Lietuvos gėjų lygos pirmininko Vladimiro Simonko atsakymai į Natalijos Mogučajos klausimus

Kada prasidėjo organizuota homoseksualų kova už savo teises Lietuvoje, kokių rezultatų pavyko pasiekti?

Gėjų ir lesbiečių teisių gynėjų judėjimui šalyje didelės įtakos turėjo 1994 metų Tarptautinės lesbiečių ir gėjų asociacijos Rytų Europos konferencija Palangoje. Vienas iš konferencijos organizatorių buvo Amsterdamo klubas, kuris 1995 metais oficialiai tapo Lietuvos gėjų lyga. Organizacija buvo atidariusi pirmąjį šalies gėjų ir lesbiečių centrą Vilniuje dar 1995 metais, tačiau jis buvo atviras tik 18 mėnesių, vėliau dėl lėšų trūkumo aktyvistai buvo priversti dirbti savo namuose. Užsienio rėmėjų dėka buvo periodiškai leidžiamas informacinis leidinys „LGL žinios“, vyko seminarai, naujausia informacija visuomet būdavo pateikiama interneto tinklapyje www.gay.lt. Išleista nemažai leidinių apie homoseksualių žmonių teises. Šiuo metu organizacijos aktyvistai dirba ties EQUAL projektu „Atviri ir saugūs darbe.lt“, skirtu diskriminavimo dėl seksualinės orientacijos darbe problemai spręsti, veikia Informacinis ir savitarpio paramos centras – laboratorija įvairaus amžiaus dirbantiems ir bedarbiams gėjams, lesbietėms ir biseksualams.

Didžiausiu pasiekimu laikome teisinės bazės pokyčius. Mūsų lobizmo dėka diskriminavimas dėl lytinės orientacijos draudžiamas Baudžiamajame, Darbo kodeksuose, Lygių galimybių įstatyme.
Kodėl, Jūsų manymu, seksualinių mažumų problemos pastaruoju metu itin dažnai eskaluojamos viešai?

Ko gero pastebėjote, kad pastaruoju metu dažniausiai eskaluojamos su seksualinių mažumų problemomis susijusios temos joms suteikiant neigiamą atspalvį. Kai kurie politikai, bandantys prisidengti šeimos vertybių gynimu ypač aktyviai, netgi organizuodami įvairias protesto akcijas bando viešai eskaluoti „anti-homoseksualistų“ temą. Tai yra nekas kita kaip bandymas užsidirbti sau politinių taškų prieš rinkimus, eskaluojant tas temas, kurios tam tikroje visuomenės dalyje susilaukia palaikymo.

Ko iš esmės Jūs siekiate ir tikitės konkrečiai? Ką išsikovoję, leistumėte visuomenei apie jus pamiršti?
Mes tikrai nesiekiame daugiau, negu galėtų norėti, tikėtis ar siekti bet kuris visuomenės narys. Manau, kad nepriklausomai nuo orientacijos kiekvienas pilietis siekia, kad jo teisių būtų paisoma, jis jaustųsi saugus ir priimamas visuomenės. Deja, homoseksualių žmonių teisės ir galimybės visuomenėje dar tikrai nėra lygios ir tokios pat kaip heteroseksualų. Kai taip atsitiks, manau nereikės klausti, kada visuomenė mus pamirš, nes mes būsim pilnavertė visuomenės ląstelė.
Kovodami prieš homofobija grindžiamą diskriminavimą, mes nesiekiame naujų ar “ypatingų” teisių. Siekiame tik to, kad kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo jo lytinės orientacijos, būtų garantuotos visos pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės.
LGL vadovaujasi ne “manifestais”, o Tarptautinės lesbiečių ir gėjų asociacijos misija ir tikslais. http://www.ilga-europe.org/europe/about_us/what_is_ilga_europe/our_mission

Kiek Lietuvoje yra šiuo metu homoseksualų, kur didžiausia koncentracija?

