Džokjakartos principų diegimas ypač aktualus Lietuvoje – valstybėje, kurioje dažnai yra visiškai nepaisoma tarptautinių žmogaus teisių standartų. Tikėtina, kad jie užpildys tą milžinišką spragą, kuri ypač dažnai pastebima tarptautinių žmogaus teisių taikymo dėl seksualinės orientacijos ir lytinio identiteto srityje. Tačiau siekiant šio tikslo būtinas aktyvus Vyriausybės bei valstybinių žmogaus teisių institucijų vaidmuo.

Džokjakartos principai – naujas žmogaus teisių įrankis Lietuvoje, kurio aktualumą suponuoja besiklostanti žmogaus teisių situacija. Priklausomai nuo nacionalinės teisės bei žmogaus teisių praktikos ypatumų skirtingose šalyse aktualūs vis kiti iš 29 principų. Galima būtų atskirai kalbėti apie kiekvieno iš šių principų svarbą bei pritaikomumą Lietuvos kontekste, taip pat aptarti tą pažangą ar regresą, kuris vietos teisėje yra pasiektas įgyvendinant kiekvieną iš šių principų, tačiau tai nėra šio pranešimo tikslas, todėl tik trumpai keletu aspektų atkreipsime dėmesį į kai kuriuos iš principų, siekdami išryškinti jų aktualumą ir taikymo svarbą.

Ko gero vienu iš aktualiausių nūdienos kontekste būtų galima laikyti teisę ginti žmogaus teises (27 Džokjakartos principas), kuri apima veiką, nukreiptą į skirtingos seksualinės orientacijos ir lytinio identiteto asmenų teisių propagavimą ir apsaugą bei teisę kurti ir diskutuoti apie naujas žmogaus teisių normas bei siekti jų pripažinimo. Būtent skirtingos seksualinės orientacijos ir lytinio identiteto asmenų teisių propagavimas bei apsauga Lietuvoje dažnai yra suprantama ne kaip vertybė, skatinanti žmogaus teisių raidą, tačiau kaip blogis, kuriuo kėsinamasi griauti pamatines vertybes. Ir tai ne tik menko visuomenės įsisąmoninimo ar ydingo tam tikrų grupių požiūrio klausimas, tokios ir panašios nuostatos yra įtvirtintos teisės aktuose, siekiant jas legitimuoti ir padaryti visuotinai privaloma teisinės sistemos dalimi.

Kalbant apie Lietuvos kontekstą taip pat pažymėtina, kad nemažai žmogaus teisių pažeidimų kyla iš 2 principo (Teisė į lygybę ir nediskriminavimą), 13 principo (Teisė į socialinę paramą ir kitas socialinės apsaugos priemones), 20 principo (Teisė burtis į taikius susirinkimus ir asociacijas), 24 principo (Teisė kurti šeimą), 25 principo (Teisė dalyvauti viešajame gyvenime) nesilaikymo. Nors išanalizavę vietinius teisės aktus, skirtus LGBT teisių gynybai (apsauga nuo diskriminacijos, lygių galimybių įtvirtinimas, etc.) dažname iš jų atrasime tuos pačius universalius principus, kurie minimi ir Džokjakartos rinkinyje, tačiau praktikoje vis dar susiduriama su šių nuostatų taikymo (teisingo aiškinimo) problema.

Džokjakartos principų įvedimas į Lietuvos teisinę sistemą neabejotinai padėtų išvengti taip dažnų pažeidimų, padaromų valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, tokių kaip, pavyzdžiui, atsisakymo užtikrinti susirinkimų laisvę, lygiateisiškumo nepaisymą, diskriminavimą lytinės orientacijos pagrindu.

Nors Džokjakartos principai vis dar labai nauji, tikėtina, kad bėgant metams jie parodys savo istorinę svarbą. Dėl aiškių, įtikinamų rekomendacijų juos palankiai sutiko daugelis politikos kūrėjų, tačiau į klausimą, ar to pakanka destruktyviam spaudimui neutralizuoti, bus galima atsakyti tik nagrinėjant nuosekliai ir praėjus ilgesniam laikui. Taip yra ne tik todėl, kad deklaracijoms reikia laiko prasibrauti į žmonių protus, bet ir todėl, kad laikui bėgant jos vystosi, kad geriau atspindėtų eilinių žmonių interesus. Kaip pažymėjo prie Principų kūrimo prisidėję žmonės, jie sukurti būti gyvu dokumentu ir, jeigu kažkurioje srityje jų nepakaks pokyčiams pasiekti, ateityje bus galimybė juos peržiūrėti ir atgaivinti.