LAIMA VENGALĖ

Diskriminacija: ką numato įstatymai ir kokia yra realybė?

  Diskriminacija suprantama kaip kokių nors žmogaus teisių atėmimas ar turimų teisių sumažinimas, dėl ko žmogus praranda galimybę dirbti norimą darbą, daryti profesinę karjerą, įsigyti tam tikras paslaugas ar prekes, siekti mokslo ir panašiai. Diskriminacija pasireiškia kaip žmogaus arba žmonių grupės turimų teisių apribojimas, kai tomis pačiomis ar panašiomis aplinkybėmis kitas savo savybėmis ir požymiais panašus žmogus ar žmonių grupė naudojasi tokiomis teisėmis arba net yra privilegijuotoje padėtyje. Kalbant apie diskriminaciją, visada būtina palyginti kelis žmones, t.y., ar jie yra vienodi savo požymiais, teisėmis ir galimybėmis ir ar tokioje pačioje ar panašioje situacijoje yra vertinami vienodai. Paprastai žmogus būna diskriminuojamas dėl vieno arba kelių jį apibūdinančių požymių, pavyzdžiui, lyties ir amžiaus, arba dėl negalios ir pan.

            Dažnai yra sudėtinga nustatyti, ar tikrai žmogus buvo vertinamas nevienodai dėl tam tikrų savybių. Todėl reikėtų sugretinti asmens, teigiančio jog jis tapo diskriminacijos auka, situaciją su kita realiai egzistuojančia situacija, o jeigu tokios neįmanoma rasti-su galima panašia situacija, kuri galėtų atsirasti panašiomis aplinkybėmis.

            Pateikiame elementarų ir labai dažnai Lietuvoje pasitaikantį diskriminacijos dėl lyties atvejį. Į interviu su būsimu darbdaviu ateina moteris ir vyras, abu turintys vienodą reikalaujamą išsimokslinimą bei reikalaujamą darbo patirtį. Pokalbio su būsimu darbdaviu metu moteris prasitaria, kad ji turi du vaikus. Darbdavys priima į darbą vyrą, nes, esą, jo manymu, moteris bus blogesnė darbuotoja, kadangi tradiciškai prižiūrės sergančius vaikus namuose ir todėl dažnai nebus darbe bei negalės tinkamai vykdyti jai pavestų funkcijų.

            Tačiau, svarbu prisiminti, kad galimi atvejai, kuomet dėl visiškai objektyvių sąlygų, paaiškinamų priežasčių vienas žmogus arba žmonių grupė atsiduria tariamai „privilegijuotoje“ padėtyje, lyginant su kitais žmonėmis.       Įstatymai numato išimtis, kada viena ar kita žmonių grupė turi papildomų „lengvatų“ ir tai nėra laikoma diskriminacija, pavyzdžiui:tam tikros garantijos neįgaliesiems asmenims, garantijos, nustatytos nėščioms ir krūtimi maitinančioms moterims, garantijos, nustatytos asmenims, dirbantiems sveikatai itin pavojingomis sąlygomis ir pan. Teisinėje literatūroje tai yra vadinama kaip žmogaus teisių diferenciacija.

            Draudimas žmones diskriminuoti yra įtvirtintas ne tik Konstitucijoje, bet ir kituose mūsų valstybės įstatymuose: Darbo kodekse, Valstybės tarnybos įstatyme, Švietimo, Sveikatos sistemos, Valstybės tarnybos ir kituose įstatymuose. Šiuose įstatymuose esantys lygybės principai yra gana deklaratyvūs. Tačiau realią galimybę ginti žmogaus teises nuo diskriminacijos apraiškų suteikia du specialūs antidiskriminaciniai įstatymai: Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas bei Lygių galimybių įstatymas. Abu šie antidiskriminaciniai įstatymai yra vienodi tiek sąvokomis, tiek savo taikymo sritimis. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas draudžia diskriminuoti dėl lyties, o Lygių galimybių įstatymas numato platesnį draudžiamų diskriminacijos pagrindų sąrašą, t.y.: amžius, lytinė orientacija, negalia, rasė ar etninė priklausomybė, religija ar įsitikinimai.

            Nevienodas elgesys su žmogumi gali pasireikšti tiek tiesiogiai diskriminuojančiais veiksmais, tiek netiesiogiai diskriminuojančiais veiksmais, tiek priekabiavimu ar seksualinio priekabiavimu. Nurodymas atlikti tam tikrus diskriminuojančius veiksmus yra laikomas žmogaus teisių pažeidimu ir pripažįstamas kaip viena iš diskriminacijos formų.

