Socialinė atskirtis trukdo Europos Sąjungos ekonomikos klestėjimui ir todėl nusipelnė atkirčio –

taip teigiama ir Lisabonos darbotvarkėje, ir socialinės aprėpties strategijoje.

2008 m. Europos Komisija pradės įgyvendinti savo naująją Socialinę darbotvarkę, kurioje akcentuojami Europos piliečių poreikiai ir siekiai artimiausioje ateityje. Ši darbotvarkė turėtų pateikti priimtiną visuomenės vystymosi kryptį.

Ateinančiais dešimtmečiais mūsų gyvenimui darys poveikį dabar priimti sprendimai dėl tokių problemų, kaip išteklių pasiskirstymas, socialinis teisingumas, geresnės darbo vietos, pensijos ir lygių galimybių sudarymas.

Naujajame Europos Komisijos komunikate Nauja socialinė vizija XXI-ojo amžiaus Europai pažymima, kad ši vizija atspindi vis priimtinesnį požiūrį į tai, kad jei visuomenė negali garantuoti savo piliečiams vienodų sąlygų, ji turėtų ryžtingiau puoselėti lygias galimybes.

Komunikate kaip viena iš svarbiausių investicijų ir veiksmų krypčių akcentuojamas investavimas į aktyvią aprėptį ir nediskriminavimą. Diskriminacija dėl negalios, amžiaus, rasės ar etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų bei lytinės orientacijos uždrausta, bet vis dar yra kliūtis daugelio žmonių galimybėms.

Europiečiams, siekiantiems asmeninės laisvės bei galimybių, pagrindiniais prioritetais išlieka įvairovės integravimas, pažeidžiamiausių grupių aktyvi aprėptis, lygybės skatinimas bei diskriminacijos mažinimas.

ES siekia panaikinti skurdą ir socialinę atskirtį nuo 2000 metų. Vadinamuoju atviro koordinavimo metodu nustatyti bendri uždaviniai, kurie įgyvendinami pasitelkus nacionalinius veiksmų planus. Nors tarp gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų  (LGBT) patiriamos diskriminacijos ir skurdo bei socialinės atskirties yra aiškios sąsajos, šiai problemai skiriama mažai dėmesio tiek ES, tiek ir Lietuvos mastu.

Nacionaliniame pranešime apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas (2006-2008 m.) pažymima, kad socialinės aprėpties politikos prioritetų įgyvendinimas veiksmingai prisidės prie didesnės socialinės sanglaudos ir lygių galimybių tuo, kad kokybiškų socialinių, teisinių, kultūros paslaugų plėtra sudarys sąlygas pažeidžiamoms grupėms išlaikyti pilnaverčio visuomeninio gyvenimo standartus, o socialinės atskirties pažeistoms socialinės rizikos grupėms lengviau integruotis į visuomenę.

Numatoma, kad didesnė lyčių lygybė bus pasiekta stiprinant paslaugas bei paramą šeimai ir tuo sumažinant daugiausia moterims tenkantį šeimos pareigų krūvį, skatinant šio krūvio lygų padalinimą tarp abiejų tėvų, taip pat formuojant geresnį lygių galimybių suvokimą jaunimui, įtraukiant lyčių lygybės klausimus į švietimą.

Neaišku, kodėl šalies socialinės aprėpties strategai akcentuoja tik lyčių lygybę ir pamiršta platesnę lygių galimybių sampratą. Juolab, kad  nacionalinio veiksmų plano ketvirtas prioritetas aiškiai išskiria pilietinės visuomenės ugdymo priemonę – įgyvendinti Nacionalinę antidiskriminacinę 2006-2008 m. programą ir taip užtikrinti teisės aktų, nustatančių nediskriminavimo ir lygių galimybių principą, neatsižvelgiant į amžių, lytinę orientaciją, negalią, rasę ar etninę priklausomybę, religiją ar įsitikinimus, nuostatų įgyvendinimą, ugdyti visuomenės toleranciją, informuoti visuomenę apie lygybę ir nediskriminaciją, lygių teisių gynimo priemones.

Lietuvoje yra atliktas tik vienas išsamus homofobijos tyrimas, kuris rodo, kad Lietuvos gyventojai tolerancija seksualinėms mažumoms nepasižymi, o jų homofobijos lygis yra gana aukštas. EQUAL projekto „Atviri ir saugūs darbe.lt“ tyrimas parodė, kad net 70 procentų respondentų mano, jog homoseksualūs asmenys neturėtų dirbti mokyklose. Kas antras apklaustasis teigė, kad homoseksualūs asmenys neturėtų dirbti policijoje.