Olandijos vyriausybė apskaičiavo, kad 46 Europos valstybėse 50 milijonų iš 800 milijonų žmonių yra netradicinės seksualinės orientacijos. Detalių sociologinių tyrimų, kuriais būtų bandoma nustatyti tikslų homoseksualių žmonių skaičių Lietuvoje, kol kas nebuvo atlikta, tačiau manytina, kad šiuo aspektu Lietuva nedaug skiriasi nuo kitų Europos valstybių.

Gay.lt rašoma, kad neapykantos gėjams proveržiai Baltijos šalyse lėmė tai, kad laimėjote prieš austrus, todėl 2007 metais Vilniuje vyks svarbus tarptautinis renginys. Jus palaikė jaunieji socdemai, prieš – krikdemai. Ar tai vienintelės reakcijos iš politinių partijų? Kas jus dar palaiko ar smerkia iš valdžios?
Mus tikrai pradžiugino sveika jaunųjų socdemų bei liberalaus jaunimo reakcija kai paskelbėme, kad 2007 metais Vilniuje įvyks tarptautinės gėjų, lesbiečių ir biseksualų asociacijos kasmetinė konferencija, kurią organizuos LGL. Šios dvi organizacijos buvo vienintelės pasveikinusios šį žingsnį ir įvertinusios tai, kaip pozityvų, teigiamą dalyką. Tuo tarpu kraštutinės tautinės partijos, tai pat krikdemai eilinį kartą sureagavo impulsyviai ir nervingai, bandydami dar kartą tai pateikti kaip grėsmę visuomenei. Iki šiol gana kukliai šiuo klausimu pasisakiusių seimo narių nuomonę, galėjote sužinoti po neseniai „Respublikoje“ išspausdinto straipsnio, kuomet kiekvieno seimo nario buvo paklausta, kaip jie žiūri į homoseksualius asmenis.

Niekam ne paslaptis, kad užsienio šalyse homoseksualų teisės ir laisvės praplėstos jų atstovų, esančių valdžioje, lobizmo dėka. Ar Lietuvoje jau turite tokia galimybę ar bent rūpinatės, kad ji atsirastų ateityje?
Be abejo, lobizmas egzistuoja visur, tačiau Lietuvoje jo mastai tikrai nėra pasiekę užsienio lygio. Mūsų organizacija stengiasi siekti gerinti homoseksualų teisių padėtį šalyje, teikia įvairius pasiūlymus valstybės institucijoms, rūpinasi, kad šių teisių būtų paisoma tiek įstatymų leidybos lygmenyje, tiek praktikoje. Tikiuosi, kad ateityje pamatysime, kad šios laisvės bus daugiau ginamos ir politikų lobistų dėka.

Kiek Jūsų žiniomis yra gėjų valdžioje – Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje? Pavardžių nebūtinai reikia, užtektų skaičių:) Kiek gėjų turi stambias verslo kompanijas, vadovauja bankams ar užima kitus aukštus postus? O lesbietės? Ar pritariate europiečių minčiai, kad valdžioje yra ne ką mažiau homoseksualų nei bažnyčioje ir pramogų pasaulyje?
Tokios statistikos tikrai nėra. Pasakysiu tik tiek, kad homoseksualūs žmonės yra tokie patys žmonės tarp mūsų ir jei vieną dieną jie visi staiga nuspręstu nebeslėpti savo orientacijos, manau tikrai nustebtume pamatę, kad jų yra visuose visuomenės sluoksniuose, tiek tarp jūsų minėtų bankininkų, tiek valdžioje, tiek pramogų versle. Ne išimtis ir bažnyčia.

Ar tiesa, kad homoseksualai, ieškodami visuomenės homofobijos priežasčių, skirsto ją į latentinius homoseksualus ir šiaip neišsilavinusius žmones?

Homoseksualai neskirsto visuomenės ir nerūšiuoja jos į stovyklas, tai yra daugiau būdinga tiems, kurie pasisako prieš mus. Bet manau, kad kaip ir bet kokia fobija atsiranda iš nežinojimo, nesupratimo, kuris perauga į baimę ir neigimą, o kartais netgi agresiją, taip ir homofobijos atveju viena iš priežasčių galėtų būti elementarių žinių arba pavadinkime tai, išsilavinimo stoka. To elementaraus išsilavinimo šiuo klausimu stinga ypač Lietuvoje, kartais net baisu darosi, kai išgirsti, kad kai kurie pakankamai išprusę ir gerbiami žmonės neskiria tarkim homoseksualumo nuo pedofilijos.

