2008 m. Europos Komisija pradės įgyvendinti savo naująją Socialinę darbotvarkę, kurioje akcentuojami Europos piliečių poreikiai ir siekiai artimiausioje ateityje. Ši darbotvarkė turėtų pateikti priimtiną visuomenės vystymosi kryptį.

Ateinančiais dešimtmečiais mūsų gyvenimui darys poveikį dabar priimti sprendimai dėl tokių problemų, kaip išteklių pasiskirstymas, socialinis teisingumas, geresnės darbo vietos, pensijos ir lygių galimybių sudarymas.

Naujajame Europos Komisijos komunikate Nauja socialinė vizija XXI-ojo amžiaus Europai pažymima, kad ši vizija atspindi vis priimtinesnį požiūrį į tai, kad jei visuomenė negali garantuoti savo piliečiams vienodų sąlygų, ji turėtų ryžtingiau puoselėti lygias galimybes.

Komunikate kaip viena iš svarbiausių investicijų ir veiksmų krypčių akcentuojamas investavimas į aktyvią įtrauktį ir nediskriminavimą. Diskriminacija dėl negalios, amžiaus, rasės ar etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų bei lytinės orientacijos uždrausta, bet vis dar yra kliūtis daugelio žmonių galimybėms. Europiečiams, siekiantiems asmeninės laisvės bei galimybių, pagrindiniais prioritetais išlieka įvairovės integravimas, pažeidžiamiausių grupių aktyvi įtrauktis, lygybės skatinimas bei diskriminacijos mažinimas.

Lietuvos visuomenėje diskusija apie šiuos prioritetus ir politikos kryptis ypač suaktyvėjo praėjusiais Europos lygių galimybių visiems metais. Skleidžiant tolerancijos ir pagarbos žinią dar kartą buvo patvirtinta būtinybė kovoti su diskriminacija. Europos Komisija savo pranešime pažymėjo, kad Vilniaus miesto valdžios sprendimas neįsileisti kovos prieš diskriminaciją kampanijos sunkvežimio parodo, kiek daug dar reikia padaryti, kad būtų pakeistas elgesys su diskriminuojamomis grupėmis ir požiūris į jas bei skatinamas įvairovės supratimas.

Europos lygių galimybių visiems metais buvo atliktas pirmas išsamus daugialypės diskriminacijos Europoje tyrimas. Lietuva buvo viena iš dešimties ES valstybių, kurioje lankėsi Danijos tyrėjų komanda. Tačiau tenka konstatuoti, kad tiek valstybinės, tiek ir nevyriausybinės šalies organizacijos dar mažai susipažinusios su šia diskriminavimo forma bei dar nepasirengusios duoti jai tinkamą atkirtį. Todėl verta apžvelgti kitų šalių patirtį.

Akademinis domėjimasis daugialypės diskriminacijos (angl. multiple discrimination) reiškiniu bei jo identifikavimas dar palyginti labai nauji. Šį reiškinį tyrė bei apibūdino daugiausiai sociologijos ir teisės mokslininkai.

Istoriniame kontekste „daugialypės diskriminacijos“ apibrėžimas ir koncepcija buvo sukurti praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje. JAV mokslininkė Kimberle Crenshaw tyrinėjo juodaodžių moterų patirtis bei atkreipė dėmesį į jų išgyventas sąsajas tarp rasės ir lyties. Buvo įrodinėjama, kad žmonės gali priklausyti kelioms pažeidžiamoms grupėms vienu metu bei kentėti nuo specifinių diskriminavimo formų. Todėl Crenshaw ir kiti mokslininkai pradėjo kritikuoti požiūrį į diskriminaciją tik vienu pagrindu teigdami, kad jis negarantuoja tinkamos apsaugos bei neatspindi viso reiškinio sudėtingumo.

Daugialypė diskriminacija apibūdina situaciją, kai diskriminacija pasireiškia keliais pagrindais, bet skirtingu laiku. Pavyzdžiui, etninei mažumai priklausanti moteris gali patirti diskriminavimą lyties pagrindu vienoje situacijoje, o etninės kilmės pagrindu nukentėti kitoje.

Prietarai ir stereotipų taikymas mokslinėje literatūroje nurodomi kaip pagrindiniai atskiros ir daugialypės diskriminacijos veiksniai. „Stonewall“ tyrimas atskleidė, kad nusiteikę prieš bet kokias etnines mažumas žmonės yra du kartus daugiau už kitus linkę į prietarus prieš gėjus ir lesbietes, bei keturis kartus — prieš neįgaliuosius. Danijoje atliktas tyrimas apie lygias galimybes aiškiai parodė, kad egzistuoja institucinė diskriminacija visais šešiais ES draudžiamais pagrindais, nes Danijos visuomenė vadovaujasi esmine nuostata dėl to, kas laikomas „normaliu“, o kas — „nenormaliu“.

ES nediskriminavimo teisė atskirai nemini draudimo dėl daugialypės diskriminacijos. Nepaisant to, ES direktyvos pripažįsta, kad įvairūs pagrindai gali būti susiję. Teoriškai ES šalys gali kovoti su daugialype diskriminacija bent jau užimtumo srityje. Tačiau dauguma šalių narių to nedaro.

Kol kas tik Austrijos, Vokietijos, Rumunijos ir Ispanijos įstatymuose atskirai aptariami daugialypės diskriminacijos atvejai. Rumunijos lygių galimybių įstatymas nurodo, kad diskriminacija dviem ar daugiau pagrindų laikoma „sunkinančia aplinkybe“.

