Visais laikais žmonės kažko bijojo. Kažkas išsigando pirmąkart pamatęs šėtono išmislą iš pragaro, pūškuojantį bėgiais, sėjantį pražūtingas ligas ištisiems kaimams ir naikinantį viską, kas papuola kelyje. Kažkas vos negavo infarkto išvydęs stiklo gabalą, šviečiantį nelyg jonvabalis nenaudojant jokios ugnies. Toks velnio pramanas prie gero neprives. Vieno asmens panika persiduoda kitam ir staiga visuomenė – apimta nepagrįstos baimės. Dabar mes bijom homoseksualių, biseksualių ir translyčių žmonių. Arba kaip visi sako – gėjų. Vadina ir dar kitaip, bet ano žodžio renkuosi neminėti.
LGBT* bendruomenė mažyčiais žingsneliais juda pripažinimo link. Šie žmonės siekia būti pripažinti pilnaverčiais piliečiais. Ir kaip prisigalvoja tokių nesąmonių? Kol pasaulis mažyčiais žingsneliais juda LGBT* teisių įtvirtinimo link, Lietuvoje žengiame vieną žingsnį pirmyn, du – atgal. Atvirai pripažindamas homoseksualumą, Lietuvoje gali patirti įvairiausių nuotykių. Na, gal pačiam LGBT* atstovui tai gali ir neatrodyti kaip smagus nuotykis, bet jo skriaudėjai dažnai itin mėgaujasi pamokydami savo priešą, drįstantį gyventi ne pagal jų nubrėžtas normas. Remiantis statistiniais duomenimis, LGBT* bendruomenės atstovų aplink mus yra tikrai nemažai, tad kiekvienas iš mūsų pažįstame šios visuomenės grupės atstovų. Tik štai dažniausiai jie būna taip smarkiai „užsimaskavę“, jog nė neįtartum, kad šie draugiški, šilti ir, iš pažiūros, atviri žmonės, iš tikrųjų yra iškrypėliai!
Tiesa, Lietuvoje yra ir kita grupė žmonių. Tai tie, kurie viešai deklaruoja, kad toleruoja LGBT* bendruomenės atstovus, jei pastarieji „nesidemonstruoja viešai, daro viską už uždarų durų, nerengia paradų ir neaugina vaikų“. Žinoma, kas geriau užaugins vaikus, jei ne tikrieji jų tėvai? Ir tikrai gi, kam jie rengia tuos paradus? Kam išvertę savo grožybes ir apsikaišioję plunksnom pasipūtę žygiuoja gatvėmis kraipydami savo riestus rausvom timpom apspaustus užpakaliukus? Tiesa, Lietuvoje nė karto nesu mačiusi nieko panašaus. Mačiau tik grupę žmonių, kurie tramdo išgąstį ir tikisi, jog, kovodami už savo teises nebus sužeisti iš butelio. Žmogaus teises. Norėčiau, kad Lietuvoje iš tikrųjų būtų rengiami tokie paradai. Kad jie būtų organizuojami kasdien! Kad gatvėmis žygiuotų gerai nusiteikę, linksmi, savimi pasitikintys žmonės, apsikaišę ryškiaspalvėmis plunksnomis! Savo teises švenčiantys žmonės!
Kažkada panašioje situacijoje atsidūrė afroamerikiečiai. Vieni jų nekentė, kiti juos palaikė. O treti sakė, kad jiems netrukdo, tik tegu jie būna afroamerikiečiai už uždarų durų. Kodėl jie eina ir rengia paradus? Kodėl jie reikalauja savo teisių? Tegul gyvena sau tyliai ir ramiai. Bet ne, jie nenurimo. Laikui bėgant jų nebegalėjai nei parduoti nei nusipirkti. Jie užsimanė balsuoti. Galiausiai jiems buvo leista net tuoktis ir įsivaikinti vaikus. Kaip tikriems žmonėms! Kažkoks absurdas! Ir kur nusirito pasaulis? Visuomenės nepasitenkinimui nespėjus nuslūgti, to paties ėmė siekti LGBT bendruomenė. Kada gi tai pagaliau baigsis?
Suprantu LGBT* bendruomenės atstovus. Žmonės sako, kad odos spalvos nepasirinksi, o seksualinę orientaciją ir/ar lytinę tapatybę gali. Deja, ne tik fiziniai žmogaus bruožai gali būti nulemti dar prieš gimimą. Visi žmonės iš esmės yra kitokie. Savo gestais, kalba, pomėgiais. Kuo didesnė įvairovė, tuo smagesnis šis pasaulis. Tad kodėl turime slėpti, kas mums patinka ir diena iš dienos jaustis lyg vaidindami spektaklyje?
Man atrodo, kad vieno asmens meilė kitam asmeniui yra sveikintina ir labai gražu. Nesuprantu, iš kur kyla tiek neapykantos vienas kitą mylintiems žmonėms. Taip pat nežinau, ar sugebėčiau slėpti nuo viso pasaulio, kad turiu vaikiną. Slėpti, kad myliu jį, slėpti, kad jis ne mergina ar slėpti, kad mus sieja daugiau nei bendri pomėgiai ir pokalbiai prie arbatos puodelio. Juk kartais būna sunku nuslėpti net tai, ką pagaminai vakarienei… Tad nieko neslėpkime ir nesmerkime kitų už tai, kokie jie yra!
LGL savanorė Lina Kazlauskaitė
