LGL savanoriai dalyvavo jaunimo mainų programoje Nyderlanduose

Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL savanorės dalinasi įspūdžiais iš š. m. vasario 28 – kovo 9 dieną Nyderlanduose vykusios jaunimo mainų programos „InterACTive Colors“.

Grįžtu į Ommen‘ą antrą kartą. Viskas lyg ir taip, kaip prisimenu, bet kartu viskas atrodo kitaip. Nauji veidai, organizacijos „Olde Vechte Foundation“ kieme išdygęs naujas pastatas, o manyje daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Tačiau oras išliko toks pat – permainingas ir nenuspėjamas. „InterACTive Colors“ – paskutinysis iš trijų jaunimo mainų projektų, finansuojamų pagal Erasmus+ programą. Tai ilgalaikio bendradarbiavimo tarp „Olde Vechte Foundation“ (Nyderlandai) ir nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL rezultatas. Projektų ciklas sukurtas dalyvaujant partneriams iš Nyderlandų, Lietuvos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Bulgarijos, Rumunijos, Latvijos bei Čekijos ir skirtas jauniems žmonėms, norintiems įsitraukti į aktyvizmą bei stiprinti pasitikėjimą savimi.

Paskutinis persėdimas Zwolle miestelyje, šiaip ne taip susirandame vietas pilname žmonių traukinyje ir pajudame link Ommeno miestelio. Su nekantrumu laukiau tos akimirkos, kada galėsiu ten sugrįžti. Mano dėmesį patraukia šalia sėdinčių dviejų vaikinų pokalbis. Lyg ir kalba čekiškai… Apima keista nuojauta, kad jų kelionės tikslas toks pat kaip ir mūsų. Tikrai! Vienas iš jų pamini „Olde Vechte“, tad nieko nelaukiant prisistačiau ir pasiūliau toliau keliauti kartu. Tik išlipus iš traukinio įsisiautėjo lietus, tad sparčiu žingsniu patraukėme savo kelionės tikslo link. Ir štai, po dešimties minučių, prieš akis išdygsta trijų aukštų baltas pastatas: „Olde Vechte“ – mūsų namai artimiausias 10 dienų.

Mus pasitinka EST savanorė, parodo, kur galime įsikurti. Pasidėjus kuprines, nusileidžiame į apačią susipažinti su jau atvykusiais dalyviais, o ten jau vyksta vakarėlis: muzika, pokalbiai, klegesys. Pirmas ir paskutinis ramus vakaras prieš prasidedant intensyviai ir dinamiškai programai. Pirmos dienos skiriamos saviugdos pratimams, dienai atsipūsti Amsterdame, artimiau susipažįstame su organizacijos „IHLIA“ veikla bei didžiausiu Europoje LGBT* tematikos archyvu, o grįžę toliau tęsėme programą ir sužinojome kuo skiriasi formalus ir neformalus švietimas. Paskutinės projekto dienos buvo skirtos edukacinių filmukų ir platformos kūrimui. Sunku patikėti, kad mažiau nei per 3 dienas grupė sugebėjo sukurti daugiau nei 10 edukacinių filmukų reprezentuojančių LGBT* bendruomenę! Juos ne tik sukūrėme, bet ir patalpinome bloge, oficialiame Facebook puslapyje bei YouTube kanale.

Laiko daug neturėjome, tad kai kurie dalyviai nerimavo, jog nespėsime visko atlikti laiku. Dėl nerimo įvyko nemažai nesusikalbėjimų, kilo panika… Vienai komandai dingo visa filmuota medžiaga. Bet nepaisant visko, užduotis suspėjome atlikti laiku ir padarėme daugiau nei buvo planuota. O galutinis rezultatas tikrai nustebino ne vieną! Patys filmukai pasižymėjo plačia įvairove – nuo spalvotų, ryškių ir paprastų edukacinių filmukų vaikams, iki atvirų, nuoširdžių išpažinčių prieš kamerą apie atsiskleidimą sau ir aplinkiniams; nuo sarkastiško pasišaipymo iš visuomenėje vyraujančių heteronormų, iki muzikinio klipo apie įvardžius.

Mainų projekto metu dalyviai susipažino su LGBTQIA+ terminologija, skirtingomis medijos priemonėmis, turėjo galimybę „pasikapstyti savyje“ bei gilino komandinio darbo įgūdžius dirbdami skirtingo dydžio grupėse.

