M. A. Pavilionienė. Lygių galimybių įgyvendinimas Seime

2010 m. lapkričio mėnesį Seime pateikiau LR Lygių galimybių politikos įgyvendinimo darbe įstatymo projektą, kurį parengė Lietuvos gėjų lyga ir kuriam pritarė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Seimo Teisės departamentas projektą įvertino kritiškai, pareikšdamas pastabas, kad projektas atkartoja Lygių galimybių įstatymo normas ir kad Lietuvoje nėra nė vieno įstatymo, kuris reguliuotų tam tikros srities politikos įgyvendinimą. Pristačius projektą Seimo salėje buvo nubalsuota projektą tobulinti.

Nepaisant tokio vertinimo, šioje sesijoje grįšiu prie pateikto siūlymo, tačiau dabar teiksiu ne naujo įstatymo projektą, o įterpsiu naujas lygių galimybių įgyvendinimo nuostatas į Lygių galimybių įstatymą.
Dabartiniame Seime dauguma mąsto stereotipiškai ir konservatoriškai, todėl priimti lygiateisiškumą skatinančias nuostatas nėra lengva. Be to mano asmenybė Seime dažnai siejama su lytinių mažumų teisių gynimu, todėl konservatoriškai mąstančiųjų visada esu įtariama tuo, kad ginu tik vieną socialinę grupę, nors nuolat pasisakau už pagarbą žmogaus teisėms.
Artėjant 2012 m. Seimo rinkimams lygių galimybių propagavimą darbo rinkoje tikrai naudosiu kaip vieną iš savo rinkiminių tezių. Jei 2012 m. Seimo rinkimuose socialdemokratai gaus rinkėjų pasitikėjimą didele persvara, lygių galimybių politika tikrai taps jų svarbia veikla.
Šiandien Seimo konservatorišką daugumą palaiko Katalikų bažnyčia, kurios atstovai net iš Seimo tribūnos pabrėžia, kad lygių galimybių negali būti, nes moters ir vyro priedermės yra skirtingos. Taigi Bažnyčia nepripažįsta socialinės lyties, kalba vien apie biologines lytis, jų skirtingas prigimtis ir funkcijas šeimoje ir visuomenėje.
Aptarkime Lygių galimybių įstatymą, Lygių galimybių įgyvendinimo darbe įstatymo projektą ir Europos Komisijos iniciatyvas lygių galimybių politikoje.
Jau įsitikinome, kad, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, mūsų šalyje sunkiai priimami įstatymai, kurie tvirtina demokratijos pamatus. Lietuva buvo paskutinė iš ES šalių priėmusi Apsaugos nuo smurto artimoje erdvėje įstatymą. 2011 m. liepą Europos parlamentas priėmė rezoliuciją „Apie moteris įmonių vadovybėje“, kuri skatina didinti moterų kvotas darbo rinkoje. Seimas, su dabartine politine struktūra, vargu ar pritars įstatymu moterų ar lyčių kvotų sistemos įtvirtinimui darbo rinkoje.
Lygių galimybių įstatymo antrasis skirsnis pavadintas „Lygių galimybių įgyvendinimas“ – taigi įstatyme egzistuoja bendra įgyvendinimo norma. Šio skirsnio penktasis straipsnis pabrėžia, kad valstybės ir savivaldybių bei įstaigų pareiga yra įgyvendinti lygias galimybes; užtikrinti, kad visuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės; kad įstaigos turėtų rengti, tvirtinti ir įgyvendinti programas ir priemones, kurios užtikrintų piliečių lygias galimybes.
Septintasis šio skirsnio straipsnis pabrėžia darbdavio pareigas taikyti vienodus kriterijus priimant į darbą, mokant atlyginimus, sudarant sąlygas kelti kvalifikaciją, tobulėti profesinėje srityje, taip pat taikant vienodus kriterijus atleidžiant iš darbo.
Tačiau žinome, kad ir Lietuvoje, ir Europos Sąjungoje, egzistuojant lygybės įstatymams, virš 17 proc. skiriasi moterų ir vyrų atlyginimai; vyrai dominuoja vadovaujančiuose postuose; vyrų dauguma reprezentuoja politines partijas, įstaigas, valstybę. Lytinės mažumos, tam tikrų tautybių, etninių grupių ar tam tikro amžiaus žmonės, religijos išpažintojai yra diskriminuojami.
Ir, svarbiausia, Lietuvoje  išryškėjo akivaizdi praktika – priimant į darbą, kylant karjeros laiptais, keliant atlyginimus lygių galimybių politikos nepaisoma. Čia veikia kiti įstatymai: pažinčių, partinių interesų, pinigų galios dėsniai. Todėl, siekiant keisti stereotipinį visuomenės požiūrį į darbo jėgos potencialą, mėginant įveikti korupcines tendencijas darbo rinkoje, reikia įterpti naujas įstatymo nuostatas į Lygių galimybių įstatymą.
