Neįmanoma būti anapus ideologijos, kuri formuoja tapatybės jausmą, laiduoja tapsmą subjektu, tačiau veikia taip kruopščiai sunaikindama savo pėdsakus, kad pradedama tikėti, jog galima išvengi jos poveikio. Lyčių sistema taip pat turi ideologijos bruožų. Skirtumas tik tas, jog konkrečius individus ji įsteisina ne šiaip kaip asmenis, o paverčia vyrais ir moterimis, su visomis dėl to kylančiomis socialinės, politinės, simbolinės reprezentacijos pasekmėmis. Būtent lyčių sistema sąlygoja ir esminius skirtumus tarp dviejų diskursyvinių sąrangų – samprotavimo apie filosofiją/politiką ir kalbėjimo apie „realybę“. Lyties dėmuo svarbus tik antruoju atveju, filosofijos ir politikos diskurse šis aspektas dažniausiai tiesiog „pamirštamas“.

Tačiau dominuojantis politinis diskursas ignoruoja ne tik lytiškumo dėmenį, kai, tarkim, viešumon keliamus sisteminio moterų diskriminavimo klausimus mėginama neutralizuoti šventeiviška rūpinimosi tradicine šeima retorika. Nepastebimi lieka ir kiti – amžiaus, rasės, etniškumo, negalios, seksualumo – aspektai, kurie ženklina privatumo ir atskirties zonas. Su jomis siejamus subjektus vengiama reprezentuoti politiškai ar socialiai. Pirmenybė teikiama moralinę paniką sėjančiai, skandalingai retorikai, bet ne kontekstualiom įžvalgom. Tačiau už dominuojančio diskurso slypinti tapatybė išvengia akylesnės analizės, nors būtent šio subjekto interesais paremti tiek politiniai prioritetai, tiek socialinio teisingumo samprata.

Šią kultūriškai privilegijuotą poziciją Judith Lorber vadina A kategorijos subjekto vieta, kuri įprasmina normą ir funkcionuoja kaip kitokių (ne-A) tapatybių socialinio išsluoksniavimo, subordinavimo ir vertinimo matas (Lorber 1994; 32-33). Dominuojanti lyčių sistema šią vietą rezervuoja vyrui, moterį paversdama išvestine kategorija „ne-A“. Ji įprasmina ir simbolizuoja visa tai, ko neapima liberalaus buržuazinio subjekto samprata. „Tikrojo“ moteriškumo idėja išradingai manipuliuojama, užtikrinant daugumos vyrų ir dažnos moters palaikymą lyčių ideologijai, įtvirtinant hegemoninio vyriškumo dominavimą.

Tačiau lyties aspektas nėra vienintelis galios subjekto požymis. Mūsų visuomenėje A kategorijos vieta atitenka ne šiaip vyriškos lyties žmogui, o vyraujančios rasės/ etninės grupės, religijos, sveiko kūno sudėjimo, vidutinio amžiaus heteroseksualiam vyrui, turinčiam aukštą socialinį, fianasinį statusą. Visi kiti tapatybės aspektai vyraujančios normos kontekste paverčiami „nukrypimais“, kurių „turėtojai“ pasmerkiami atskirčiai ir/ar diskriminavimui.

Ši galios struktūra palaiko ne tik moterų subordinaciją. Ji įteisina ir kitokių, ne-A kategorijos vyrų marginalizavimą, įtvirtindama daugeriopos atskirties mechanizmus. Kuo daugiau ne-A aspektų yra žmogaus tapatybėje, tuo sunkesnes formas įgyja jo/jos atskirtis. Todėl A kategorijos subjekto dominavimą palaikanti sistema praktikoje įgyja kur kas sudėtingesnius pavidalus nei teorinės diskusijos, skirtos dvišaliams A ir ne-A grupių santykiams, pajėgia atskleisti. Tikrovėje apstu pavyzdžių, kuomet moteris (ne-A kategorijos subjektas) – turinti aukštą socialinį statusą (A), heteroseksuali (A), atstovaujanti dominuojančią etninę (A), religinę (A) grupę, brandaus amžiaus (A) ir sveiko kūno sudėjimo (A) – yra stipresnėse galios pozicijose nei vyras (A) – turintis žemą socialinį statusą (ne-A) arba homoseksualus (ne-A), etninės ar religinės mažumos (ne-A) atstovas, senyvo amžiaus ar vaikas (ne-A), arba neįgalus (ne-A). Antra vertus, būtent dėl galiojančios lyčių sistemos (kur moteris apibrėžiama kaip kategorija ne-A), betkurios atskirties grupės atstovės patiria dvigubą diskriminacijos naštą.

