Praėjusių metų gruodį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) priėmė ganą įdomią nutartį. Įdomia ja laikau ne tik dėl to, kad pačiai teko prisidėti prie šio ginčo nagrinėjimo, parengiant kasacinį skundą, bet ir dėl to, kad LAT šioje nutartyje pasisakė trimis mūsų teismų praktikoje mažai ištyrinėtais klausimais: a) dėl knygų leidėjo teisinio statuso, b) dėl leidėjo pareigos platinti leidinį (šiuo atvejų knygą), c) dėl įrodinėjimo pareigos sprendžiant apie diskriminacinio elgesio buvimą. Nors bylos rezultatas – grąžinimas pakartotiniam nagrinėjimui į apeliacinę instanciją – mane pradžiugino, to paties negaliu pasakyti apie dalį nutartyje LAT išdėstytų su ginču susijusių motyvų.

Priešistorė

Ginčas šioje byloje kilo tarp pasakų knygos autorės ir šią knygą išleidusios leidyklos. Leidykla, susitarusi su LR Kultūros ministerija, išspausdino pasakų knygą. Atskira knygos išleidimo sutartis su autore nebuvo sudaryta. Išleidusi knygą leidykla kurį laiką ją platino, tačiau gavusi nusiskundimų dėl knygos turinio, konkrečiai – dėl pasakų susijusių su vienalytėmis poromis – jos platinimą sustabdė ir pašalino knygą iš prekybos. Autorei leidykla paaiškino, kad knygos platinimas buvo sustabdytas paaiškėjus, jog joje esanti informacija gali daryti neigiamą poveikį nepilnamečiams, taip pat gavus tai patvirtinančias Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvadas.

Autorė su tokiu vertinimu nesutiko ir manė, kad leidykla įsipareigojo ne tik išleisti knygą, bet ir ją platinti, o knygos platinimas buvo sustabdytas diskriminaciniais pagrindais be teisėto pagrindo. Ginčo nagrinėjimo teisme metu pasakų knygos platinimas kuriam laikui buvo atnaujintas, leidyklos iniciatyva pažymėjus knygą lipdukais apie jos galimą neigiamą poveikį nepilnamečiams.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję ginčą, autorės ieškinį atmetė. Teismai sprendė, kad, nesant autorės ir leidyklos rašytinio susitarimo, leidykla neturi pareigos platinti knygos ir tokia pareiga jai nekyla iš Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) nuostatų. Teismai taip pat sprendė, kad leidykla kaip viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas turėjo teisę ir pareigą sustabdyti knygos platinimą. Teismų nuomone, leidyklos sprendimas sustabdyti knygos platinimą, o vėliau jį atnaujinti, atitinkamai pažymėjus knygą, atitiko Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo (Nepilnamečių apsaugos įstatymas) reikalavimus ir negali būti laikomas pažeidžiančiu autorės teisę skleisti informaciją. Kartu teismai sprendė, kad autorė neįrodė diskriminacijos fakto, todėl jos reikalavimai įpareigoti nutraukti neteisėtą diskriminacinę praktiką bei toliau tęsti knygos platinimą yra nepagrįsti.

Akvilė Bužinskaitė. Komentaras publikuotas tinklaraštyje „Digestai“. Portalo manoteises.lt informacija.