„Mokytojai atsisakė kreiptis į mano dukrą jos vardu ir sakė, kad kol nebus pakeisti asmens tapatybės dokumentai, niekas nesikeis.“ Taip savo vaiko patirtį apibūdino vienas iš tėvų, dalyvavusių Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vykdytame tyrime.

Suaugusiajam gali atrodyti, kad tai – administracinis klausimas: jeigu asmens tapatybės dokumentuose nurodytas ankstesnis vardas ar lyties žyma, mokykla esą negali elgtis kitaip. Tačiau vaikui tai yra kasdienis priminimas, kad jo savijauta ir tapatybė mokykloje lieka nepripažįstamos. Tėvams tai reiškia dar vieną pokalbį su mokytojais, dar vieną susitikimą su administracija ir dar vieną bandymą paaiškinti, kodėl pagarbus vaiko pasirinkto vardo ir įvardžių vartojimas yra svarbus jo emocinei gerovei.

Problema platesnė nei vienas vardas klasės dienyne. Ji parodo, kas nutinka, kai švietimo sistema neturi aiškių gairių, kaip užtikrinti translyčių ir nebinarinės lytinės tapatybės mokinių saugumą, privatumą bei orumą. Tuomet sprendimai priklauso nuo konkretaus mokytojo, psichologo ar mokyklos vadovo pasirengimo ir asmeninio požiūrio. Vienoje mokykloje vaikas sulaukia supratimo, kitoje – išgirsta, kad pirmiausia turi būti pakeisti jo dokumentai.

Tyrimas atskleidžia ne pavienius nesusipratimus, o sistemines spragas

LGL atliktą tyrimą sudarė dokumentų ir teisės aktų analizė, 21 pusiau struktūruotas interviu bei internetinė paauglių apklausa. Kalbėjomės su 11 tėvų, auginančių translyčius arba nebinarinės lytinės tapatybės 16–18 metų amžiaus vaikus, ir 10 švietimo, vaiko teisių apsaugos, socialinės politikos bei kitų sričių specialistų.

Paauglių apklausos Lietuvos imtį sudarė 110 respondentų, iš kurių 92 save priskyrė LGBTIQ+ grupei, o 18 – nepriskyrė. Apklausa nėra reprezentatyvi visų Lietuvos paauglių atžvilgiu, todėl jos rezultatų negalima automatiškai taikyti visai populiacijai. Tačiau kartu su interviu ir kitų šaltinių analize šie duomenys padeda nustatyti pasikartojančias problemas, kurias institucijoms būtų neatsakinga ignoruoti.

Net 68,1 proc. apklausoje dalyvavusių LGBTIQ+ paauglių nurodė patyrę pažeminimą, atskirtį ar fizinį smurtą mokykloje arba iš mokyklos bendruomenės narių. Tarp LGBTIQ+ grupei savęs nepriskyrusių respondentų tokią patirtį nurodė 41 proc. apklaustųjų.

Neigiamos patirtys neapsiribojo mokykla. 47,8 proc. LGBTIQ+ respondentų nurodė patyrę smurtą ar pažeminimą šeimos aplinkoje, o 41,1 proc. – viešosiose erdvėse arba naudodamiesi viešosiomis paslaugomis.

Dažniausiai nurodyta neigiamo elgesio priežastis buvo jauno žmogaus apranga, elgesys ar saviraiška – ją paminėjo 35,6 proc. respondentų. Seksualinę orientaciją kaip priežastį nurodė 20,5 proc., fizinę išvaizdą – 11 proc., o buvimą translyčiu asmeniu – 8,2 proc. Tai rodo, kad neigiamą reakciją gali sukelti ne tik atvirai įvardyta tapatybė. Patyčių taikiniu tampa ir tie vaikai, kurių išvaizda ar elgesys neatitinka aplinkoje vyraujančių lyties normų.

Kodėl vaikai pagalbos dažniau kreipiasi į draugus?

Vienas ryškiausių tyrimo rezultatų – menkas pasitikėjimas institucine pagalba mokykloje. Po patirto smurto ar pažeminimo mokytojui apie tai pranešė tik 14,1 proc. LGBTIQ+ respondentų, į kitą mokyklos darbuotoją kreipėsi vos 12,5 proc. Tuo metu 56,2 proc. apie patirtį papasakojo draugams, o 48,4 proc. kreipėsi profesionalios psichologinės pagalbos.

Paklausti, kas jiems suteikia paramą, net 82,8 proc. respondentų nurodė draugus. Mokytojus palaikančiais asmenimis laikė tik 6,2 proc., psichikos sveikatos specialistus – 21,9 proc., šeimos narius – 29,7 proc. apklaustųjų.

Draugų parama yra svarbus jaunuolių atsparumo šaltinis. Tačiau paaugliai neturėtų prisiimti atsakomybės už draugo saugumą, kai susiduriama su patyčiomis, atskirtimi ar psichologine krize. Jeigu nukentėjęs vaikas pirmiausia kreipiasi į bendraamžius, turime klausti, ar jis žino, kuris suaugusysis mokykloje jį išklausys, išsaugos konfidencialumą ir imsis veiksmų.

