Dažniausiai užduodami klausimai apie interseksualumą

Kiek yra interseksualių žmonių?

Ankstesnių tyrimų duomenimis, interseksualių asmenų gimsta 1 iš 2000-5000 žmonių. Neseniai Nyderlandų mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad interseksualių žmonių gimsta daugiau.

Taigi interseksualūs žmonės sudaro 0,5078 proc. populiacijos. Tai reiškia, kad 1 iš 200 žmonių turi skirtingų lyties savybių, kurios pagal medicinos normas yra priskiriamos prie lyties vystymosi sutrikimų, kuriam „reikalingas medicininis dėmesys kaip skubiam psichosocialiniam atvejui“.

Ar buvimas interseksualiu asmeniu reiškia, kad žmogaus lytis yra netiksli, neaiški ar nežinoma?

Ne. Taip gali pasirodyti dėl mūsų visuomenėje vyraujančio požiūrio, kad egzistuoja tik dvi lytys: vyriška ir moteriška. Panašios prielaidos yra nepagarbios interseksualaus asmens atžvilgiu ir pažeidžia jo teisę į kūno vientisumą, nes poreikis skirstyti žmones į vyrus ir moteris yra toks stiprus, jog interseksualiems vaikams be jų žinios atliekamos medicininės procedūros, kurių poveikis yra negrįžtamas.

Interseksualūs asmenys save apibūdina kaip vyrą, moterį ar kaip trečios lyties atstovą?

Daugelis interseksualių asmenų save identifikuoja kaip vyrą ar moterį. Tačiau interseksualūs asmenys įprastai patiria priverstines medicinines intervencijas ir socialinį spaudimą elgtis kaip vyrui arba moteriai, taigi save priskirti kitai nei vyriškai ar moteriškai lyčiai tampa ypatingu iššūkiu.

Ar interseksualumas yra socialinė lytis?

Žmonės, turintys interseksualų kūną, gali turėti tokias pačias lytines tapatybes ir seksualines orientacijas, kaip ir neinterseksualūs žmonės. Kai kurie interseksualūs asmenys turi ir interseksualią socialinę lytį.

Interseksualūs asmenys mūsų visuomenėje vis dar yra nematomi. Žmonės, kurie neturi interseksualaus kūno ir naudoja žodį interseksualus apibūdinant savo socialinę lytį, turi suprasti tai, kad interseksualių asmenų teisių pažeidimus jie padaro dar mažiau matomais.

Ką reiškia lyties raidos sutrikimas?

Lyties raidos sutrikimas yra medicininis terminas, kuris buvo pristatytas 2006 metais. Jis pakeitė seniau vartotus medicinos terminus. Šis terminas reiškia interseksualių asmenų lytį kaip savybę, kuri nukrypsta nuo vyro ar moters kūno normos, todėl turi būti „aiškiai apibrėžta“ ir „atstatyta“.

Lyties raidos sutrikimo idėja patologizuoja interseksualius asmenis bei jų kūnus. Lyties raidos sutrikimo terminas vartojamas norint „normalizuoti“ medicininį gydymą, kad interseksualūs kūnai atitiktų medicinines bei socialines normas. Stengiantis išvengti patologizuojančių „sutrikimo“ charakteristikų, kai kurie gydytojai perfrazuoja šį terminą į lyties raidos skirtumus ar lyties raidos įvairovę.

Kokie yra pagrindiniai skirtumai bei panašumai tarp interseksualių ir translyčių žmonių?

Pagrindiniai skirtumai:

Interseksualumas yra susijęs su asmens kūnu:  būti  interseksualiu  reiškia  gimti su  tam  tikrais  lyties  požymiais,  kurie neatitinka  medicininių  ir  socialinių „moteriškų“ ir „vyriškų“ kūnų normų.

Translytiškumas  yra  susijęs  su lytine tapatybe:  būti  translyčiu  reiškia  turėti lytinę  tapatybę,  kuri  neatitinka  lyties, kuri  buvo  priskirta  gimus.  Daugelis translyčių žmonių gimė turėdami kūną, kuris  atitinka  medicinines  ir  socialines „moteriško“ ir „vyriško“ kūno normas.

