymus valstybės institucijoms, rūpinasi, kad šių teisių būtų paisoma tiek įstatymų leidybos lygmenyje, tiek praktikoje. Tikiuosi, kad ateityje pamatysime, kad šios laisvės bus daugiau ginamos ir politikų lobistų dėka.
Tokios statistikos tikrai nėra. Pasakysiu tik tiek, kad homoseksualūs žmonės yra tokie patys žmonės tarp mūsų ir jei vieną dieną jie visi staiga nuspręstu nebeslėpti savo orientacijos, manau tikrai nustebtume pamatę, kad jų yra visuose visuomenės sluoksniuose, tiek tarp jūsų minėtų bankininkų, tiek valdžioje, tiek pramogų versle. Ne išimtis ir bažnyčia.
Ar tiesa, kad homoseksualai, ieškodami visuomenės homofobijos priežasčių, skirsto ją į latentinius homoseksualus ir šiaip neišsilavinusius žmones?
Manome, kad ne visai teisinga lyginti šias tris socialines grupes, juk seksualinė orientacija nėra toks pastebimas asmens požymis, kaip tarkim amžius, negalia, rasė ir kt. Lietuvoje „atvirus“, visuomenei žinomus, homoseksualius asmenis galima būtų suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Todėl ir tikslius diskriminacijos lytinės orientacijos pagrindu mastus sudėtinga išmatuoti, dažniausia tai būna netiesioginės diskriminacijos atvejai, kuriuos itin sudėtinga nustatyti, priekabiavimas, grasinimai ir pan. Žmonės patyrę diskriminaciją seksualinės orientacijos pagrindu, dėl itin priešiškos aplinkos mūsų valstybėje, bijo kreiptis į atitinkamas institucijas. Skundų skaičius gali pasirodyti labai mažas, todėl ir pati problema „neaktuali“.
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti kas yra laikoma „viešu“ seksualinės orientacijos demonstravimu, jei kalbos apie diskriminaciją, žmogaus teisę gyventi atitinkamai jo tikrajai tapatybei, šių teisių propagavimas yra suprantamas kaip „viešas“ demonstravimas? Lietuvoje juk nevyko ir artimiausiu metu tikrai nevyks jokie paradai ar karnavalai, tai kas vaizduojama spaudoje ar rodoma televizijoje priklauso nuo pačios žiniasklaidos priemonių valios, ir kaltinti homoseksualius asmenis „viešu“ demonstravimusi Lietuvoje tikrai negalima. Bet koks nusistovėjusios tvarkos „laužymas“, naujų požiūrių atsiradimas visuomenėje sulaukia itin didelio pasipriešinimo ir neretai suvokiamas kaip grėsmė tradicijoms ar net valstybės išlikimui, tačiau nevertėtų užmiršti, kad socialinės realijos pastoviai keičiasi, su jomis kartu keičiasi ir vertybės, formuojasi naujos tradicijos. Ne demonstravimas, tiksliau kalbėjimas apie homoseksualumą, demoralizuoja visuomenę, visuomenę destabilizuoja atviras konfliktas tarp kelių socialinių grupių (šiuo atveju homoseksualius asmenis palaikančius ir ne).