A ir ne-A aspektai kiekvieno individo tapatybėje sudaro skirtingas derinius, kurie skirtinguose socialiniuose, kultūriniuose kontekstuose vertinami skirtingai. Ne visos diskriminacijos formos yra vienodai lengvai atpažįstamos ir pripažįstamos. Antra vertus, pačių atskirties grupių viduje (tarkim, jaunimo, etninių mažumų ir pan. tarpe) taip pat nepavyksta išvengti marginalizavimo ar segregacijos pagal kitus (nei grupės susitelkimo pagrindas) tapatybės požymius. Taip atsitinka todėl, kad marginalizuotų grupių atstovai šalia ne-A kaip taisyklė turi ir A tapatybės aspektus, todėl siekdami integruotis galios santykių „piramidėje“ labiau linkę pabrėžti būtent pastaruosius ir taip palaikyti galios santykių reprodukavimą. Hegemoniniai galios mechanizmai nuolat prikeliami naujam gyvenimui, kuomet, tarkim, etniškumo pagrindu susitelkusios grupės diskriminuoja savo narius dėl lyties ar seksualinės orientacijos, nes savo tapatybėje akcentuoja heteronormatyvumą, o jaunimo bendruomenėse paaštrėja rasiniai, religiniai klausimai. Tuo būdu galios ir subordinacijos apraiškos įgyja sudėtingą daugiavektorinį pavidalą, kuris apsunkina normatyvinę ideologiją produkuojančio galios subjekto atpažinimą, o taip pat komplikuoja alternatyvaus diskurso bei rezistencinių praktikų formavimąsi, tai yra sukuria palankią terpę hegemonijai tarpti.

Hegemonijos sėkmė remiasi žmonių sutikimu būti valdomais pagal principus, taisykles ir įstatymus, kurie, kaip tikima, atspindi jų interesus. Viena socialinė grupė gali įtvirtinti hegemoniją kitos atžvilgiu tik tuo atveju, jei pirmoji turi tikslų, kuriuos antroji pripažįsta kaip tam tikru laipsniu atitinkančius jos interesus. Šio projekto sėkmė priklauso nuo to, kiek pavaldūs žmonės priima dominuojančią ideologiją ir laiko ją „normalia realybe“ ar „sveiku protu paremtu sprendimu“. Todėl valdžios išsisklaidymas tampa veiksminga hegemonijos maskavimosi priemone.

Kasdienybės praktikos išryškina lokalios galios subjektus, turinčius skirtingas tapatybes, kurios apsunkina sisteminės subordinacijos suvokimą. Socialinius santykius formuoja ne tik lyčių tvarka, bet ir kitos – rasė, klasė, etniškumo – struktūros, komplikuojančios hegemoninės galios ištakų atpažinimą. Normatyvinis diskursas (ir su tuo susijusi subjektyvumo samprata) kuriamas tokiu būdu, jog A dėmuo pateikiamas kaip daugialypę ne-A kategorijos asmenų įvairovę vienijanti dalis, todėl ir jos reprezentacija sutapatinama su daugumos interesų atstovavimu.

Įsitikinimas, jog mažumos turi paklusti daugumos kuriamoms taisyklėms dažnai pasitelkiamas kaip politinis argumentas, leidžiantis pateisinti diskriminacines praktikas, nes realybėje tokia dauguma tiosiog neegzistuoja. Ne-A kategorijos asmenys – moterys, neįgalūs, senyvo amžiaus žmonės, vaikai, kitos rasės/ etninės grupės atstovai, išpažįstantys kitą religiją ir homoseksualūs asmenys – sudaro absoliučią visuomenės daugumą, kurios galimybės reprezentuoti save dominuojančiame diskurse yra sistemingai ribojamos. Tačiau mėgindamos tapatintis visu pirma su A kategorijos aspektais savo tapatybėje, faktiškai priklausydami ne-A kategorijos daugumai žmonės sukuria ir palaiko A kategorijos dominavimo (daugumos) iliuziją.

Į pirmuosius spaudos puslapius patenkantis elitas neatstovauja visuomenės daugumai. Tačiau A kategorijos subjekto pozicija, požiūrio perspektyva – vertybinės nuostatos, poreikiai, problemų hierarchija – hegemoninėje ideologijoje pateikiama taip, tarsi ji būtų universali. Ji taip pat pristatoma kaip normuojanti, todėl dažniausiai išvengia kritikos ir ilgainiui virsta integralia ne-A kategorijos subjektyvumo savivokos dalimi. Tuo paaiškinama internalizuota mizoginija, homofonija, įvairios diskriminacijos formos ir žmogaus teisių idėjos nepopuliarumas mūsų visuomenėje. Atskirtį patiriantys (ne-A kategorijos) žmonės savaime netampa kitų atskirties grupių teisių gynėjais, bet dažniausiai reprodukuoja dominuojančiam diskursui būdingus prietarus. Faktinė dauguma paverčiama mechaniška mažumų suma, palaikančia hegemoninės galios interesus.

Todėl visad verta susimąstyti ar skelbdami aliarmą dėl to, jog esame atstumti visuomenėje vienu ar kitu pagrindu, savo kasdienėmis praktikomis ne palaikome šios sistemos gyvybingumo?