Interseksualūs žmonės dažniausiai patiria invazines  ir  negrįžtamas  medicinines procedūras be jų sutikimo.

Translyčiai  žmonės  dažnai kreipiasi dėl  medicininių  procedūrų  siekdami, kad jų kūnas atitiktų jų lytinę tapatybę, bet  neretai  susiduria  su  problemomis siekdami gauti jiems reikalingą gydymą.

Pagrindiniai panašumai:

Tiek  interseksualiems,  tiek  translyčiams žmonėms stinga pagrindinės teisės į laisvą apsisprendimą pripažinimo. Interseksualūs žmonės  su  šia  problema  susiduria,  nes jiems be informuoto sutikimo atliekamos invazinės  ir  negrįžtamos  medicininės procedūros, o translyčiai žmonės patiria kliūtis  siekdami  reikalingų  medicininių paslaugų  ir  teisinio  lytinės  tapatybės pripažinimo.

Tiek  interseksualiems,  tiek  translyčiams žmonėms  dar  visai  neseniai  pagal tarptautines   klasifikacijas   buvo diagnozuojamas „sutrikimas“. Translyčiams asmenims  buvo  nustatomas  „psichinis sutrikimas“, o interseksualiems žmonėms – „fizinis sutrikimas“.

Tarptautinėje  PSO  sveikatos  sutrikimų klasifikacijoje 2018 metais translytiškumas buvo  pripažintas  „lyties  neatitikimu“ ir  įtrauktas  į  „seksualinės  sveikatos būklių“  sąrašą.  Iki  tol  translytiškumas buvo  klasifikuojamas  „lytinės  tapatybės sutrikimu“.

Tiek interseksualūs, tiek translyčiai asmenys susiduria su diskriminacija ir žmogaus teisių pažeidimais jų atžvilgiu. Taip atsitinka dėl to, kad visuomenėje vyrauja „moteriškos“ ir  „vyriškos“  lyties  dichotomija,  kuri  itin jaučiama mokykloje, darbovietėje ar sporto salėje.

Jei gydytojas sako, kad „tikra“ vaiko lytis yra vyras ar moteris, ar vaikas gauna naudos iš gydymo, kuris „suderina“ jo interseksualų kūną su lytimi?

Nėra tokio dalyko kaip „tikros“ lyties nustatymas gimus.

Dvi iš pažiūros „teisingos“ lyties kategorijos (vyras ir moteris) neatspindi viso lytiškumo spektro. Gydymas, kuriuo siekiama pakeisti vaiko lytines savybes, yra akivaizdus vaiko teisės į fizinę autonomiją ir kūno neliečiamumą pažeidimas. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas pasmerkė „mediciniškai nereikalingas chirurgines ir kitas procedūras, atliktas interseksualiems vaikams be jų pačių sutikimo, kurios dažnai sukelia negrįžtamas pasekmes ir gali sukelti rimtų fizinių ir psichologinių kančių“ kaip žalingą praktiką ir aiškų žmogaus teisių pažeidimą.

Taip pat yra neįmanoma numatyti į ateitį, kokia bus vaiko socialinė lytis, įskaitant ir interseksualių vaikų. Interseksualūs asmenys vyresniame amžiuje gali nuspręsti atlikti medicinines procedūras tam, kad „suderintų“ savo kūną su socialine lytimi. Tačiau interseksualūs žmonės turi būti informuoti ir patys priimti šį sprendimą.

Ar tiesa, kad gydytojai vis labiau susilaiko nuo nereikalingų operacijų atlikimo?

Tarp gydytojų didėja supratimas, kad medicininės procedūros interseksualiems vaikams turėtų būti atidedamos iki to laiko, kol vaikai gali nuspręsti patys. Tačiau apsispręsti gali ne visi interseksualūs vaikai.

Kai kurie medicinos profesionalai sako, kad jie daugiau neatlieka medicininių procedūrų interseksualiems vaikams, apibrėždami interseksualius vaikus kaip tuos, kurių lytis, jų manymu, nėra nulemta. O iš tiesų jie vis dar atlieka medicinines procedūras interseksualiems vaikams; jie operuoja tuos, kurių lytį jie mano galintys apibrėžti naudojantis medicininėmis priemonėmis. Labai svarbu suprasti, kad toks gydymas nesant interseksualaus asmens sutikimo yra invazinis, paliekantis randus, jutimo praradimą, reikalaujantis daug tęstinių operacijų, sukeliantis hormonų veiklos sutrikimus, traumas bei kitus fiziologinius ir psichologinius sutrikimus.