Nedaug Europos Sąjungoje ir precedentinių bylų šiuo klausimu. Danijos, Latvijos, Švedijos, Airijos ir Jungtinės Karalystės bylos rodo, kad daugialypė diskriminacija atpažįstama bei pasiekia ginčų reguliavimo tarnybas. Tačiau reikia pažymėti, kad svarstant bylas kiekvienas pagrindas dažniausiai nagrinėjamas atskirai. Todėl galime klausti, ar teisinė praktika nagrinėti kiekvieną pagrindą atskirai atspindi tikrąją diskriminavimo atvejų patirtį? Ar nerizikuojame supaprastinti daugialypės diskriminacijos reiškinio arba išvis jo neatpažinti?

Daugialypės diskriminacijos aukoms patogiau kreiptis su skundu į vieną lygių galimybių įstaigą, nes teoriškai ji turėtų būti geriau pasirengusi padėti keliais diskriminavimo pagrindais. Lietuva įsteigė būtent tokią lygių galimybių tarnybą 2005 metais. Danija, Švedija ir JK reorganizuoja savo atskirais pagrindais veikiančias įstaigas į bendrą šalies lygių galimybių gynimo tarnybą.

Europos tyrimo dalyviai gana dažnai pripažino, kad moterys dėl lyties ir rasės tampa daugialypės diskriminacijos pažeidžiama grupe. Tai, žinoma, dar nereiškia, kad ši grupė yra pažeidžiamiausia, bet galima teigti, kad Europoje jai skiriama daugiausiai dėmesio.

Kitos respondentų pažeidžiamomis daugialypės diskriminacijos grupėmis laikomos: neįgalios moterys, pagyvenusios moterys, jauni etninių mažumų vyrai, neįgalūs homoseksualai ir transseksualai, pagyvenę homoseksualai ir transseksualai, jauni homoseksualai ir transseksualai ir pagyvenę neįgalieji. Tyrime dalyvavę vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai pripažįsta, kad žmonės gali priklausyti ir priklauso kelioms mažiau galimybių turinčioms grupėms vienu metu. Tačiau visos institucijos dažniausiai rūpinasi kokia nors viena diskriminavimo atmaina. Tai, kad tam tikri jų deriniai dažnai lieka nepastebėti galima iš dalies paaiškinti duomenų apie šias grupes trūkumu. Be to, manytina, kad tokio diskriminavimo aukos nenori rašyti skundų dėl to, kad mažai išmano savo teises arba „nemato reikalo“ tai daryti.

Daugialypė diskriminacija gali pasireikšti bet kuriame sektoriuje. Tačiau darbo rinkoje ji pasitaiko dažniausiai. Tai aiškinama tuo, kad darbo ir užimtumo srityje galioja daugiausiai antidiskriminacinių įstatymų. Šiame sektoriuje yra precedentinės teisės bylų, surinkta pakankamai duomenų bei atlikta daug tyrimų. Apskritai ES plačiai kovojama su diskriminacija bei skatinama įvairovė ir lygios galimybės užimtumo srityje.

Tyrime apie daugialypę diskriminaciją pateiktos asmeninės istorijos nušviečia patirtos ar numanomos daugialypės diskriminacijos poveikį individams.

Dauguma tyrimo dalyvių atsakė, kad jie neturi strategijų, veiksmų planų bei nevykdo jokių švietimo ar stebėsenos veiklų, kurios tiesiogiai būtų skirtos daugialypei diskriminacijai mažinti. Ši dėmesio stoka aiškinama tuo, kad trūksta teisės aktų bei nepakankamai suvokiamas daugialypės diskriminacijos reiškinys. 2007 Europos lygių galimybių visiems metų iniciatyva buvo paminėta kaip naudinga ir įkvepianti visus suinteresuotus veikėjus daugiau susitelkti ties horizontaliuoju vienodų sąlygų skatinimo bei diskriminavimo mažinimo aspektu.

Daug NVO sektoriaus respondentų pastebėjo, kad žmonės, kurių tapatybė daugialypė, rizikuoja būti priversti rinktis tik vieną savo asmenybės aspektą iš kelių esamų. Jie gali nesurasti bendruomenės ar sąjūdžio, kurie apimtų visą jų tapatybę. Tai problemiška ypač tada, kai toks žmogus iš pažeidžiamos grupės ieško socialinės ir emocinės pagalbos organizacijose.

Kita tendencija šiame kontekste — NVO, kurios jau turi patirties bendradarbiaujant su kitomis NVO bei institucijomis įvairiose diskriminavimo srityse, be abejonės, išsamiau suvokia visų šešių diskriminavimo pagrindų sąsajas. Toks bendradarbiavimas skatina didesnį supratimą, kuris savo ruožtu užtikrina, kad politinės strategijos, veiklos būdai ir socialinės grupės yra atviros visiems ir aprėpia daugialypes tapatybes bei jų atstovų interesus.

Bendros iniciatyvos skatina dialogą bei supratimą. Jų rezultatas — geresnis daugialypės diskriminacijos suvokimas bei išlavinti gebėjimai veiksmingai reaguoti į reiškinį. Koalicijų su kitomis pažeidžiamomis grupėmis formavimas sustiprina lobizmo pastangas bei teisių gynimo būdus. Bendra veikla taip pat praplečia tarpininkavimo sprendžiant konfliktus tarp atskirų grupių galimybes.

Visiškai aišku, kad daugialypė diskriminacija gyvuoja. Tačiau dokumentavimo bei statistinių duomenų stoka paverčia daugialypės diskriminacijos reiškinį mažiau pastebimu, mažina paskatas pripažinti reiškinį bei ieškoti būdų jam veiksmingai pasipriešinti.

Eduardas Platovas