            Taigi mūsų įstatymuose tiesioginė diskriminacijaapibrėžiama kaippasyvus ar aktyvus elgesys _,su asmeniu, kai dėl jo lyties, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų taikomos prastesnės sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Tiesioginė diskriminacija padaroma sąmoningais, iš anksto apgalvotais veiksmais.

            Pavyzdžiui, įmonė skelbime, kviečiančiame mokytis ir kelti kvalifikaciją finansų valdymo srityje kreipiasi į darbuotojus, turinčius ne daugiau kaip 40 metų amžiaus. Tai akivaizdus tiesioginės vyresnių žmonių diskriminacijos pavyzdys, suprantamas kaip diskriminacija dėl amžiaus.

            Netiesioginė diskriminacija apibrėžiama kaip veikimas ar neveikimas, teisės norma, vertinimo kriterijus ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar taikant gali atsirasti, atsiranda ar galėtų atsirasti teisių apribojimas dėl lyties, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų. Netiesioginė diskriminacija dažniausiai padaroma neturint išankstinės tyčios. Dažniausiai netiesioginė diskriminacija paliečia ne vieno žmogaus, bet kelių ar net žmonių grupės interesus. Pastarieji dažniausiai net nesugeba suvokti, kad jie patiria netiesioginę diskriminaciją. Paprastai iš pirmo žvilgsnio neutrali teisės norma, vertinimo kriterijus taikomi ne individualiai atskiram žmogui, bet žmonių grupei.

            Pateikiame pavyzdį. Bendrovės vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, kad darbuotojo, kuriam suteikiamos kasmetinės atostogos, sutuoktiniui išmokama 500 litų vienkartinė išmoka sutuoktinių poilsio kelionės išlaidoms kompensuoti. Taigi ši sąlyga išties gali būti vertinama kaip neutrali, tačiau ji yra nepalanki homoseksualiems asmenims, nes Lietuvos įstatymai jiems draudžia sudaryti santuokas. Todėl homoseksualūs žmonės, gyvenantys kartu su partneriu, neturi teisės pasinaudoti šia atostogų lengvata. Ši sąlyga taip pat nepalanki ir tiems asmenims, kurie gyvena vieni arba gyvena su partneriu, tačiau nėra įregistravę santuokos. Šiuo požiūriu tokią sąlygą galima būtų vertinti kaip netiesioginę diskriminaciją dėl santuokinės padėties.

            Kitas netiesioginės diskriminacijos pavyzdys. Darbdaviai dažnai reikalavimuose pretendentui į darbą nustato reikalavimą turėti darbo patirties arba darbo stažą atitinkamoje srityje. Tokie reikalavimai turėtų būti objektyviai pagrįsti, nes priešingu atveju tokį reikalavimą galima būtų vertinti kaip netiesioginę jaunų žmonių (neturinčių patirties) diskriminaciją dėl amžiaus.

            Priekabiavimas apibrėžiamas kaip nepageidaujamas elgesys, kai dėl asmens lyties, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės nepriklausomybės, religijos ar įsitikinimų siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka.

            Darbdavys pavadina savo pavaldinę „žiopla višta“-priekabiavimas dėl lyties, barmenas į barą atėjusius jaunuolius pavadina „gaidžiais“ – priekabiavimas dėl lytinės orientacijos.

            Nuo priekabiavimo būtina atriboti seksualinį priekabiavimą, kuris taip pat yra nepageidaujamas seksualinio pobūdžio elgesys, galintis pasireikšti žodžiu arba fiziniais veiksmais: įvairios intymios replikos, seksualinio pobūdžio žinutės, įvairūs prisilietimai, kurie yra netoleruojami ir nemalonūs aukai. Dažniausiai seksualinio priekabiavimo aukomis tampa moterys, o priekabiautojai yra vyrai, kurių socialinės ekonominės galios daugelyje visuomenių tebėra didesnės nei moterų.    Nurodymas atlikti tam tikrus diskriminuojančius veiksmus yra neleistinas elgesys, prieštaraujantis įstatymui ir įvardijamas kaip diskriminacija. Pavyzdžiui, darbdavio nurodymas pavaldiniui nepriimti į darbą vyresnių nei 45 metų darbuotojų yra nurodymas diskriminuoti, dėl kurio vyresnio amžiaus darbuotojai dėl savo amžiaus patiria apribojimus konkuruoti darbo rinkoje.