Nors ketvirtadalis respondentų pritaria įstatymams, ginantiems homoseksualius žmonių teises darbe, trečdalis vis dar mano, jog žmonių įvairovės visuomenėje palaikymas veda prie tautos išsigimimo. Net trečdalis apklaustųjų teigia, jog kartais arba visada pateisintų diskriminaciją lytinės orientacijos pagrindu. Kas trečias Lietuvos gyventojas tiki, jog homoseksualius santykius draudžiantys įstatymai gali sumažinti homoseksualių žmonių skaičių visuomenėje. Taip pat šio tyrimo rezultatai rodo, kad apie 20 % respondentų atsisakytų bendrauti su homoseksualiais vyrais ir moterimis savo darbe, draugų tarpe.

Sužinoję apie savo vaikų homoseksualumą apie 2% apklaustųjų yra linkę netgi jų išsižadėti. Beveik pusė apklaustųjų (47%) vis dar galvoja, kad homoseksualius asmenis reikia gydyti. Lietuvos tyrimas taip pat atskleidė ir vieną įdomią ypatybę. Labiausiai nepakantūs seksualinėms mažumoms yra išsilavinę vyrai, kurie gyvena miestuose arba kaimuose. Lietuvės moterys yra žymiai pakantesnės ir tolerantiškesnės.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu 2007 metais atliktas pirmasis Lietuvos LGBT socialinės atskirties žvalgomasis tyrimas.  Pagrindinės tyrimo išvados teigia, kad Lietuvos gėjai ir lesbietės, biseksualūs ir transeksualūs žmonės Lietuvoje susiduria su neigiamu išankstiniu nusistatymu savo šeimose, mokymo institucijose, darbe ir viešoje aplinkoje, dėl to jie priversti gyventi pogrindžio sąlygomis, ir slėpti savo seksualinę orientaciją. Lietuvoje LGBT tikriausiai yra vienintelė žmonių grupė, kuri nepriklausomoje Lietuvoje vis dar privalo slėpti savo tapatybę.

Tyrimo metu nustatyta  114 patyčių atvejų darbe, 41 psichologinės prievartos darbe atvejis, 25 paaukštinimo galimybių darbe ribojimo atvejai, 11 atleidimų iš darbo, 17 atsisakymo įdarbinti atvejų, 12 atvejų žmonėms buvo grasinama žodžiu. Taip pat tyrimo metu išaiškėjo 7 pažeminimo pareigose atvejai, 8 atvejai, kuomet darbe prieš homoseksualius žmones buvo naudojama fizinė prievarta. Visi šie skaičiai rodo, kad darbe homoseksualūs darbuotojai nesijaučia saugūs.

Norėdami suprasti socialinę aprėptį turime suvokti kitą šio reiškinio pusę. Juk diskutuodami apie socialinę aprėptį iš tiesų kalbame apie socialinės atskirties mažinimo būdus. Socialinė atskirtis – tai procesas, kai asmenys ir visuomeninės struktūros sukuria tokią aplinką, kurioje tam tikra žmonių grupė negali visavertiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Socialinę atskirtį lemia visuomeninių reiškinių, nuostatų bei įžvalgų visuma, kuri sukuria nepalankią padėtį atskirties aukoms.  Jos yra bejėgės pasipriešinti šiai atskirčiai. Blogiausiu atveju socialinė atskirtis gali baigtis nuolatiniu skurdu bei benamyste. Dažnai socialiai atskirti žmonės negali pasinaudoti švietimo, sveikatos apsaugos, būsto paslaugomis bei patekti į darbo rinką.

Jiems sunkiau įsilieti į platesnį bendruomenės gyvenimą. Tokia atskirtis turi neigiamos įtakos individo gebėjimui prisidėti prie ekonominės plėtros. Socialiai atskirtieji negali vieni rasti išeities, todėl reikalingos specialios priemonės jų pažeidžiamumui panaikinti. EQUAL projekto bei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakyti  išsamūs tyrimai pateikia pakankamai duomenų apie LGBT patiriamos atskirties specifiką. Ar ne laikas numatyti konkrečias priemones šios ilgai nepastebėtos socialinės atskirties žalai mažinti?

Lietuvos LGBT siekia tikros socialinės aprėpties – tarsi vietos prie bendro didžiojo socialinės politikos stalo. Pasak amerikiečių publicisto Bruce‘o Bawer‘io, tolerantiška visuomenė yra tokia, kuri gėjams leidžia turėti savo subkultūrą, tarsi savo atskirą nedidelį stalelį valgomojo kampe; priimanti visuomenė gėjus mielai priima prie bendro didžiojo stalo, kartu su kitais šeimos nariais. Tie, kurie yra tolerantiški homoseksualumui pripažįsta, jog gėjus būtina ginti tam, kad dėl jų lytinės orientacijos jie nebūtų iškeldinami iš buto ar atleidžiami iš darbo; priimantys homoseksualumą dar yra pasirengę ir remti tokius siekius kaip šeimos partnerystė, t.y. pripažinti gėjų poras, kuriose partneriai yra įsipareigoję vienas kitam.