Islandijos LGBT teisių aktyvistė: Kiekviena šalis turi savo unikalią istoriją bei LGBT judėjimo trajektoriją

Lapkričio 7 d. Nacionalinė LGBT teisių organizacija LGL Vilniuje organizavo tarptautinę projekto „Nieko apie mus be mūsų: LGBT jaunimo įgalinimas kovoje prieš patyčias“ konferenciją. Pranešimą konferencijoje skaičiusi Islandijos LGBT teisių aktyvistė Sólveig Rós Másdóttir, įtraukaus švietimo specialistė, bendradarbiavusi su Islandijos LGBT teisių organizacija „Samtökin ’78“, pasakoja apie LGBT žmonių padėtį Islandijoje ir pastaraisiais metais iškilusius iššūkius.

Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie savo profesinę patirtį? Kaip prisijungėte prie Islandijos LGBT teisių organizacijos „Samtökin ’78“?

Esu baigusi politikos mokslus, lyčių bei tėvų edukacijos studijas. Anksčiau laisvu metu savanoriaudavau organizacijos „Samtökin ’78“ „queer“ jaunimo centre. Kiek vėliau tapau šios organizacijos darbuotoja. Iki 2020 metų su „Samtökin ‘78“ vykdžiau įvairias edukacines veiklas, lankiau mokyklas, kalbėjausi su mokiniais, mokytojais, mokyklų administracijomis. Kartais sulaukdavome pakvietimų ir iš įvairių įmonių ar įstaigų, kurios norėdavo, jog surengtume mokymus LGBT temomis. Tačiau iš šių pareigų pasitraukiau 2020 metais, kai į šeimą atėjus antrajam vaikeliui, kartu pasikeitė ir prioritetai. Šiomis dienomis visas šias įgytas žinias apjungiu dirbdama tiek mokytoja ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, tiek nepriklausoma lektore, besispecializuojančia LGBT ir tėvų švietimo temose. Todėl darbas su vaivorykštės šeimomis man didžiausias malonumas.

Vis dėlto su „Samtökin ’78“ vis dar palaikome glaudžius ryšius, nes kartu dirbame ties keletu projektų. Pavyzdžiui, organizuojame grupes mažamečiams translyčiams ir nebinarinių tapatybių vaikams, kurių pagalba jie gali socializuotis, sutikti į save panašius bendraamžius. Taip pat vedu dirbtuves tėvams, kuriose kalbame apie tai, kaip skatinti atvirą ir tolerantišką dialogą šeimoje, mokomės priimti vaikus tokius, kokie jie yra, suprasti įvairiapusį jų vidinį pasaulį.

Paminėjote darbą su švietimo įstaigomis. Gal galėtumėte atskleisti, su kokiais iššūkiais susidūrėte vykdydama šias edukacines veiklas? O gal viskas ėjosi sklandžiai?

Pagrindinis iššūkis buvo sulaukti pakvietimo iš ugdymo įstaigų. Kartais patys mokiniai prabildavo apie homofobijos apraiškas mokyklose, tačiau be mokyklos atstovų noro įsitraukti negalėdavome imtis didesnės iniaciatyvos. Kai kurių mokyklų bendruomenės užmerkdavo akis ar netgi teigdavo, kad jų mokyklose homofobijos nėra, jog moksleiviai nepatiria sunkumų būdami LGBTQIA bendruomenės nariais. Taip pat šį iššūkį siečiau su bendra Islandijos praktika, kai įvairių organizacijų atstovai yra aktyviai įtraukiami į ugdymo veiklą. Žinoma, kiekvienas galvoja, jog jo gvildenama tema yra aktualiausia ir svarbiausia, todėl mokykloms tenka gerai pasvarstyti, kam suteikti pirmenybę pasisakyti. Šiuo atveju nedažnai patekdavome į prioritetų sąrašo viršūnę.

