Rosa von Praunheim, menininkas aktyvistas šokiravęs ir pakeitęs Vokietiją

Rosa von Praunheim yra vienas iš garsių Vokietijos dokumentinio kino kūrėjų, apie kurį Lietuvoje beveik nežinoma. Kaip ir nemažai jo kartos menininkų, vadinamojo Naujojo vokiečių kino atstovų, savo filmais jis siekė supurtyti pokario Vokietijos visuomenę, kelti politinius ir socialinius klausimus, keisti tikrovę ne mažiau nei ją fiksuoti.

Per savo tebesitęsiančią karjerą Rosa von Praunheim sukūrė per 70 filmų, iš kurių penki pristatomi Vilniaus LGBT* festivalio „Kreivės“ retrospektyvoje „Rosa von Praunheim. Aktyvizmai“.

Ši retrospektyva, pristatoma Vilniuje birželio 16-22 d. Prancūzų institute, yra toli gražu ne išsami, tačiau plati trijų dešimtmečių Rosos von Praunheim kūrybos apžvalga, kurioje jis dokumentuoja ir pats aktyviai dalyvauja LGBT* judėjime.

1970-aisiais pasirodęs filmas „Ne homoseksualas iškrypęs, o visuomenė, kurioje jis gyvena“ (Nicht der Homosexuelle ist pervers, sondern die Situation, in der er lebt) Vokietijoje padarė panašų poveikį, kokį JAV sukėlė 1969-ųjų Stonewallo riaušės, davusios pradžią LGBT* teisių judėjimui. „Ne homoseksualas iškrypęs…“ yra istorija apie jauną vaikiną septintojo dešimtmečio Berlyne, tačiau kartu ir sociologinis traktatas ir kritiškas žvilgsnis į to meto izoliuotą ir save izoliuojančią homoseksualų bendruomenę.

„Mylinčiųjų armija arba iškrypėlių perversmas“ (Armee der Liebenden oder Aufstand der Perversen, 1979) yra Rosos von Praunheim kino dienoraštis iš kelionių į San Franciską, dokumentuojantis LGBT* aktyvizmo suklestėjimą JAV po Stonewallo riaušių. Tai tam tikras aukso amžius iki prasidedant AIDS epidemijai, tačiau filmas ne tik švenčia, bet ir kritikuoja LGBT* judėjimą, kuris po vienybės metų subyra į gausybę skirtingų ir neretai konfliktuojančių tarpusavyje grupių.

„Tyla = Mirtis“ (Schweigen = Tod, 1989) yra viena iš Rosos von Praunheim trilogijos apie AIDS epidemiją dalių. Šiame filme jis fiksuoja, kaip Niujorko menininkų bendruomenė reagavo ir bandė atkreipti abejingos visuomenės dėmesį į krizę, smogusią gėjų bendruomenei.

„Transeksualų grėsmė“ (Transexual Menace, 1996) nurkeipia žvilgsnį į iki tol gana nematomą LGBT* bendruomenės dalį, translyčius žmones ir jų judėjimą už lygias teises. Pagaliau filme „Fui, Rosa!“ (Pfui, Rosa!, 2002) Rosa von Praunheim nukreipia kamerą į save, pateikdamas asmenišką ir šiek tiek ironišką autoportretą.

Apie šį vieną iškiliausių vokiečių kino kūrėjų kalbėjomės su Goethe Instituto Vilniuje vadovu Detlefu Gericke.

– Kokia Rosos von Praunheim vieta Vokietijos kino kanone?

– Vertinu jo filmus, jie yra aštuntojo dešimtmečio kino istorijos dalis. Viena vertus, jis kūrė avangardinius ir eksperimentinius filmus, tačiau kita vertus, jo filmai sujudino visuomenę. Tai aktyvistinis menas.

Vienas iš filmų, kuris bus rodomas retrospektyvoje, „Ne homoseksualas iškrypęs, o visuomenė, kurioje jis gyvena“, pakeitė Vokietiją. Gėjai ir lesbietės išėjo iš savo privačių slaptų ratų ir sukūrė grupes, kurios ėmė viešai reikalauti teisės į savo gyvenimo būdą ir seksualumą. Ir tai buvo ne viena ir ne dešimt grupių – jų susikūrė šimtai.

Plačiau skaitykite čia.