Simonko apie Nausėdos poziciją LGBT: duokime šiam prezidentui šimtą dienų

Lietuvos gėjų lygos (LGL) pirmininkas, festivalio „Baltic Pride“ organizatorius Vladimiras Simonko teigia, kad Lietuvoje lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų (LGBT) bendruomenės padėtis, lyginant esamą situaciją su kitomis ES valstybėmis, yra skurdi. Pasak LGL pirmininko, vyraujantis skeptiškas požiūris į LGBT bendruomenę šalyje kyla ne tiek dėl visuomenės, kiek dėl į problemą rimtai žiūrėti vengiančių politikų kaltės.

V. Simonko pabrėžia iniciatyvos ir lyderystės ginant LGBT teises jis pasigendąs ir iš partijų, kurios skelbiasi atstovaujančios šiai bendruomenei. LGL pirmininkas neslepia, kad LGBT bendruomenė deda viltis į naujai susikūrusią Aušrinės Armonaitės vadovaujamą Laisvės partiją. Visgi, pasak jo, naujai įsikūrusiai politinei jėgai dar reikės laiko įsidirbti.

100 dienų prieš pateikiant įvertinimą, teigia V. Simonko, jis duoda ir išrinktajam prezidentui Gitanui Nausėdai. Pastarojo pozicija LGBT klausimu, pabrėžia V. Simonko, jam neatrodo esanti labai tvirta, todėl interviu Eltai „Baltic Pride“ organizatorius teigė turįs viltį, kad geri patarėjai sugebės naujajam prezidentui nurodyti gerą kryptį LGBT teisių įgyvendinimo atžvilgiu.

Lietuva LGBT atžvilgiu yra viena mažiausiai tolerantiškų valstybių Europos Sąjungoje. Kodėl taip yra? Kuo skiriamės nuo Maltos (šiemet Tarptautinė lesbiečių, gėjų, biseksualių, transseksualių ir interseksualių asmenų asociacija (ILGA) Maltą savo vaivorykštės reitinge įvertino kaip LGBT draugiškiausią Europos šalį)?

Malta, palyginti su kitomis šalimis, bent jau man, nėra labai didelė paslaptis, nes stebiu šį procesą. Pažanga ten yra pavydėtina tuo, kad Vyriausybė priėmė politinius sprendimus LGBT klausimams spręsti. Vyriausybė Maltoje buvo socialdemokratų rankose – ir iki šiol taip yra – ir ji labai nuosekliai sprendė susijus klausimus. Jų vyriausybė nesugadinta konservatorių. Paradoksas toks: kai yra politinė valia – ir darbai klostosi kitaip.

Tad Maltos nuoseklumas šiuo klausimu yra pavydėtinas. Jie turėjo planus ir ėjo labai kryptingai. Malta aplenkė tokias šalis kaip Švediją, Olandiją. Maltos paradoksas įdomus dar ir tuo, kad šalis yra katalikiška ir abortai ten dar vis draudžiami, o transseksualų, intersekso klausimus jau išsprendė ir net rodo pavyzdį kitos šalims. Lietuvai tai turėtų būti unikalus pavyzdys, kad Malta, kaip maža šalis, gali susitvarkyti LGBT. Maltos lygybės ministrė šiemet lankysis Lietuvos „Baltic Pride“ ir ten papasakos apie Maltos fenomeną. Mūsų Vyriausybei bus parodyta, kad viskas įmanoma.

Šiemet paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl leidimo Lietuvoje laikinai gyventi tos pačios lyties sutuoktiniui šeimos susijungimo pagrindu, kaip tai tiesiogiai ar netiesiogiai paveikė LGBT bendruomenę?

Ši byla buvo išspręsta po panašios bylos dėl Rumunijos ir JAV piliečio partnerystės. Pati byla Rumunijoje taip pat buvo perkelta į EŽTT. Ji tikrai identiška ir mūsų KT bylai Lietuvoje. Sprendimas Liuksemburge buvo palankus JAV ir Rumunijos piliečių atžvilgiu. Lietuvos KT, remdamasis šios bylos praktika, Lietuvoje priėmė taip pat nepopuliarų sprendimą. Po valandos nuo šio sprendimo Bažnyčia paskelbė pareiškimą, kad tai nepriimtina.