Taip pat teko nuodugniai pasvarstyti bei išdiskutuoti, kaip su vaikais kalbėtis šiomis temomis, turint omenyje ir tai, jog nemaža dalis jaunuolių apie savo seksualinę orientaciją, lytinę tapatybę šiomis dienomis prabyla daug ankstyvesniame amžiuje. O kur dar priešiškai nusiteikusiųjų reakcijos. Islandija nėra labai religinga šalis, tačiau turime imigrantų iš kitų šalių, kurie į LGBT temas žvelgia per kiek kitokią kultūrinę patirtį. Todėl kartais tapdavo sunku rasti sutarimą, norėdavosi gerbti šių žmonių kultūrą, tačiau neatsisakyti ir savo vertybių.

Augusto Didžgalvio nuotr.

LGL surengtos konferencijos metu kalbėjote apie pastaraisiais metais suintensyvėjusius priešiškai LGBT bendruomenės atžvilgiu nusiteikusių žmonių išpuolius. Kaip tai pakeitė jūsų požiūrį į Islandijos visuomenę šiais klausimais? Su kuo konkrečiai susiduria LGBT bendruomenė? Kokios to priežastys?

Visada žinojau, jog yra priešiškai nusiteikusių žmonių, tačiau buvau linkusi galvoti, jog šiai visuomenės daliai priklauso tik vyresniosios kartos atstovai ar asmenys turintys konservatyvesnį pasaulėvaizdį. Todėl manydavau, kad jų požiūrį lengva pakeisti edukacijos, diskutavimo šiomis temomis pagalba. Tikėjau, jog įvykus natūraliai kartų kaitai, bendras visuomenės požiūris irgi pasikeis į gerąją pusę.

Tačiau pastarųjų metų įvykiai privertė apie tai susimąstyti. Bjaurių dalykų, kuriuos sau žmonės leido sakyti ir daryti viešai, riba buvo peržengta. Tai nebuvo tik žodžiai, o ir realūs veiksmai: padaugėjo fiksuojamų fizinio ir internetinio priekabiavimo atvejų, smurto apraiškų, LGBT bendruomenės simbolių išniekinimo incidentų, įskaitant vėliavų nukabinimą, suplėšymą ir kitus vandalizmo aktus. Į kai kuriuos bendruomenės narius mėtytos šiukšlės, jie užpulti ar pravardžiuoti tiesiog gatvėje.

Galiu tik svarstyti, kas galėjo paskatinti tokį visuomenės nusistatymą. Manau, kad prie to labai prisidėjo pandemija, visuotinė izoliacija. Visuomenė tapo itin jautri, sumažėjo kai kurių žmonių atsparumas dezinformacijai. Tačiau lygiai taip pat didelę įtaką turėjo vienos Islandijoje veikiančios organizacijos, pasisakančios už LGB teises, veikla. Puiku, kad prisidedama prie LGB teisių, tačiau šios organizacijos vykdoma politika apsiriboja vien pareiškimais, kurstančiais prieš translyčių asmenų bendruomenę. Ištraukdami iš konteksto pačias jautriausias temas, tokias kaip translyčiai asmenys sporte, translyčiai vaikai, jie žaidžia žmonių emocijomis ir taip kursto neapykantą translyčių asmenų atžvilgiu. Nemaža dalis žmonių, deja, užkibo ant šio jų kabliuko.

Kaip suprantu, puolama visa LGBT bendruomenė, tačiau daugiausiai neapykantos nukreipta į translyčius asmenis?

Pastaraisiais metais išaugo vaikų ir jaunuolių skaičius, save identifikuojančių translyčiais, ir norinčių jų lytį patvirtinančios sveikatos priežiūros. Žinoma, kai kam kilo natūralus klausimas, kodėl tokio jaunimo daugėja. Galima ieškoti logiškų paaiškinimų, jog turbūt tokie jaunuoliai ir vaikai šiandien jaučiasi saugesni apie tai kalbėti ir ieškoti paramos, o ne laukti kenčiant iki savo dvidešimtmečio ar trisdešimtmečio.

