Esu jaunas vaikinas iš Lietuvos, šiuo metu gyvenantis užsienyje. Esu gėjus ir noriu jums papasakoti savo istoriją, tikėdamasis, kad ji bent truputį pakeis jūsų suvokimą apie tokius žmones kaip aš.

Kadangi užaugau mažame, vos tris tūkstančius gyventojų turinčiame miestelyje, su homofobija susidurdavau kasdien. Mokyklos laikais didžiausias galimas įžeidimas būdavo žodis „gėjus“. Mokytojai tokias replikas visiškai ignoruodavo. Pamenu vieną 2010 metų dieną, kai Vilniuje vyko „Baltic Pride“ renginys. Nors ir gyvenau už beveik šimto kilometrų, visi žinojome, kad šiandien – ta diena, kai „tie iškrypėliai žygiuos miesto gatvėmis“. Buvo istorijos pamoka ir kadangi turėjome mokytoją, kuri savo dėstomam dalykui skyrė mažiausiai dėmesio, kalba pasisuko apie šį renginį. Mokytoja pradėjo replikuoti – kam to reikia? „Man jie netrukdo, bet tegul nežygiuoja gatvėmis“. Klasiokai pritarė ir laidė kur kas stipresnes replikas, dėl kurių mokytoja atlaidžiai šypsojosi.

Plačiau skaitykite portale delfi.lt