Ar lengva gyventi pogrindyje? Ar lengva nuolat klausytis bendradarbių anekdotų ne tik apie blondines, bet ir apie gėjus – „pederastus“, vyriškas lesbietes arba moteris, kurios myli moteris? Ar lengva lesbietei tylėti, kai, gerdamos kavą, jos kolegės kalba apie savo sutuoktinius, partnerius, meilužius, o ji negali pasisakyti apie savo gyvenimo meilę? Ar lengva kasdien ieškoti būdų, kaip išvengti panašių pokalbių?

    Tai tik keli iš daugybės klausimų, apie kuriuos susimąstai skaitydamas ir mėgindamas analizuoti EQUAL projekte „Atviri ir saugūs darbe“ atliktus interviu su 40 Lietuvos gėjų ir lesbiečių.

Vieniems klausimai gali pasirodyti banalūs, kitiems juokingi. Tačiau už tų klausimų ir homoseksualų pasisakymų slypi skirtingų gyvenimų istorijos, kuriose rasi ir skausmo, ir nuolatinio savęs prievartavimo, ir nevilties.

    Atrodytų, kad klausti nereiktų, nes atsakymai savaime suprantami. Dauguma apklaustųjų teigia, kad jiems sunku gyventi dvigubą gyvenimą, tačiau jie išmoko tai daryti. Savo tapatybės slėpimas yra pasidaręs viena iš svarbių išgyvenimo strategijų visuomenėje, kur seksualinės arba lytinės orientacijos klausimas yra suvokiamas tik kaip privataus gyvenimo problema.

30 m. gėjus sako: „Ir viskas, supratau, kad nereikia sukti galvos dėl to (t.y. seksualinės orientacijos – aut. past.), kad tik žinojau, kad tai negali būti vieša. Užsidėjau kaukę, ir viskas“.

„Nesu nusistačiusi prieš gėjus, tačiau jiems palinkėčiau nedemonstruoti savo pažiūrų”, – yra kalbėjusi Seimo narė Irena Degutienė.

Galėtume perfrazuoti: „Aš nieko neturiu prieš moteris, tačiau geriau jos nerodytų, kad jos yra moterys“. Arba: „Aš nieko neturiu prieš pensininkus, bet geriau tegu jie lindi savo butuose ir nelenda į dienos šviesą“. „Aišku, aš nieko neturiu prieš neįgaliuosius, bet tegu jie netrukdo sveikiesiems gyventi“.

Tikriausiai atsirastų ne vienas, norintis, kad čia išvardytos visuomenės grupės, o ypač homoseksualūs žmonės, neegzistuotų. Emigruotų iš Lietuvos. Arba jiems būtų skirtos specialios gydyklos ir rezervatai.

    2005-2007 m. vykdytame projekte „Atviri ir saugūs darbe“ apklausti homoseksualai aiškiai nujaučia tokią padėtį, teigdami, kad bijo atsiskleisti tiek darbe, tiek apskritai viešumoje. Bijoma ne tik pabloginti santykius su bendradarbiais, bet ir netekti darbo dėl iškylančių konfliktų, įtampų ir diskriminacijos. Bijoma priekabių, juokelių, žodinio smurto. Nenorima komplikuoti situacijos. Klausomasi apie bendradarbių savaitgalius, išgalvojamos istorijos apie savo heteroseksualius partnerius ir partneres, pasiaukojama ramybės labui.

   Minėtame projekte atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa rodo, kad gėjai ir lesbietės turi priežasčių taip elgtis. Štai keletas skaičių.

Nors didesnė dalis lietuvių, sužinoję apie bendradarbės homoseksualumą, priimtų ją tokią, kokia ji yra, 15,5 proc. atsisakytų su ja bendrauti, o beveik 24 proc. iš viso nežinotų, kaip elgtis.

Panašiai Lietuvos piliečiai elgtųsi ir su bendradarbiu gėjumi: 18 proc. žmonių atsisakytų su juo bendrauti, o 23,2 proc. nežinotų, ką daryti. Ar kas norėtų, kad kone pusė kolektyvo (tiksliau apie 40 proc.) jį ar ją ignoruotų? Ar kam patiktų, jeigu ir nedidelė dalis bendradarbių imtų ne tik apkalbinėti juos už nugaros, bet ir atvirai šaipytis iš jų?