Tačiau atsiranda ir tokių, kurie teigia, kad tai tėra aplinkos padiktuoti sprendimai ir šie vaikai iš tiesų nėra translyčiai. Pasak jų, vaikus reikia saugoti nuo translyčių asmenų, apskritai nepasakoti apie jų egzistavimą, kitaip ir jie užsinorės pasikeisti savo lytį, dėl ko po to tik gailėsis. Ir aš suprantu, jog lengviau ir galbūt maloniau tikėti sensacingomis antraštėmis bei komentarais nei įjungti kritinį mąstymą. Tačiau niekas nenori pakeisti jūsų vaikų lyties.

Iš kitos pusės, suprantu, kodėl kai kuriems šios temos kelia tokią paniką, ypač jei pastaraisiais dešimtmečiais jie visiškai nesidomėjo LGBT žmogaus teisėmis. „Staiga aplinkui visi tampa transeksualais! Kas nutiko? Ką daryti?“ – sako jie. Pati nesu translytė, tačiau esu ištekėjusi už translyčio asmens, todėl man tai jau įprasta gyvenimo dalis. Tačiau taip buvo ne visada. Pirmą kartą susidūrusi su translytiškumu jaučiausi sutrikusi, kilo daug klausimų. Suprasti prireikia laiko. Taigi savo darbe ypatingą dėmesį skiriame informavimui bei atsakymui į žmonėms rūpimus klausimus.

Jūsų paminėtasis kritinis mąstymas ir žaidimas žmonių emocijomis pasufleravo kitą klausimą. Lietuvoje Švietimo, mokslo ir sporto ministerija visai neseniai pristatė gyvenimo įgūdžių programą. Tačiau tai sukėlė didelį ažiotažą visuomenėje, nukreiptą į vieną dalyko programos aspektą – seksualinės orientacijos paminėjimą. Kai kurie radikalesni politikai, visuomenės veikėjai už to užsikabino, teigdami, jog taip po mokyklas bus paskleista propaganda. Kokia situacija Islandijoje kalbant apie lytinį švietimą ir LGBT temų įtraukimą į ugdymo programas?

Šiuo metu mokyklose įgyvendinama programa priimta dar 2008 metais. Ji nėra labai detali, todėl ją lengva interpretuoti. Tai labiau bendros gairės. Programoje nėra teigiama, kad pamokoje A būtina aptarti vieną konkrečią temą, o pamokoje B – dar kitą. Bet visi ugdymo dalykai turi apimti pagrindines vertybes: tvarumą, demokratiją, lygybę ir t.t. Lygybė šiame kontekste apima lyčių, rasinę lygybę, taip pat lygybę dėl seksualinės orientacijos.

Todėl išties labai lengva interpretuoti, jog į ugdymo programą įtraukti ir LGBT klausimai, ir nieko papildomai daryti nereikia. Iš tiesų daug kas priklauso ir nuo pačių mokytojų, t. y., kokiomis priemonėmis jie naudojasi, kiek jie nori kalbėti šiomis temomis. Kai dar lankiausi mokyklose, kai kurie mokytojai užduodavo ar leisdavo rašyti rašinius tokiomis temomis kaip, pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimas. Tačiau susiduriame ir su problema, jog dažnu atveju mokytojai nėra gerai edukuoti šiomis temomis, jiems nepatogu apie tai kalbėti. Greičiausiai dėl to, jog tai nėra vienas iš dalykų, kurių mokoma pedagogų rengimo centruose.

Šeštoji metų savaitė Islandijos mokyklose paskelbta lytinio švietimo savaite. Mokiniai patys pasirenka, kokios temos jiems aktualios, apie ką nori kalbėti ir visą savaitę užsiima su tuo susijusiomis veiklomis. Tačiau taip pat turėjome situaciją dėl vienos tėvus papiktinusios knygos, kuri buvo kaip internetu prieinamas įrankis mokytojams, vykdantiems lytinį švietimą. Kaip ir Lietuvos atveju, iš konteksto buvo išimta viena knygos eilutė, susirūpinta vaikų tyrumo išsaugojimu.

