Prisimenant „rožinį“ nacizmo pragarą

Šiandien sukanka 75 metai, kai 1945 metais buvo išlaisvinta Aušvico koncentracijos stovykla. Sausio 27 dieną išgyvenusieji nacizmo pragarą ir jo aukų artimieji ten sugrįš paminėti Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Nacionalinė LGBT* teisių organizacija LGL kviečia prisiminimu pagerbti tūkstančių homoseksualių asmenų, nužudytų dėl nacių režimo vykdyto genocido, atminimą.

Apie tragišką homoseksualių asmenų lemtį mirties stovyklose vis dar kalbama per mažai. Ši tema nepelnytai nesulaukia ir daugelio mokslininkų dėmesio. Lenkijos LGBT* aktyvistas ir politikas Robertas Biedronas buvo vienas iš nedaugelio šį klausimą nagrinėjusių tyrėjų. R. Biedronas savo moksliniame darbe „Rožinis nacizmo pragaras“ apžvelgia nuo pat XIX amžiaus Europos homoseksualių asmenų bendruomenės patirtas represijas.

Jau prieš Antrąjį pasaulinį karą homoseksualumas Vokietijoje buvo vertintas kontraversiškai. Neigiamas visuomenės nuostatas skatino homoseksualumo stigmatizacija spaudoje, literatūroje ir kine. Vokietijos Nacionalistų teisė buvo paremta das Volk: rasės bei kraujo „grynumu“ ir šeimos institucijos „šventumu“. Veimaro Respublikoje taip pat vis dažniau pasigirsdavo nuogąstavimų dėl „palaido lytinio gyvenimo” tautos moralei keliamos grėsmės. Ketvirtajame dešimtmetyje, Hitleriui dar netapus Vokietijos kancleriu, naciai, kurstydami vokiečių neapykantą homoseksualiems asmenims, pasitelkė propagandą. Likus mėnesiui iki valdžią užimant Hitleriui, visos Vokietijoje veikusios homoseksualių asmenų bendruomenės organizacijos buvo paskelbtos neteisėtomis ir likviduotos.

Vienu pagrindinių nacionalistų propagandos taikinių tapo vokiečių seksologas Magnusas Hirschfeldas, kuris, likimo nemalonei, buvo ir gėjus, ir žydas. Berlyno Seksualinių tyrimų instituto puolimas tapo pirmuoju drastišku prieš homoseksualius asmenis ir žydus nukreiptu nacių teroro aktu. 1930 metais nacių Reichstago atstovas Wilhelmas Frickas (vėliau – Hitlerio vyriausybės vidaus reikalų ministras) pristatė homoseksualių asmenų kastracijos planą. Po kelių mėnesių nacių propagandiniai laikraščiai už homoseksualių individų lytinį aktą reikalavo įvykdyti mirties bausmę.

Neapykantą homoseksualiems asmenims lėmė tiek partijos ideologija, tiek asmeninės lyderių, ypač pagrindinio homoseksualių asmenų sunaikinimo koncepcijos autoriaus Heinricho Himmlerio, manijos. Himmleriui bei kitiems nacių ideologams, jie, kaip ir žydai, įkūnijo „degeneraciją“. Nacių sąmonėje žydai ir homoseksualūs žmonės buvo „trečiarūšiai“ individai, dėl kurių egzistencijos kyla grėsmė tautos „grynumui“. Pagal nacionalistų ir nacių tipologiją homoseksualiems asmenims ir žydams priskiriamos labai panašios stigmatizuojančios etiketės: „savanaudžiai“,„nenaudingi“, „seksualiai agresyvūs“ ir tokie „lytiškai nepasotinami, kad negali suvaldyti savo potraukių“. Žydai ir homoseksualūs asmenys esą pabrėžia savo kitoniškumą kaip priešpriešą visuomenei. „Ši epidemija naikina mūsų tautą,“ – kartą sakė nacių ideologas Himleris. Taigi galiausiai homoseksualumas prilygintas visą Vokietiją nušluoti galinčiam marui, o homoseksualūs asmenys buvo ištremti į koncentracijos stovyklas.

Kankinimas, sadistiški eksperimentai, alinantis fizinis darbas ir žeminančios bausmės yra tik maža dalis to, ką kasdien patyrė mirties stovyklose atsidūrę homoseksualūs žmonės. Šiandien manoma, kad beveik 55 % rožiniu trikampiu pažymėtomis uniformomis vilkinčių asmenų „paskutinio Hitlerio teismo“ sulaukė koncentracijos stovyklose. Jų atminimas gyvuos tol, kol nebus užmirštas jų žemėje patirtas pragaras.