Tai ir parodė, kodėl pas mus iki šiol niekas nedaroma šiuo klausimu. Nes visuomet kambaryje yra tas tamsusis kardinolas, ir mes visi jį žinome. De jure mes (valstybė. – ELTA) atskirti nuo Bažnyčios, bet de facto šeimos, vertybių klausimai sprendžiami su Bažnyčios pagalba. Bažnyčia Lietuvoje vaidina nemažą vaidmenį, todėl priiminėdami sprendimus politikai bijo rizikuoti. KT yra kaip revoliucionieriai, jie išdrįso pasakyti valdžiai: baikite juokauti šiais klausimais ir pažiūrėkite į tai, kas vyksta Europoje, ir jei mes esame Europos piliečiai, mes turime atsižvelgti į visus šiuos procesus. Jie pasakė, kas yra šeima ir kas yra šeimos sąvoka bei praplėtė diskriminavimo pagrindus, kurie turėtų įstatymuose būti praplėsti. Po KT teismo sprendimo, kas mane labiausiai paveikė, tai, kad politikai išdrįso suabejoti KT sprendimu. Tai aš supratau, kad problemos yra ne visuomenėje, o politikoje ir politikų galvose. Seimo nariai, kai jiems patinka, kreipiasi į KT teismą, jei patinka sprendimas, jie juo mosikuoja, jei sprendimas jiems nepatogus, jie kaltina KT.

Šeštadienį vyko steigiamasis Laisvės partijos suvažiavimas. Tarp dalyvių buvo žmonių, priklausančių LGBT bendruomenei. Kaip manote, ar ši partija taps LGBT atstove?

Duokime laiko šiai partijai įsibėgėti ir tuomet mes pažiūrėsime. Vienas dalykas norėti, kitas dalykas galėti. Norai dar ne viskas. Nemažai naivių ir nepateisinamų vilčių buvo jau ne vieną kartą. Žinoma, neblogai, kad ši partija mus palaiko, bet jei ji neturės palaikymo Seime, jeigu ji nebendradarbiaus su savo partneriais, ji viena nieko nepadarys. Mes visi žinome, kokia situacija yra Lietuvoje. Tai partiniai žaidimai, ir kas galėtų būti jų sąjungininkai šiuo klausimu, aš dar nematau. Palauksim ir pažiūrėsim.

Ar iki šiol liberalų partija atstovavo LGBT poreikiams?

Vertinu neblogai, tačiau tos lyderystės, mano nuomone, visada trūko: lyg ir ne prieš, netrukdau, bet visgi jokios lyderystės nerodau. Tiek liberalai su socialdemokratais – jie niekada nebuvo prieš mus, tačiau kartu niekas nenori apsiimti lyderystės, kokios, pavyzdžiui, buvo imtasi Maltoje (…). Kada tas atsitiks Lietuvoje, aš nežinau, gal kai pūs palankus vėjas. Bet gali Lietuvoje atsitikti ir taip, kad Lietuva bus paskutinė šalis.

Kaip vertinate išrinktojo prezidento Gitanos Nausėdos poziciją LGBT klausimu. Kokių politinių sprendimų iš jo tikitės?

Duokime šiam prezidentui šimtą dienų. Atvirai noriu pasakyti: mano pasirinkimas buvo kitoks. Teko ir skaityti, ir klausyti, koks yra požiūris išrinktojo prezidento. Labai norėčiau tikėtis, kad jo patarėjai jam patars. Man tikrai susidarė įspūdis, kad jo požiūris yra šiek tiek konservatyvesnis šiuo klausimu nei aš tikėjausi, bet niekada negali žinoti. Gal bus geri patarėjai, kurie pasakys, kad reikia judėti šiuo klausimu ir gal viskas pajudės, pažiūrėsim.

Lietuva šiais metais Europos LGBTI teisių „Vaivorykštės žemėlapyje” pakilo penkiomis pozicijomis ir dabar tarp 49 Europos valstybių yra 32-oje vietoje. Kokie buvo žingsniai? Kas paskatino šį šuolį? Iš dalies KT sprendimas davė didelį šuolį. Mes nesėdėjome vietoje, mes stūmėme Vyriausybę ir parlamentą bent jau nepabloginti situacijos Lietuvoje. LGBT bendruomenė buvo kaip sarginis šuo. Reikia pasakyti, kad kryptingas LGBT bendruomenės darbas davė vaisų.