Vis dėlto galiu pasidžiaugti bendru Islandijos politikų bei švietimo institucijų darbu. Nuosekliai einame įtraukties keliu lytiniame švietime. Žinoma, ne visada tai daroma tobulai, kartais pasitelkiamas labai heteronormatyvus požiūrio kampas ar kokia LGBT tema atsiduria knygos puslapio kampe. Bet visada yra kur tobulėti.

Galbūt iš savo patirties galėtumėte apžvelgti mokytojų požiūrį į LGBT bendruomenę?

Viskas priklauso nuo žmogaus, yra įvairių nuomonių. Su kuo man pačiai dažnai teko susidurti – tai teigiamai atsiliepiantys, tačiau aktyvesnės palaikančiojo pozicijos neprisiimantys mokytojai. Nemaža jų dalis teigia, jog yra per mažai apsišvietę šiomis temomis.

Bene sudėtingiausias aspektas mokytojams yra kalba. Kalba yra labai ribota, neretai suskirstanti visus daiktus ir žmones į binarines lyčių kategorijas. Vis daugiau žmonių save priskiria nebinarinei lyties tapatybei, todėl atsižvelgiant į šių žmonių poreikius, Islandijoje įteisinta neutrali lyties kategorija. Tačiau dauguma žmonių nėra įpratę, o galbūt, patekę į gyvenimiškas situacijas, nerimauja dėl tinkamo įvardžių vartojimo. Todėl viena iš mano užduočių dirbant su mokytojais buvo supaprastinti kalbą per įvairius pratimus. Manau, kad mokytojams, kurie kartu su vaikais mokosi kiekvieną dieną, tai nebuvo sunku, jie greitai perprato sistemą.

Bet, žinoma, taip pat susidūriau ir su mokytojais, manančiais, jog su LGBT susijusi informacija yra žalinga vaikams, netinkama jų amžiui. Pasak kai kurių mokytojų, tai nėra pirmojo būtinumo klausimai mokykloje. Mano nuomone, vaikus su šia informacija reikėtų supažindinti jau nuo mažų dienų, nes kaip kitaip jie išmoks priimti ir toleruoti skirtybes?

Kaip kovoti su priešiškomis visuomenės nuostatomis LGBT asmenų atžvilgiu? Kaip su tuo tvarkosi Islandijos LGBT bendruomenė?

Manau, kad galima veikti dviem kryptimis. Pirmiausia, kaip ir minėjau, pradėti apie tai kalbėtis su vaikais dar jauname amžiuje, neatidėti šio reikalo ateičiai, kai galimai jie jau bus persiėmę homofobinėmis nuostatomis. Taip pat svarbus emociškai patrauklaus turinio pasitekimas. Argumentai ir racionalumas kartais gerai veikia tik „ant popieriaus“. Tačiau bene vienintelis būdas pasiekti žmogaus vidų yra emocijos. Todėl geriausia šioje situacijoje paveikiai atskleisti LGBT žmonių pažeidžiamumą bei realų žmonių priešiškumo daromą poveikį. Juk mes visi žmonės.

Ko palinkėtumėte LGBT žmonėms Lietuvoje?

Buvo nuostabu aplankyti Lietuvą, sutikti čia dirbančius aktyvistus bei daugiau sužinoti apie situaciją jūsų šalyje. Jūs susiduriate su labai sudėtingais išbandymais. Žinoma, šiuo metu ir patys susidūrėme su iššūkiais, nors manėme, kad blogiausia jau praeityje. Žmonės rizikavo, atvėrė savo širdis ir staiga žengiame žingsnį atgal. Bet kiekviena šalis turi savo unikalią istoriją bei LGBT judėjimo trajektoriją. Tikiu, kad viskas ateina su laiku, tad linkiu jums didžiausios sėkmės.

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Nieko apie mus be mūsų: LGBT jaunimo įgalinimas kovoje prieš patyčias“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.