Žmogaus sąmoningumas formuojasi ir kinta lėtai. Naujomis lygybės įgyvendinimo nuostatomis galėtume spartinti lygybės supratimą visuomenėje. Kokios tos nuostatos galėtų būti?
Manau, septintąjį straipsnį vertėtų išplėsti, įpareigojant darbdavį supažindinti kiekvieną darbuotoją su lygių galimybių politikos darbe nuostatomis ir darbdavio parašu užtikrinant, kad darbdavys pritariadarbuotojų įvairovei ir gerbia lygybės politikos saugą. Darbdavys ir darbuotojas pasirašo lygių galimybių politikos dokumentą, kuris saugomas įstaigoje. Kai toks dokumentas nesudaromas, tai laikoma įstatymo pažeidimu, nes be tokio dokumento darbdaviui ar jo atstovams atveriamos durys savivalei ir lygių galimybių pažeidimams. Toks dokumentas būtų tarsi darbo sutarties tąsa, kuri įpareigotų darbo sutarties dalyvius gerbti žmogaus teises ir lygias galimybes.
Lygių galimybių įgyvendinimo darbe įstatymo projekto priede vartojama sąvoka „darbuotojų įvairovė“ paimta iš Europos komisijos 2008 m. išleistos knygos „Tęsiant įvairovės kelionę“, kurioje akcentuojama įvairovės politika darbo rinkoje. Tai – konkretus įpareigojimas darbdaviams įgyvendinti lygias galimybes įstaigose. Iki šiol egzistuojanti žmonių diskriminacija darbe vadinama „sunkia visuomenės liga“, kuri kuria socialinę ir psichologinę įtampą tarp žmonių, stabdo tam tikrų socialinių grupių integraciją į darbo rinką.
Kaip kontrastas tam, atlikti tyrimai rodo, kad sukurtos ir puoselėjamos lygios galimybės darbe skatina draugiškus darbo kolektyvo santykius, kūrybiškumą, novatoriškumą. Žmonės jaučiasi saugūs, nes nėra diskriminacijos baimės, žmonės nežeminami dėl lyties, rasės, tautybės, etninės kilmės, kalbos, amžiaus, pažiūrų, tikėjimo, lytinės orientacijos, šeiminės ar socialinės padėties, negalios.
Lietuvoje žmogaus teisių tyrėjai ir gynėjai ne kartą pabrėžė, kad mūsų valstybėje pažeidžiamos žmogaus teisės, kad piliečių lygios galimybės netampa tikrove, nes lygios galimybės nėra suvokiamos kaip vertybė. Mūsų visuomenėje per menkai atliekamas šviečiamasis darbas: piliečiams per mažai aiškinama, kas yra vienodas socialinis startas. Todėl ir gimsta tokie absurdiški aiškinimai, kad lygybė neįmanoma, nes vyrai negali gimdyti, o moterų smegenys mažesnės už vyrų.
Lygių galimybių sampratoje glūdi paradoksas – kai kuriamos lygios galimybės, prie bėgimo linijos stoja įvairūs asmenys, kuriems valstybė sudaro vienodas galimybes dalyvauti gyvenimo krose ar maratone. Tačiau bėgimo metu išryškėja kiekvieno individo skirtybės, intelektinis ir fizinis pajėgumas, kurie išryškina kaip greitai ir efektingai žmogus įveikia pasirinktą distanciją. Lygių galimybių startas atveria individų gebėjimų įvairovę, o tai ir yra svarbiausia darbo rinkos raidos paskata.
Lygių galimybių politika turi priešistorę. Tai – moterų ir vyrų lygybės politika; tai – pozityvi diskriminacija, suteikiant pirmenybę tiems, kurių stinga darbo kolektyve. Tai – lyčių kvotos partijų valdymo ir rinkimų sistemoje, lyčių kvotos atstovaujant valstybę, įstaigas, sudarant tarybas, komisijas ir t.t.
Gvildenant šiuolaikinėje visuomenėje lygių galimybių kūrimo problemą, iškyla žmogaus instinktų ir proto, racionalumo ir sąmoningumo skatinimo klausimai. Kiek žmonijai reikės laiko, kad būtų nuslopinti kovos už būvį, biologinio išlikimo ir agresyvumo instinktai? Kiek reikė laiko, kad visuomenėje išnyktų skurdas, badas, įveiktas nedarbas? Pavieniai individai lygių galimybių politikos nesukurs. Tai – valstybės problema. Tai – globali problema, susijusi su žmonių gerove ir žmogaus teisėmis.
Būtina aiškinti žmonėms lygių galimybių reikšmę. Būtina švietimu glūdinti agresyvią ir egoistišką žmogaus prigimtį. Būtina ir įstatymais kreipti žmones prie demokratiško bendravimo darbo rinkoje.