Kodėl tėvai sutinka su tokiomis intervencijomis?

Tyrimai parodė, kad tuo metu, kai tėvų yra prašoma sutikimo, jie būna blogai informuoti bei patiria spaudimą. Jie ne visada turi pakankamai laiko ar informacijos priimti informuotą sprendimą. Medicinos profesionalai greiti pasiūlyti „korekcines“ operacijas ir gydymus „normalizuoti“ vaiko lytį, nors tokios procedūros išties yra nereikalingos. Tie tėvai, kurie gauna informaciją iš medicinos įstaigų, yra labiau linkę sutikti su medicininėmis procedūromis nei tie, kurie gauna ne medicinos įstaigų suteiktą informaciją.

Ar rekomenduojama priskirti interseksualius vaikus trečiajai lyčiai ar palikti lyties žymėjimą atvirą?

Ne, ne tada, kai tai būtų privaloma interseksualiems ir neprieinama visiems kitiems vaikams. Trečiosios lyties priskyrimas, remiantis įstatymu, interseksualius vaikus atstumtų bet kurioje situacijoje, kur reikėtų pateikti jo asmens liudijimą. Jei tai būtų prieinama tik interseksualiems vaikams, tai būtų tik dar viena etiketė, kuri juos išskirtų iš visuomenės. Rezultatas būtų toks, kad tėvų patiriamas spaudimas pasirinkti medicinines priemones vaiko priskyrimui prie vienos iš dviejų lyčių (vyro ar moters), tik dar labiau išaugtų.

Jei būtų palikta galimybė visiems tėvams palikti savo vaikų lyties žymėjimo vietą tuščią, tai skatintų lyčių lygybę. Tai pagerintų tiek interseksualių vaikų, tiek neinterseksualių vaikų padėtį. Tol, kol ši galimybė yra neprieinama, tarptautinė interseksualių žmonių teisių organizacija „OII Europe“ rekomenduoja registruoti interseksualius vaikus kaip vyrus ar moteris, suvokiant tai, kad užaugę, kaip ir visi žmonės, jie gali save identifikuoti su kita lytimi.

Ar interseksualūs žmonės nori, kad jų pase jų lyties žymėjimas būtų neutralus?

Tai priklauso nuo žmogaus. Dauguma interseksualių žmonių nelaiko problema to, kad jų oficialiuose dokumentuose yra lyties žymėjimas, net jei ji ir neatspindi jų socialinės lyties. Tačiau kitoks pasirinkimas nei „vyras“ ar „moteris“ turėtų būti prieinamas visiems žmonėms, nepaisant to, ar jie interseksualūs, ar ne. Taip pat oficialūs dokumentai turėtų būti keičiami atliekant paprastą administracinę procedūrą, gavus suinteresuoto asmens prašymą.

Kaip interseksualių žmonių poreikiai gali būti įtraukti į nediskriminavimo įstatymus?

„OII Europe“ ir asociacijos organizacijos narės skatina nediskriminavimo įstatymų dėl lyties charakteristikų priėmimą. Maltoje galiojantis Lytinės tapatybės, lyties raiškos ir lyties charakteristikų įstatymas šiuo metu yra geriausias pavyzdys pasauliui, kaip reikėtų užtikrinti interseksualių asmenų apsaugą.

Ar interseksualumas nėra priskiriamas seksualinei orientacijai ir lytinei tapatybei (SOGI)?

Ne. Specifinės lyties charakteristikos, socialinė lytis ir (ar) seksualinė orientacija tarpusavyje neturi jokio ryšio.

Kaip ir moterys ar transeksualūs žmonės, interseksualūs asmenys pirmiausia yra diskriminuojami ar stigmatizuojami dėl lyčių stereotipų, kurie ir toliau vyrauja mūsų visuomenėse. Aktualiausios interseksualių žmonių problemos yra nepageidaujamos, nesąmoningos ir priverstinės medicininės intervencijos į interseksualių asmenų kūnus.