            Už diskriminacinius veiksmus, pažeidžiančius Lygių galimybių bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymus yra numatyta administracinė atsakomybė, t.y. bauda nuo 100 iki 2000 litų.

            Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas suteikia diskriminacijos aukai galimybę gauti kompensaciją už padarytą moralinę žalą.  

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas bei Lygių galimybių įstatymas nustato pareigą įgyvendinti lygias galimybes nepaisant žmogaus lyties, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų šiems asmenims ir institucijoms:

-valstybės ir savivaldybių institucijoms (rengiant ir priimant teisės aktus, remiant priemones, programas lygioms galimybėms užtikrinti);

-švietimo įstaigoms, mokslo ir studijų institucijoms (priimant mokytis, studijuoti, vertinant žinias, parenkant, mokymo programas ir kt.),

-visų nuosavybės formų darbdaviams (priimant į darbą, nustatant darbo sąlygas, keliant kvalifikaciją, nustatant darbo užmokestį ir kt.).

– prekių bei paslaugų teikėjams, reklamos gamintojams bei platintojams ( teikiant paslaugas, parduodant prekes, reklamuojant prekes ir paslaugas).

            Svarbu pažymėti, kad už diskriminacinius veiksmus taip pat yra numatyta ir žymiai griežtesnė-baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamojo kodekso 169 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje. Baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kurstymą diskriminuoti.

Taigi žmogus patyrė diskriminaciją darbe, aukštojoje mokykloje: nėščiai moteriai priešingai nei kitiems darbuotojams nebuvo išmokėta premija už metinius darbo rezultatus dėl to, kad ji ruošiasi gimdyti ir ilgą laiką nebus „naudinga“ įmonei; penkiasdešimtmetė moteris kartu su kitais darbuotojais nebuvo siųsta į komandiruotę tobulinti profesines žinias nes ji esą greit išeis į senatvės pensiją ir todėl neverta eikvoti įstaigos lėšas jos apmokymui. Tokie ir panašūs atvejai gali nutikti kiekviena dieną kiekvienam iš mūsų. Kaip elgtis: susitaikyti ar bandyti pakeisti esamą situaciją?

Pats paprasčiausias ir patogiausias būdas yra kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, tiriančią skundus dėl diskriminacijos minėtais pagrindais. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos interneto svetainėje (www.lygybe.lt ) yra paskelbtas skundo formuliaras, kuris palengvina skundo surašymo procedūrą. Skundai gali būti atsiųsti paštu, faksu arba elektroniniu paštu. Anoniminiai skundai nenagrinėjami, jeigu lygių galimybių kontrolierius nenusprendžia kitaip, tačiau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos praktika rodo, kad dažniausiai visi anoniminiai skundai nenagrinėjami.

Taip pat žmogus, patyręs diskriminaciją turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas bei į teismą. Į teismą visada privalu yra kreiptis tada, jei žmogus dėl įtariamos diskriminacijos buvo atleistas iš darbo ir jis nori būti sugrąžintas į darbą, arba pageidauja kompensacijos už neteisėtą atleidimą. Šiuo atveju teismas yra ta institucija, kuri gali panaikinti neteisėtą atleidimo pagrindą ir patenkinti nukentėjusio žmogaus reikalavimus (jeigu nustatoma, kad atleidimas yra tikrai neteisėtas).

             Nors mūsų valstybėje yra priimta nemažai teisės aktų, draudžiančių žmogaus teisių pažeidimus, diskriminaciją dėl įvairių pagrindų, tačiau kasdieniame gyvenime susiduriame su žmogaus teisių pažeidimais. Įvairūs statistikos duomenys rodo, kad Lietuvoje žmonės labiausiai jaučiasi diskriminuojami dėl savo amžiaus, lyties, negalios. Taigi realus gyvenimas parodo, kad pagarba žmogaus teisėms, įvairioms socialinės atskirties grupėms yra išugdoma ne per vienerius metus. Pagarbos ir tolerancijos ugdymas kitokiems nei mes žmonėms yra ilgalaikis procesas, nes pakeisti žmogaus nuostatas yra žymiai sunkiau nei priimti reikalingą įstatymą. Teisinė bazė, reglamentuojanti draudimus diskriminuoti yra būtinas, bet nepakankamas žingsnis. Būtinas teisinių nuostatų įgyvendinimas praktikoje, organizuojant švietimo, informavimo kampanijas, taikant pozityvius veiksmus nelygybės apraiškoms mažinti.