Esu naujasis Europos Savanorių Tarnybos (EST) savanoris iš Italijos sostinės Romos, o Lietuva mane sudomino tuo, kad yra visai kitokia šalis nei mano gimtinė. Mokymai prasidėjo vos praėjus 4 dienoms po mano atvykimo į Vilnių, todėl tai man iš tiesų davė labai daug naudos.

Iš pradžių nežinojau, ko tikėtis, ir nors džiaugiausi šia galimybe, maniau, jog mokymai gali būti nuobodūs. Vis dėlto, mano nuomonė iš karto pasikeitė pradėjus keliauti iš Vilniaus pilnu savanorių autobusu ir galiausiai apsistojus Trakuose.

Kambariai, kuriuose apsistojome buvo itin gražūs ir patogūs, su nuostabiu vaizdu pro langą, kuriame matyti užšalęs ežeras. Nuo tada supratome, jog tai nebus įprasti mokymai.

Visi papietavę, susitikome su savo mokymų vadovėmis, abi jos vardu – Sandra. Mokymai buvo vedami diskusijos ir žaidimų forma. Vadovės buvo labai įsitraukusios į procesą, draugiškos ir palaikančios visų mokymų metu. Atrodytų paprasta, tačiau dirbti su 19 jaunuolių iš skirtingų pasaulio kampelių nėra taip lengva. Jos nė karto nevertė mūsų daryti to, ko mes nenorėjome, bet tuo pačiu skatino dalintis savo patirtimis ir mintimis apie mūsų gyvenimą prieš EST, dabartį, bei asmeninius ateities projektus čia, Lietuvoje.

Įdomiausia ir linksmiausia veiklas buvo žygis Trakuose.

Žygio metu visą dieną praleidome lauke, kas man, atrodė puiki mintis, kadangi visuomet mėgau pažinti gamtą. Vis dėlto įdomiausia tai, kad nuo pat pradžių iki pabaigos turėjome patys nuspręsti (be vadovių pagalbos), kaip vyks pats žygis. Nuo pat pradžių buvome paskirstyti į 2 grupes, iš kurių kiekviena turėjo po vieną lydinčią instruktorę. Su žemėlapio pagalba nusprendėme, jog nuo viešbučio keliausime iki Trakų pilies, o tai buvo galutinis susitikimo taškas. Žygio metu taip pat turėjome įveikti asmeninius ir grupinius iššūkius, o tai leido geriau pažinti vienas kitą asmeniškai ir kaip komandą. Taigi nuo viešbučio ėjome per įvairias gyvenvietes, miškus, ir apleistas žemes.

Įdomiausias iššūkis viso žygio metu buvo tylos iššūkis, kurio metu turėjome eiti 30 min. nesikalbėdami vieni su kitais ir galėdami ką nors pasakyti tik naudodamiesi rankų ženklais. Nors man tai daugiau buvo kaip ne iššūkis, o galimybė apmąstyti įvykius ir pasimėgauti žiemiška panorama. Įdomu ir tai, kad turėjome sutelkti dėmesį ir į grupės dalyvius, kurie žygiavo kartu, visuomet turėjome būti įsitikinę, jog niekas neliko užnugaryje ir nebuvo stipriai atitolęs nuo grupės.

Taigi po kiekvieno tokio iššūkio turėjome kažką pasižymėti savo užrašuose, pvz., ką patyrėme bei kokius pastebėjimus turime.

Na, o kita, geriausia dalis, žinoma, buvo užšalęs ežeras.

Papietavę viename kaimelyje šalia Trakų, žygiavome toliau. Ėjome pagrindine gatve, kol pasiekėme ežero krantą. Kadangi žinojome, jog greičiausias būdas pasiekti pilį – eiti per patį ežerą.

Ir nors kai kurie bijojo eiti ledu ir ne iš karto sutiko su šia mintimi, galiausiai sutarėme, jog nėra ko baimintis ir kad viską darysi kartu kaip grupė.

Aš asmeniškai niekada nėjau ant užšalusio ežero, todėl labai džiaugiausi šia galimybe ir visiškai nejaučiau baimės. Tai buvo nuostabi patirtis, lyg vaikščiojimas kitame pasaulyje, kuris bet kurią akimirką galėjo sugriūti po tavo kojomis, nors giliai viduje žinojau, jog tai greičiausiai nenutiks ir todėl mėgavausi šia ramia vieta.

Einant užšalusiu keliu sumąstėme, jog būtų puikus metas dar vienam 30 min. trukmės iššūkiui. Viena pusė dalyvių turėjo būti uždengtomis akimis, o kita – palydėti kitus, pasitelkiant tik savo balsą. Tai buvo labai keista, bet kartu ir labai įdomi ir smagi patirtis. Vienu metu kelias buvo visiškai be jokių kliūčių. Iššūkio pabaigoje galiausiai pasiekėme Trakų pilį, kuri buvo įsikūrusi pačiame ežero centre.

Kaip ir planavome, pasiekę pilį čia sutikome kitus grupės dalyvius. Likusią popietės dalį praleidome prie pilies, šiek tiek pailsėjome. O grįžus ir pavakarieniavus, suskubome užbaigti dieną ir visi atsipalaiduoti saunoje.

Kita diena buvo ne mažiau įdomesnė nei pirmoji, turėjome daug veiklos, žaidimų, taip pat atlikome refleksijas iš praėjusios dienos. Aptarėme žygį, asmeninius ir grupinius iššūkius, atradome daugybę įdomių faktų apie Lietuvą. Su instruktorėmis diskutavome įvairiomis temomis, nuo gamtos iki kultūros, žmonių, religijos ar tabu, trumpai tariant, apie viską, kas padėtų geriau pažinti, mus priėmusią EST savanorystei, šalį.

Vis dėlto linksmiausia dienos dalis buvo vakare, kuomet norėdami dar geriau pažinti Lietuvą nusprendėme gaminti tradicinį lietuvišką patiekalą viešbučio virtuvėje. Pagrindinis patiekalas buvo iš bulvių, užkandžiams – kepėme duoną, na, o desertui – darėme „tinginį“. Manau mums viskas puikiai pavyko.

Po vakarienės instruktorės išmokė mus tradicinių lietuviškų šokių žingsnelių. Buvo labai linksma, kadangi ne visiems iš karto viskas pavyko. Bet po tam tikro laiko, manau visiems pradėjo sektis. Štai taip linksmai kartu bešokant ir praleidome vakarą.

Paskutinį mokymų rytą turėjome susitikimą su atstove iš Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūros, kuriame išsamiau diskutavome apie EST projektus. Sužinojome, kaip jie veikia, kokie žmonės yra įsitraukę ir pan.

Galiausiai, po paskutinių pietų viešbutyje, turėjome atsisveikinti su mūsų instruktorėmis ir grįžti į Vilnių, bet jau su aiškesne idėja apie projektą, savo pareigas čia, mintimis apie artimus ateities planus Lietuvoje ir kaip turėtume pasiekti išsikeltus tikslus, kol esame čia. Manau visi grįžome su puikiais įspūdžiais ir svarbiausia, su naujais draugais, su kuriais ir toliau kartu tęsime savo įdomią ir gražią EST savanorystės kelionę.

Asociacija LGL įgyvendina 10 mėnesių projektą „Demokratija ir menas: LGBT bendruomenės ir sąjungininkų įgalinimo bei stiprinimo link“, remiamą Erasmus+ programos EST (Europos savanoriška tarnyba).