Vyriausybės lygmeniu jau jaučiama, kad Lietuvai reikia atsinaujinti, bet parlamentas vis dar išlieka silpnoji grandis. Reikia pasakyti, kad palyginti su Lenkija ir su Latvija, mes pakilome, nes buvo padaryti tokie neblogi žingsniai, tačiau jie padaryti avansu – kadangi reikia KT sprendimus ir įgyvendinti. Translyčių asmenų padėtis Lietuvoje nėra geriausia Europoje, ir mes žinome, kad Lietuva pralaimėjo bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme 2007 metais. Teismas įpareigojo Lietuvą priimti reikiamą teisinį reguliavimą, tačiau iki šiol ši prievolė nėra įgyvendinta. Tai gėdinga, nes Lietuva užstrigo šiame procese.

„Baltic Pride“ festivalyje daugiausia dėmesio pritraukia vyksiančios eitynės „Už lygybę!“. Tačiau eitynės sulaukia ir nemažai kritikos. Visuomenėje eitynės dažnai vadinamos paradu. Kodėl taip yra? Kodėl eitynėms skiriama tiek daug dėmesio?

Mes puikiai suprantame, kad labai sunku gyvenime išlaikyti tą pačią temperatūrą ar rankose ilgai laikyti karštą bulvę. Jeigu kiekvieną dieną kelsi tą patį klausimą… ir šuo pripranta būti kariamas. Šio klausimo kėlimo periodiškumas turi efektą. Juk ne taip dažnai tos eitynės daromos, darome vieną kartą per trejus metus. Kitos šalys daro kasmet. Lietuvoje dar galima pailsėti nuo mūsų (eitynių. – ELTA) tempo. Nieko naujo, ką mes darome, lyginant su kitoms valstybėmis, nėra. Tai yra konstitucinės teisės išraiška į taikią demonstraciją, kelti norimus klausimus…

Mes tik naudojamės savo teise. O klausimas ar tai patinka daugeliui žmonių, ar nepatinka… man taip pat daug kas nepatinka, patikėkite (…). Todėl jeigu policija išduoda leidimą, vadinasi, galima žygiuoti. Todėl mes ir žygiuosime. Kam tai nepatinka, o iš tiesų tokių žmonių vis mažiau ir mažiau, yra geras oras, yra daug ežerų, yra Palanga, Klaipėda ir ten žmonės gali praleisti turiningai savo savaitgalį. Bet yra nemažai žmonių, kurie prisijungs prie mūsų. Šiemet planuojame labai daug dalyvių ir aš matau, kad žmonėms patinka jungtis prie mūsų idėjų ir solidarizuotis su Vilniumi bei dalimi Lietuvos.

Kokios jūsų rekomendacijos būtų Lietuvai, kad LGBT bendruomenė jaustųsi šalyje laisviau?

Trys dalykai, ką Lietuvai reikėtų pirmiausia padaryti. Pirma, pakeisti gėdingą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo nuostatą dėl žalingos informacijos apie homoseksualumą. Šį įstatymą kritikuoja visi, nes Lietuva yra vienintelė šalis Europoje, kur šis įstatymas vis dar galioja. Toks įstatymas dar galioja Rusijoje. Tai tokios paralelės.

Todėl, manau, kad tai būtina spręsti. Antra, mes privalome vykdyti Strasbūro teismo bylos sprendimą (dėl translyčių asmenų padėties Lietuvoje. – ELTA) Mes neturime kitos išeities ir mes privalome jį įvykdyti. Sprendimas turi būti priimtas, tai nediskutuotina. Vieną kartą reikia susiimti ir jį priimti. Trečias dalykas, atėjo laikas, kad dviejų tos pačios lyties asmenų gyvenimo kartu klausimas būtų įteisintas.

Mes galime diskutuoti dėl įgyvendinimo priemonių: ar civilinė santuoka, ar partnerystė. Tikrai galime diskutuoti, tai tiesiog būtina, tačiau neilgai, nes Lietuva vėl greitai bus paskutinė šalis. Šiuo metu tik šešios šalys visoje Europoje neturi panašaus įstatymo. Latvija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Slovėnija, Rumunija. Slovėnija jau išrinko prezidentę, kuri pasakė, kad ji spręs šį klausimą. Latvija taip pat jau žiūri į savo kaimynus. Rumunija jau pajudėjusi šiuo klausimu. Atėjo ir mums laikas susitvarkyti savo kiemą.