Kaip vertinate žmones, kurie mano, kad homoseksualai jau seniai ne aukos, o agresoriai, keliantys grėsmę daugumai?

Manau, kad žmonės, kurių netolerancija yra perauganti į agresiją patys turi begalę neišspręstų psichologinių problemų ir kartais tokiu savo elgesiu tikrai gali kelti grėsmę kitiems visuomenės nariams.

Be abejo, manau, Jums teko girdėti apie 1987 metais pasirodžiusį gėjų manifestą “Gėjų revoliucionieriai”. Trumpą ištrauką spausdino gruodžio 1 d. “Vakaro žinios”, aš gavau visą tekstą ir atvirai kalbant – pastėrau jį perskaičiusi. Ką Jūs apie jį manote? Ar oficialiai LGL atsiribojo nuo jo? Kodėl?

„Vakaro žiniose“, deja, nebuvo išspausdinta šio teksto įžanga, tačiau kaip tik ji yra svarbiausia: „Šis esė iššaukianti, beprotiška, tragiška, žiauri fantazija, vidinio įniršio prasiveržimas, kai engiamasis desperatiškai svajoja būti engėju“. [This essay is an outré, madness, a tragic, cruel fantasy, an eruption of inner rage, on how the oppressed desperately dream of being the oppressor“. ]
Kas dėl atsiribojimų ar šio esė neigimų, nemanome, kad tai yra būtina, juk tai yra vieno žmogaus (autoriaus) literatūrinis kūrinys, jis neturi jokios teisinės ar kitos galios ir jokiu būdu neišreiškia LGL ar kitų gėjų ir lesbiečių teises ginančių organizacijų pozicijos.
Praėjusių metų sociologinių tyrimų duomenimis, labiausiai Lietuvoje yra diskriminuojami pagyvenę žmonės, neįgalūs asmenys. Seksualinės mažumos – trečioje vietoje. Nepaisant to, būtent pastarosios garsiai šaukia apie savo problemas, reikalauja dėmesio iš valdžios, tuo metu nei pensininkai, nei neįgalieji nerengia nei protesto akcijų, nei savo klubus atidarinėja, nei savo laikraščius leidžia… Kame reikalas? Aktyvume?
Manome, kad ne visai teisinga lyginti šias tris socialines grupes, juk seksualinė orientacija nėra toks pastebimas asmens požymis, kaip tarkim amžius, negalia, rasė ir kt. Lietuvoje „atvirus“, visuomenei žinomus, homoseksualius asmenis galima būtų suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Todėl ir tikslius diskriminacijos lytinės orientacijos pagrindu mastus sudėtinga išmatuoti, dažniausia tai būna netiesioginės diskriminacijos atvejai, kuriuos itin sudėtinga nustatyti, priekabiavimas, grasinimai ir pan. Žmonės patyrę diskriminaciją seksualinės orientacijos pagrindu, dėl itin priešiškos aplinkos mūsų valstybėje, bijo kreiptis į atitinkamas institucijas. Skundų skaičius gali pasirodyti labai mažas, todėl ir pati problema „neaktuali“.
Diskriminacija – kompleksinis reiškinys, nederėtų pamiršti, kad vienas asmuo gali patirti daugialypę diskriminaciją, pavyzdžiui dėl amžiaus ir negalios, ir seksualinės orientacijos. Taip pat nevertėtų išskirti vienos grupės kaip daugiau ar mažiau pažeidžiamos, kaip daugiau ar mažiau gintinos. Su šiuo reiškiniu reikia kovoti taip pat kompleksiškai, naikinti diskriminacijos atsiradimo prielaidas visais pagrindais.