Interviu dalyvavę specialistai pripažino, kad dažnai stokoja žinių, kaip reaguoti į patyčias dėl seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ar lyties raiškos, kaip užtikrinti konfidencialumą ir kaip padėti translyčiam mokiniui. Kai kurie pedagogai teigė nežinantys, „kas leidžiama“, ypač kai kalbama apie pasirinkto vardo ir įvardžių vartojimą arba bendravimą su vaiko šeima.

Mokyklų administracijos taip pat baiminasi kitų tėvų skundų, viešų konfliktų ir kaltinimų „LGBT ideologijos“ skleidimu. Tokiomis aplinkybėmis lengviausia pasirinkti tylą. Tačiau vaikui tyla nėra neutralus sprendimas. Kai patyčios dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės neįvardijamos, vaikas nežino, ar apie jas pranešęs sulauks pagalbos. Kai suaugusieji vengia kalbėti apie jo patirtį, jam pačiam tenka spręsti, kuriuo iš jų galima pasitikėti.

Šeimos tampa neformaliomis institucijų mokytojomis

Interviu su tėvais atskleidė dar vieną problemą: paramos sistema dažnai pradeda veikti tik tuomet, kai šeima pati imasi iniciatyvos. Tėvai ieško vaiką suprantančio psichologo, tariasi su mokykla, renka informaciją, saugo vaiko privatumą ir aiškina specialistams, ką reiškia lyties tapatybė bei su ja susiję vaiko poreikiai.

Kai kurios šeimos pasakojo, kad kiekvienoje naujoje įstaigoje joms tekdavo pradėti nuo pradžių. Vietoje nuoseklios pagalbos jos susiduria su atskiromis sistemomis, kurios tarpusavyje nebendradarbiauja ir neturi bendrų veikimo principų.

Ši nuolatinė advokacija reikalauja laiko ir emocinių jėgų. Tėvai turi ne tik padėti savo vaikui, bet ir mokyti pedagogus, psichologus, sveikatos priežiūros ar vaiko teisių apsaugos specialistus. Daugeliui svarbia atrama tampa kitų šeimų patirtis. Vienas iš tėvų apie susitikimą su panašią patirtį turinčiomis šeimomis pasakė: „Supratome, kad nesame vieni.“

Tai atskleidžia didelę nevyriausybinių organizacijų ir tėvų savitarpio pagalbos grupių reikšmę. Vis dėlto pagrindinės vaiko teisės neturėtų priklausyti nuo to, ar jo šeima žino, į kurią organizaciją kreiptis, turi galimybių samdyti privatų psichologą ir geba nuolat derėtis su institucijomis.

Vienas palaikantis suaugusysis gali daug, bet sistemos jis nepakeis

Tyrimas atskleidė ir teigiamų patirčių. Kai kurie tėvai pasakojo apie mokytojus, psichologus ir mokyklų vadovus, kurie išklausė vaiką, gerbė jo pasirinktą vardą ir įvardžius, reagavo į patyčias bei bendradarbiavo su šeima. Atviras dialogas tarp mokyklos, vaiko ir tėvų padėjo sumažinti įtampą ir sukurti stabilesnę pagalbos aplinką.

Tokios patirtys rodo, kiek daug gali pakeisti vieno suaugusiojo reakcija. Tačiau vaiko saugumas neturėtų priklausyti nuo sėkmės sutikti supratingą mokytoją arba gyventi savivaldybėje, kurioje veikia pagalbą galinti suteikti organizacija. Tyrimo dalyviai pabrėžė ir regioninius skirtumus: didžiuosiuose miestuose lengviau rasti kompetentingų specialistų bei bendruomeninių paslaugų, o mažesniuose miesteliuose šeimos dažniau susiduria su paslaugų stoka ir didesne atskirtimi.

Todėl pavienių geros valios iniciatyvų nepakanka. Reikia aiškių nacionalinių gairių mokykloms, apimančių reagavimą į patyčias, konfidencialumą, pasirinkto vardo ir įvardžių vartojimą, bendravimą su šeima bei emocinės pagalbos organizavimą. Pedagogų ir mokyklų pagalbos specialistų rengime turi atsirasti praktinių žinių apie seksualinę orientaciją, lytinę tapatybę, lyties raišką ir mažumų patiriamą stresą.

Taip pat būtina plėsti kompetentingos psichologinės pagalbos prieinamumą už didžiųjų miestų ribų ir stiprinti mokyklų, savivaldybių, vaiko teisių apsaugos institucijų, sveikatos priežiūros specialistų bei nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą.

Pirmasis žingsnis – išgirsti šeimas ir pačius vaikus. Kitas žingsnis – jų patirtis paversti aiškiomis procedūromis, specialistų kompetencijomis ir prieinamomis paslaugomis. Vaikui pagalbos reikia šiandien. Jos teikimas negali būti atidėtas iki tos dienos, kai bus pakeisti jo asmens tapatybės dokumentai.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Europos Sąjungos Piliečių, lygybės, teisių ir vertybių programos (CERV-2024-DAPHNE) lėšomis finansuojamą projektą „CLICK: šeimų, edukatorių ir politikos formuotojų jungimas siekiant kovoti su smurtu ir padidinti LGBTIQ vaikų gerovę, pasitelkiant intersekcionalią prieigą“.