EST dešimtmetis LGL: Annemarie ir Yuri savanorystės LGL istorijos

Minint dešimtmetį, kai Nacionalinė LGBT* žmogaus teisių organizacija LGL priima Europos savanorių tarnybos (EST) savanorius iš įvairių Europos šalių, buvę LGL EST savanoriai Annemarie ir Yuri pasidalino savo savanorystės LGL patirtimi. Su savanoriais kalbėjomės apie jų požiūrį prieš, per ir po savanorystės ir pasiteiravome jų apie turėtus lūkesčius, patirtus iššūkius ir išmoktas pamokas.

Esame įsitikinę, kad šios patirtys naudingos ne tik patiems savanoriams, kurie įgyja praktinės patirties LGBT* žmogaus teisių organizacijoje ir turi galimybę per 10 savanorystės mėnesių tobulinti savo įgūdžius bei žinias. Šios patirtys naudingos ir mūsų organizacijai, nes jaunieji savanoriai atsineša naujų įžvalgų ir savitą požiūrį į LGBT* žmogaus teisių problemas Lietuvoje. Siekdami tobulėti patys, manome, kad labai svarbu sužinoti, kaip patys savanoriai vertina savo patirtį ir LGL praleistą laiką.

Kokių lūkesčių turėjote prieš atvykdami į Lietuvą kaip EST savanoriai?

Annemarie: Kai pradėjau savo EST savanorystę, jau gyvenau Lietuvoje daugiau kaip metus, todėl neturėjau konkrečių lūkesčių. Kita vertus, turėjau lūkesčių dėl pačios savanorystės programos. Jau septynerius metus dirbau žurnalistikos srityje, bet supratau, kad tai nebėra mano svajonių darbas ir kad labiau norėčiau dirbti administruojant projektus, kuriais siekiama žmogaus teisių užtikrinimo. Apsilankius siaubingame „Šeimos dienos“ renginyje Seime, supratau, kad noriu „išbandyti“ tokio pobūdžio darbą queer organizacijoje.

Yuri: Nepaisant užsidegimo, kurį man teikė galimybė dalyvauti tarptautiniame savanorystės projekte, neturėjau jokių lūkesčių dėl Lietuvos – visiškai jokių. Buvau pasirengęs blogiausiam. Realybė pasirodė esanti kitokia.

Kaip sekėsi savanoriauti LGL? Ar ši patirtis skyrėsi nuo jūsų pirminių lūkesčių?

Annemarie: Iš tiesų buvo sudėtinga. Buvo daug darbo ir tuo pačiu metu mokiausiu daugybės dalykų, konteksinių ir susijusių su darbu organizacijoje. Kartais ėmė pyktis, nes buvo dalykų, kurių aš negalėjau įgyvendinti – dėl Lietuvoje galiojančių įstatymų, dėl to, kad visuomenė nebuvo pasirengusi tam, dėl to, kad kasdieniai darbai to neleido. Kliūtys iškildavo ten, kur jų nesitikėjau, bet jų nekilo ten, kur jų iš pradžių tikėjausi.

Yuri: Savanorystė LGL buvo sudėtinga ir įtempta, bet teikė ypatingai daug pasitenkinimo. Kiekviena LGL praleista diena buvo giliai ir nuoširdžiai prasminga. Prieš atvykdamas į Lietuvą savanoriauti LGL vyliausi pagilinti savo žinias LGBT* žmogaus teisių srityje ir sužinoti, kaip padėti vietos bendruomenei efektyviau spręsti egzistuojančias problemas.

Buvęs LGL EST savanoris Yuri

Buvęs LGL EST savanoris Yuri

Ko išmokote savanoriaudami LGL tiek asmeniškai, tiek profesinėje srityje?

Annemarie: Aš tiesiog augau – dėl to ką išmokau, dėl patirčių, kurias patyriau, dėl tų žmonių, kuriuos sutikau. Įgijau vienerių metų darbo patirtį ir išmokau kurti saugias erdves. Tai man labai padeda dirbant savanorių koordinatore ir mokytoja.

Yuri: Savanorystė LGL suteikė man daug pamokų, bet tvarka, organizuotumas ir darbo laiko organizavimas buvo pirmos ir pagrindinės. Europos savanorių tarnyba, ir, tuo pačiu, LGL, suteikė man galimybę tobulinti savo anglų kalbą, vystyti tarpultūrinio bendravimo įgūdžius, gerinti savo komunikacijos, pedagogikos ir socialinius įgūdžius, augti kaip asmenybei, rasti kelią, kuriuo galėčiau sekti, ir sustiprinti pagrindines vertybes, kurios ir šiandien išlieka mano tapatybės dalimi.

