Teisė ir visų pirma įstatymai yra vienas iš reikšmingiausių instrumentų kovoje prieš diskriminaciją. Įstatymas išreiškia svarbiausias visuomenės vertybes ir perduoda visuomenės nariams žinią, koks elgesys yra priimtinas, o koks ne. Įstatymas sukuria socialinį stabilumą, formuodamas teisėtus lūkesčius, kurių pagalba modeliuojamas žmonių elgesys įvairiais gyvenimo atvejais. Antidiskriminacinė teisėkūra yra esminė priemonė, galinti paspartinti demokratijos ir žmogaus teisių plėtrą ir kartu užtikrinti šių vertybių apsaugą. Laikantis tokio požiūrio vertėtų įdėmiau patyrinėti, koks yra įstatymų, ypač antidiskriminacinių, vaidmuo ir ką šiandien galime laikyti iššūkiais deramai veikiančiai teisės sistemai.
Kiekvieno įstatymo tikslas yra tam tikrų subjektų elgsenos reguliavimas, siekiant norimo rezultato[1]. Tuo pat metu įstatymas turi simbolinę prasmę apibrėžiant ir išryškinant svarbiausias visuomenės vertybes. Tačiau tam tikros nuostatos, pačios savaime, tėra tik juodos raidės ant balto popieriaus – norėdami, kad jos duotų taip trokštamus rezultatus visuomenės nariai turi praktiškai jomis naudotis[2]. Tikrasis teisės normų naudojimas vyksta ne teisinių procedūrų metu, kaip dažnai klaidingai manoma, bet kasdieniuose santykiuose tarp paprastų žmonių[3]. Kad žmonės paklustų įstatymui, visų pirma reikia, kad jie jį žinotų ir suvoktų, o tai išryškina informacijos skleidimo, aiškinimo ir visuomenės diskusijos priemonių poreikį antidiskriminacinės teisėkūros plotmėje.
Teisinių mechanizmų (tokių kaip, pavyzdžiui, teisminio nagrinėjimo) vaidmuo yra labai svarbus, nes žmonės ne visada laikosi įstatymo: atotrūkis tarp siekiamybės ir realybės visuomet egzistuos. Teismai, administracinių ginčų komisijos, tribunolai, Lygybės komisijos, Lygių galimybių kontrolieriai, ombudsmenai, specializuotos Vyriausybinės institucijos, nevyriausybinės organizacijos ir kitos institucijos yra tie instrumentai, kurių pagalba galima sumažinti šį atotrūkį. Šių teisminių ir neteisminių institucijų vaidmuo yra esminis, nes būtent per precedentinę teisę dažnai gana abstrakčiai įstatymiškai suformuluotos nuostatos pasiekia tikslumo, atlikdamos įstatymų leidėjo jose užkoduotą funkciją.
Tie patys principai taikytini ir antidiskriminaciniams įstatymams. Bet kurio įstatymo, taigi ir pastarųjų, funkcijos yra trejopos: prevencinė, korekcinė ir baudžiamoji. Įstatymas veikia kaip nepageidaujamus asmenų ir institucijų veiksmus apribojantis veiksnys (prevencinė funkcija), kaip teisinė priemonė diskriminacijos aukoms (korekcinė funkcija) ir baudžia tuos, kurie diskriminuoja (baudžiamoji funkcija). Taigi paanalizavus matyti, kad čia iškyla dviejų pagrindinių tipų veiksmų, orientuotų į tai, kad įstatymas ir teisės sistema realiai veiktų, būtinybė:
- Švietimas ir mokymas siekiant
a) skatinti bendrą visuomenės teisinį išprusimą ir žinias;
b) skatinti visuomenės jautrumą ir dėmesį siekiant užtikrinti įstatymų laikymąsi (ilgalaikė prevencinė strategija).
- Teisminės sistemos efektyvinimas, siekiant
a) įgalinti diskriminavimo aukas (turinčias naudos iš ilgalaikės prevencinės strategijos rezultatų) siekti atitinkamo patirtos žalos atlyginimo (korekcinės priemonės);
b) nubausti pažeidėjus (baudžiamosios priemonės);
c) pasitarnauti kaip savotiškas priminimas tiems, kurie, jei jo nebūtų, būtų linkę diskriminuoti (prevencinis vaidmuo).
Detaliau paanalizavus įstatymo vaidmenį, galima būtų tvirtinti, kad veiksminga ir deramai veikianti teisės sistema, tiek, kiek ji yra susijusi su antidiskriminacine teise, turėtų atlikti šias funkcijas:
a) formuoti aiškias viešosios politikos kryptis ir užtikrinti bendrai nustatytų įsipareigojimų laikymąsi viešąjame sektoriuje
b) užtikrinti efektyvias teisinės pagalbos ir patirtos žalos atlyginimo priemones diskriminaciją patyrusioms aukoms
c) mažinti sisteminę diskriminaciją keičiant politikoje ir praktikoje nusistovėjusius veiksnius įtakojančius netiesioginę diskriminaciją
d) numatyti tinkamus ir taikingus skundų nagrinėjimo ir sprendimo būdus tuo sumažinant socialinę įtampą
e) bausti pažeidėjus
f) veikti kaip atgrasanti, preventyvi priemonė diskriminacinių veiksmų atžvilgiu
g) mažinti išankstinio nusistatymo ir stereotipų formavimąsi, nustatant elgsenos modelius, neleidžiančius stereotipams įgauti materialią išraišką
h) konkrečiais pavyzdžiais skatinti visuomenėje antidiskriminacinių įstatymų ir tinkamo jų įgyvendinimo svarbos supratimą
i) per precedentinę teisę vystyti ir kiek galima nuosekliau ir aiškiau formuoti antidiskriminacinės teisės doktriną[4].