„Grįžusi po mainų Nyderlanduose jaučiuosi stipresnė. Turiu daugiau ryžto, pasitikėjimo savimi, drąsos priimti iššūkius ir keistis. Labai didelę įtaką padarė dirbtuvės, kuriose mokėmės, kaip taktiškai reaguoti ir spręsti problemas, daryti išvadas, išsikelti protingus tikslus ir atitinkamai jų siekti. Vykdama turėjau tikslą išnaudoti laiką savirefleksijai. Ir jau po pirmosios programos dienos supratau, kad norint suprasti save, reikia prašyti kitų paramos ir pagalbos. Turėjau labai daug klausimų, į kuriuos pačiai keblu atsakyti. Bendraudama su dalyviais iš visos Europos galėjau išspręsti man kylančias problemas, nes, pasirodo, jos yra bendražmogiškos. Tie žmonės mane įkvėpė kurti kolektyvinę viziją. Kūrėme mokydamiesi vieni iš kitų, todėl mūsų rezultatas yra dalelė kiekvieno asmens įdirbio. Noriu padėkoti visiems už šias nepaprastas patirtis,“ – komentavo Rutilė.

„Išvykau į šį projektą be išankstinio nusistatymo, ko iš jo tikiuosi. Todėl negalėjau nei nustebti, nei nusivilti. Bet man jis išties kažkuria prasme pakeitė gyvenimą. Nors buvo nelengva kasdien dirbti tarp beveik pusšimčio žmonių, bet buvimas tarp jų padėjo daug ką suprasti apie save ir tikrai jaučiausi laisva. Išmokau daug praktinių medijų dalykų, o svarbiausia, sužinojau, kad gebu suburti žmones, ko aš iš savęs tikrai nesitikėjau. Susipažinau su nuostabiais žmonėmis, pabuvau kitoje aplinkoje. Aplinkoje, kurioje visi yra priimami tokie, kokie yra. Supratau, kad namie aš taip pripratau prie daugelio nemalonių dalykų pradedant naujais šaligatviais pritaikytais akliesiems ir staigiai nutrūkstančiais ties duobėtu seno šaligatvio ruožu, oro nuo kurio skauda veidą, homofobiškų frazių prie šeimos stalo. Supratau, kad aš turiu tam tikrą elgsenos režimą, kuris mane varžo. Pabuvau kitur ir iškart pajutau kontrastą vos žengusi žingsnį iš oro uosto, bet supratau, kad verkšlenti neverta, verčiau imtis kokių nors veiksmų (aišku dar tiksliai nežinau kokių), bet praplėčiau savo žinias apie LGBT* problematiką, gavau progą susipažinti su kitais bendruomenės atstovais. Grįžusi pateikiau stiprių naujomis žiniomis ir asmenine  patirtimi paremtų argumentų sutiktiems  žmonėms ir manau, kad jie irgi pajuto tą laisvę, nes sužinojo apie dalykus, kurių jie nesupranta arba bijo, arba apie juos net nežino,“ – pasakojo Rita.

„Turiu ankstesnės patirties jaunimo mainų projektuose, įskaitant ir ankstesnius projektus „Olde Vechte“, tačiau „InterACTive Colors“ buvo kažkas visiškai naujo ir pasijutau stipriai nutolusi nuo mano komforto zonos. Stebino ir žmonių, ir programos, ir grupės dinamikos, ir, žinoma, oro sąlygų įvairovė – turėjome daug galimybių augti kaip individai ir kaip benduomenės nariai. Nuo pat pradžių dalyviai buvo susiskirstę nacionalinėmis grupėmis, tad buvo įdomu patirti bendruomenės kūrimą nuo pat pamatų. Procesas buvo pulsuojantis, grynas, metantis iššūkių. Jaučiuosi dėkinga už šią brangią ir vetingą patirtį,“ – pabrėžė Justė.

Man šis projektas buvo permainingas, kupinas iššūkių. Buvo akimirkų, kai norėjau susiriesti į kamuoliuką, pasislėpti nuo šurmulio, buvo ir tokių, kai norėjosi šokti ir dainuoti iš laimės. Šio projekto metu įgavau neįkainojamos patirties, išmokau klausyti, sutikau nuostabių ir įkvepiančių žmonių, beprotiškai ir visiškai nelauktai įsimylėjau, pradėjau geriau suprasti save. Sunku išvykti ir grįžti į realybę, bet tuo pačiu metu nekantrauju dalintis įgytomis žiniomis su savo draugais ir pažįstamais čia, Lietuvoje.