Ar LGBT* žmogaus teisių situacija jūsų šalyje ir Lietuvoje skiriasi? Ar įsitraukimas į LGL veiklas pakeitė jūsų požiūrį į šias problemas?

Annemarie: Queer asmenų žmogaus teisių situacija Vokietijoje yra tikrai geresnė nei Lietuvoje; pavyzdžiui, pagaliau (!) visiems leista tuoktis. Kita vertus, ji toli gražu nėra tokia gera, kaip daugelis žmonių įsivaizduoja ar tikisi. Tuo pat metu, situacija Lietuvoje nėra tokia bloga, kokia gali pasirodyti. Vietos bendruomenė yra drąsi ir stipri ir pastaraisiais metais pasiekė labai daug. Žvelgiant iš mano perspektyvos, kai kuriose situacijose lietuviai galėtų būti dar išdidesni ir drąsesni. Pastebėjau, kad Lietuvoje pagalba pažeidžiamoms visuomenės grupėms yra labai centralizuota. Tai lemia, kad daugeliui žmonių sudėtinga prašyti paramos ir pagalbos. Mano įsitraukimas į LGL nepakeitė mano požiūrio, nes mane visada domino ir aš palaikiau queer žmonių teises. Tačiau savanorystė stipriai praplėtė mano turimas žinias.

Yuri: LGBT+ bendruomenė Italijoje labai skiriasi. Ji daug atviresnė ir atsiskleidusi, bet taip pat labiau normatyvinė ir binarinė, lyginant su atvira ir jauna LGBT* bendruomene Lietuvoje. Skirtumų yra daug: seksualumas yra tema, kuria italai kalba paprasčiau, tačiau Lietuvos aktyvistai yra labiau ryžtingi ir radikalūs. Savanorystė LGL mane išmokė, kokią svarbą atsiskleidimas turi visai visuomenei ir kokią svarbą ir vaidmenį jis turi bendrai socialinei evoliucijai. LGL bendruomenė taip pat leido man suvokti savo lytiškumą bei išlaisvinti savo raišką ir būti judėjimo dalimi.

Ar pastebėjote Lietuvoje kokių nors kultūrinių skirtumų?

Buvusi LGL EST savanorė Annemarie

Buvusi LGL EST savanorė Annemarie

Annemarie: Apskritai, Vokietija ir Lietuva nėra tokios skirtingos. Aš gimiau po Berlyno sienos ir SSRS griūties, tačiau mano tėvai užaugo VDR, todėl yra daugybė dalykų iš netolimos praeities, su kuriais man nesunku rasti ryšį (pavyzdžiui, architektūra).

Yuri: Lietuvių neekspresyvumas buvo pagrindinis kultūrinis iššūkis, su kuriuo man teko susidurti, bet, tuo pačiu, praplėtė mano požiūrį.

Kokia jūsų nuomonė apie EST programą? Kokių patarimų duotumėte jauniems žmonėms, susidomėjusiems EST?

Annemarie: EST yra vienas geriausių kada nors sukurtų dalykų, leidžiantis žmonėms suartėti bei patirti tarpkultūrinę draugystę. Ir esu labai nusivylusi, kad ji bus pakeista į Europos solidarumo korpusą, kas, bent šiuo metu, lems mažesnį kiekį galimybių, paramos ir valstybių partnerių. Taip, privalo būti daugiau galimybių jauniems žmonėms dalyvauti šioje programoje. Tačiau kokybė turi būti išlaikoma. Ji yra tai, kas jungia žmones visoje Europoje ir aš labai tikiuosi, kad ES tai supras ir tam skirs didesnį finansavimą. Žinau, kad yra sunku tapti EST savanoriu ir tenka užpildyti nesuskaičiuojamą kiekį dokumentų. Patarčiau susirasti programas, kurios domina konkretų jauną žmogų, kurios kels iššūkių dirbant srityse, apie kurias jis visada norėjo daugiau sužinoti. EST savanoriai daugiausiai bendrauja su kitais kitataučiais, nes nėra lengva įsilieti į nepažintą kultūrą. Lengviau rasti kalbą su žmonėmis, kurie šalyje taip pat yra naujokai.

Yuri: EST yra nepaprasta galimybė, kuria siekiama socialinio ir bendruomeninio augimo, augimo Europos lygmeniu. Ji teikia nesuskaičiuojamą kiekį edukacinių, profesinių, (multi)kultūrinių ir žmogiškų iššūkių bei pamokų. EST yra ypač nepaprasta dėl jos gilios socialinės prasmės, skatinačios aktyvų dalyvavimą ir socialinį įtraukimą, vertybes, kurios dažnai per menkai vertinamos nacionalinėse programose.