Siekdamas įgyvendinti šias funkcijas ir tenkinti antidiskriminacinės teisės, kaip teisės sistemos dalies, lūkesčius įstatymų leidėjas susiduria su pagrindiniu pasirinkimu – tai pasirinkimas tarp civilinės ir baudžiamosios teisės, kaip teisėkūros įrankio, naudojimo. Baudžiamosios teisės privalumas slypi tame, kad daugelyje valstybių kaltinimas yra pareiškiamas valstybės kaltintojų (prokurorų), o nusikaltimus ir nusižengimus formaliai tiria policija, tuo sumažindama darbo krūvį, atsakomybę ir riziką, tenkančią ieškovui. Be to, per baudžiamąją teisę yra efektyviai išreiškiamas socialinis diskriminacijos veiksnio pasmerkimas. Gi tuo tarpu civilinė teisė pranašesnė tuo, kad joje, palyginus su baudžiamąja teise, nėra keliami tokie aukšti reikalavimai įrodymams, patirtos žalos atlyginimas (įskaitant ir moralinę žalą) yra labiau pritaikomas faktinei bylos padėčiai, tiksliau nustatomas bei tuo, jog šalis (ieškovas) gali labiau kontroliuoti teisminį procesą. Perspektyvi alternatyva tam tikrais atvejais galėtų būti ir taikinimo procedūros, o idealiu atveju visi čia jau minėti atsiteisimo būdai turėtų būti prieinami ir šaliai, patyrusiai diskriminaciją, turėtų būti leista pasirinkti, kuriuo iš jų naudotis.
Čia išvardinti tikslai nėra taip jau lengvai pasiekiami. Praktikoje egzistuoja keletas kliūčių, trukdančių antidiskriminacinės teisėkūros veikimui. Tarp jų būtų galima išskirti šias pagrindines:
a) nepakankama institucinė parama nukentėjusiai šaliai
b) papildomos piniginės išlaidos norint pradėti ir sėkmingai užbaigti bylinėjimąsi
c) nepakankamas priemonių, garantuojančių asmeniui pilną patirtos žalos atlyginimą arba užtikrinančių, kad nukentėjusi šalis gautų naudą iš nustatytos diskriminacijos paneigimo, buvimas
d) nepakankamas antidiskriminacinės teisės principų išmanymas praktikuojančių teisininkų tarpe, neužtikrinantis tinkamo nukentėjusios šalies teisių gynimo
e) atitinkamos teisinės informacijos, kuri būtų lengvai prieinama esamiems ar potencialiems ieškovams, nebuvimas[5]
Atsižvelgiant į nuolatos vis didėjančias ir šiuo metu ypač išaugusias nacionalinės supranacionalinės ir tarptautinės antidiskriminacinės teisėkūros apimtis ir jos sudėtingumą, darytina išvada, kad randasi aiškus kompetencijų gilinimo, tyrimų, mokslinės ir analitinės veiklos poreikis teisininkams, dirbantiems šioje srityje. Tai ypač svarbu teisininkams, dirbantiems teisminėje sistemoje – teisėjams, prokurorams, advokatams. Vienas esminių būdų paskatinti kompetencijų ugdymą yra didesnis teisėjų, advokatų ir prokurorų specializavimasis antidiskriminacinės teisės srityje. Galima alternatyva minėtam būdui taip pat galėtų būti vieningas antidiskriminacinės teisės, kaip aktualios teisės mokslo šakos ir universitetinės disciplinos įtraukimas į būsimą teisininkų kartą rengiančių aukštųjų mokyklų ir universitetų ugdymo programas.
[1] YOUNG K. The private enforcement of Competition Law // McCrudden C, Regulation and Deregulation, Claredon Press, 1999.
[2] GRIFFINS J. The social working of anti-discrimination law // Loenen T. & Rodriques P. R. Non-Discrimination Law: Comparative Perspectives, Kluwer, The Hague, 1999.
[3] Ten pat. P. 321.
[4] McEwen M. Tackling Racism in Europe. An Examination of Anti-discrimination Law in practise, Berg Publishers, Oxford, 1995, P 22-28.
[5] McCrudden Ch. Regulating Discrimination // Loenen T. & Rodriques P. R. Non-Discrimination Law: Comparative Perspectives, Kluwer, The Hague, 1999, P. 302.