   Tokių istorijų atliktame tyrime pasitaikė ne viena. Sužinoję apie lesbietės orientaciją, bendradarbiai pradeda tyčiotis iš jos. Gėjus, nors ir nevaikštantis su užrašu ant kaktos, kad jis gėjus, susiduria su slogia atmosfera darbe, kadangi jis kitoks: moteriškas, kalba aukštu balsu. Jo rankų judesiai pernelyg išraiškingi. Tėvai bijo leisti savo paauglius vaikus įsidarbinti vienoje įstaigoje vasarą, kadangi jai vadovauja gėjus. Lesbietė išeina iš darbo savo noru, nes bendradarbiai pastebi ją apsikabinusią su drauge ir pradeda ją apkalbėti, o kartais ir ignoruoti.

   Pasiklausykime pačių gėjų ir lesbiečių balsų bei jų patirties, susijusiuos su profesiniu gyvenimu. 27 metų lesbietė, parduotuvės savininkė, pasakoja: „Labai aišku, kad … viskas prasideda nuo to, kad negali pasakyti. Gal kiti ir gali, bet labai abejoju, kad jie išsilaikys tame darbe. Ypač, kur užima geras pareigas. Ten sava politika. Jei dirbama kaip aš, turiu savo verslą ir esu šeimininkė sau, tada ir kitas reikalas, bet priešingai, tai ne kas, nes tikrai tave atleis. … Žinau iš kitų patirties. Vieną atvejį žinau, kai vyrą, kažkur apie 29 metų atleido, kai vieno vakarėlio metu pasakė, kad jis gėjus. O iki to laiko niekas net neįtarė, kad taip yra“.

   26 metų gėjus, pašto darbuotojas, sako: „Pažiūrėkit, kas dedasi mūsų visuomenėje, gėjų nemėgsta, tikrai jų nemėgsta. O darbe tuo labiau, nes reikia su jais bendrauti. Ypač vaikinui. Vienas mano draugas yra pasakojęs, kad apie jo orientaciją žinojo visas kolektyvas, apie 15 žmonių, ir atėjo į darbą naujas darbuotojas. Jisai sakė, kad tvyrojo tokia atmosfera, ar pasakyti apie draugo orientaciją, ar ne, tai buvo pasirinktas pirmas variantas – pasakė. Tai tas vaikinukas nuėjo pas mano draugą, pasikvietė nuošaliai ir pasakė, jei tu prie manęs kabinėsies, tai su tavimi bus susidorota. Buvo baisu“.

  28 metų barmenas teigia: „Ypač daug kalbų pasitaiko tada, kai pasirodo spaudoje koks nors pranešimas. Yra tokių atvejų, kai ateina (bendradarbis) į darbą ir sako, žinot, ką vakar perskaičiau internete, skaičiau kad ten buvo tas ir tas ….Ir visi tada pradeda reikšti nuomonę, kaip jie nemėgsta gėjų. Ypač buvo daug kalbų, kiek pamenu, kai pasirodė žinutė apie įvyksiantį gėjų suvažiavimą. Tada buvo juokaujama, kad tikriems vyrams reikės likti namuose, kad koks juodaodis pyderas neišsivežtų į Afriką, nes reikės kukuot tarp palmių. … O aš paprastai renkuosi tylėjimą, tai geriausia taktika. Iš tikrųjų man nesmagu ką nors sakyti“. Tai tik keletas ilgokų citatų. Jei sudėtum visas 40 apklaustųjų gėjų ir lesbiečių istorijų, susidarytų didžiulė pogrindžio partizanų byla.

  Neatsitiktinai vadinu EQUAL projekte dalyvavusius homoseksualus pogrindžio partizanais. Jie gyvena slapstydamiesi ir tik kartais, kaip kokie čečėnų būriai, išlenda į dienos šviesą. Siekiant išgyventi naudojamasi partizanine taktika. Pavyzdžiui, žvalgyba, apsimetinėjimas, apgaulė ir galų gale pasala.

  Tačiau jų partizaninėse taktikose dominuoja „apsimetimo politika“, būtina norint būti priimtinu homofobiškos viešumos, o ypač darbo aplinkos, dalyviu. Pogrindis nugali partizanus, o Lietuvos žmones – besislapstančių partizanų baimė. Tačiau galbūt kada nors ateis laikas, kai pogrindžio partizanai išsprogdins baimės, nepasitikėjimo, melo ir netolerancijos kupinos visuomenės pastatą.

Straipsnis paimtas iš www.lrytas.lt