Kas dėl dėmesio reikalavimo, protesto akcijų, klubų, leidinių ir kt. Juk kaip pagrindas, kuriuo asmuo gali būti diskriminuojamas, seksualinė orientacija buvo pripažinta ir įtraukta į teisės aktus tik prieš kelis metus (LR Baudžiamajame kodekse, LR Darbo kodekse ir nuo 2005 m. sausio 1 d. Lygių galimybių įstatyme) net iki 1993 metų homoseksualūs santykiai tarp vyrų buvo kriminalizuoti ir galėjo užtraukti realią laisvės atėmimo bausmę. Taip vadinamas dėmesio reikalavimas, tai viso labo siekis atkeipti įstatymų leidėjų dėmesį į visuomenėje giliai įsišaknijusius prietarus, diskriminaciją, kuri gali peraugti net ir į fizinį susidorojimą su kitaip gyvenančiais asmenims.
O kodėl Jūs sakote, kad nei neįgalūs, nei pagyvenę asmenys nereikalauja dėmesio ar nesiburia. Juk egzistuoja daugybė nevyriausybinių organizacijų ginančių šių socialinių grupių teises, interesus, taip pat ir valstybė jas nuosekliai remia. Taip, neįgalūs ir pagyvenę asmenys nesulaukia tiek žiniasklaidos dėmesio, nes jų problemos nėra tokios „pikantiškos“ ir pavardės niekam neįdomios.
Kaip vertinate tokius pareiškimus, kad homoseksualumas asmeninime gyvenime – vienas dalykas, tačiau viešas jo demonstravimas – demoralizuojantis? Kokia socialinę ir moralinę vertę turi homoseksualizmas?
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti kas yra laikoma „viešu“ seksualinės orientacijos demonstravimu, jei kalbos apie diskriminaciją, žmogaus teisę gyventi atitinkamai jo tikrajai tapatybei, šių teisių propagavimas yra suprantamas kaip „viešas“ demonstravimas? Lietuvoje juk nevyko ir artimiausiu metu tikrai nevyks jokie paradai ar karnavalai, tai kas vaizduojama spaudoje ar rodoma televizijoje priklauso nuo pačios žiniasklaidos priemonių valios, ir kaltinti homoseksualius asmenis „viešu“ demonstravimusi Lietuvoje tikrai negalima. Bet koks nusistovėjusios tvarkos „laužymas“, naujų požiūrių atsiradimas visuomenėje sulaukia itin didelio pasipriešinimo ir neretai suvokiamas kaip grėsmė tradicijoms ar net valstybės išlikimui, tačiau nevertėtų užmiršti, kad socialinės realijos pastoviai keičiasi, su jomis kartu keičiasi ir vertybės, formuojasi naujos tradicijos. Ne demonstravimas, tiksliau kalbėjimas apie homoseksualumą, demoralizuoja visuomenę, visuomenę destabilizuoja atviras konfliktas tarp kelių socialinių grupių (šiuo atveju homoseksualius asmenis palaikančius ir ne).
Homoseksualumas pats savaime neturėtų būti vertinamas kaip vertybė ar amoralus reiškinys, tai kiekvieno žmogaus apsisprendimo laisvė, gyvenimo būdas. Socialinę vertę turi tiek, kiek tokią vertę turi bet koks kitas skirtingas gyvenimo būdas, kaip vienas iš įvairovės (angl. k. „diversity“) visuomenėje elementų.
Kas Jūsų manymu gali pakeisti mūsų visuomenės mastymą? Ar kokią nors įtaką turėjo Lietuvos narystė ES?

„Visuomenės mastymą“ gali pakeisti tik visuomenės švietimas, informacijos sklaida, naujų įvairovės (angl. „diversity“), žmogaus teisių, demokratinės visuomenės, kur visi yra lygūs, vertybių propagavimas. Tai be abejonės neturėtų apsiriboti pavienių NVO veikla, valstybės institucijos į šias visuomenėje egzistuojančias diskriminacijos, nelygybės problemas turėtų kreipti daugiau dėmesio ir vykdyti nuoseklią socialinę politiką.
Lietuvai įstojus į ES apskritai žmogaus teisių srityje įvyko teigiamų permainų, įsigaliojo ES teisės normos plačiau ginančios įvairių socialinę atskirtį patiriančių grupių teises. Ypatingai svarbi ir senųjų ES narių patirtis socialinėje, anti-diskriminacinėje, lygių galimybių politikoje.