Institucijų pateikiami duomenys sudaro įspūdį, kad lesbietės, biseksualios ir translytės (LBT) moterys laisvės atėmimo įstaigose beveik nepatiria nei diskriminacijos, nei smurto. Tačiau žmogaus teisių ekspertės pabrėžia – tai labiau signalizuoja ne problemos nebuvimą, o jos nematomumą.

Lietuvos kalėjimų tarnyba nurodo, kad per daugiau nei dešimtmetį moterų kalėjimuose nebuvo užregistruota diskriminacijos ar smurto atvejų dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Institucija taip pat pabrėžia, kad LGBTI asmenys laikomi pažeidžiama grupe, jų saugumas vertinamas individualiai, o esant poreikiui taikomos papildomos apsaugos priemonės.

Tačiau teisininkų ir žmogaus teisių gynėjų vertinimu, tokie duomenys kelia rimtų abejonių. „Tai visų pirma signalizuoja apie nepranešimo, informacijos stokos problemas, o ne apie saugią aplinką. Nulis atvejų per daugiau nei dešimtmetį statistiškai yra mažai tikėtinas rezultatas bet kurioje panašioje institucijoje“, – teigia Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL teisininkė Monika Antanaitytė.

„Nėra skundų“ – nėra problemos?

Seimo kontrolierė, įstaigos vadovė dr. Erika Leonaitė pripažįsta, kad skundų dėl biurokratizmo ar piktnaudžiavimo, susijusių su seksualine orientacija, gauna labai mažai, o dažniausiai jie yra teikiami vyrų. Tačiau, kontrolierės teigimu, tai anaiptol nereiškia, kad Lietuvos kalėjimuose nėra LBT moterų ar kad jos nesusiduria su problemomis.

„Praktika rodo, kad LBT moterys, ir LGBTQ+ asmenys apskritai, labai retai kreipiasi į policiją ar kitas institucijas dėl patiriamų žmogaus teisių pažeidimų. Taip yra todėl, kad netikima, jog kas nors pasikeis, trūksta pasitikėjimo institucijomis, kartais bijoma dar labiau pabloginti savo padėtį“, – pažymi E. Leonaitė.

Apie specifinių LBT moterų patiriamų iššūkių institucinį nematomumą antrina ir organizacijos „Stebėk teises“ atstovė Greta Kin. Ekspertė pabrėžia, kad apie smurtą apskritai retai pranešama, o LBT moterų atveju situacija dar sudėtingesnė.

„Nukentėję asmenys vis dar nėra linkę pranešti apie patirtą smurtą. Neseniai vykdėme projektą, kurio metu iš daugiau nei 100 respondenčių dauguma buvo patyrusios seksualinį priekabiavimą ar smurtą, tačiau niekur nesikreipė“, – sako ji.

„LBT moterims tenka susidurti ir su diskriminacija, dėl ko smurtas dažnai lieka „už uždarų durų“. Atitinkamai nukentėję asmenys nesulaukia jokios pagalbos bei apsaugos, o smurtaujantys asmenys – atsakomybės“, – priduria G. Kin.

Šią tendenciją patvirtina statistiniai duomenys: Lietuvoje apie 91 proc. diskriminacijos atvejų lieka nepranešta.

Duomenų trūkumas – sisteminė problema

Seimo kontrolierė dr. Erika Leonaitė pabrėžia, kad Lietuvoje beveik nėra nei kokybinių, nei kiekybinių duomenų, leidžiančių įvertinti LBT moterų patiriamą institucinį smurtą.

„Duomenų trūkumas yra ir simptomas, ir priežastis: kadangi duomenų apie diskriminaciją LBT moterų atžvilgiu trūksta, problema tampa nematoma politinėje darbotvarkėje. Taigi atitinkamai neskiriama ir resursų šiuos duomenis rinkti“, – tikina M. Antanaitytė.

Ekspertė taip pat pabrėžia, kad nukentėjusiųjų nuo diskriminacijos ar smurto seksualinė orientacija ir lytinė tapatybė dažnai apskritai nėra fiksuojamos, todėl tokių incidentų skaičius lieka neužfiksuotas.

Gyvenimas įkalinimo įstaigoje – papildoma rizika susidurti su diskriminacija

Kalbant apie laisvės atėmimo įstaigas, situaciją dar labiau komplikuoja specifinės kalinčiųjų apgyvendinimo sąlygos. „Laisvės atėmimo vietų aplinkoje pranešimas apie diskriminaciją gali turėti neigiamų pasekmių – auka bijo sulaukti „atpildo“ ar gauti „skundikės“ etiketę iš kitų kalinių ar net įstaigos personalo“, – aiškina M. Antanaitytė.

Pasak teisininkės, visiška priklausomybė nuo institucijos – dėl apgyvendinimo, saugumo užtikrinimo ir kasdienio aprūpinimo – dar labiau apsunkina pasiryžimą ginti savo teises. Net ir esant formaliems skundų mechanizmams, jų prieinamumas praktikoje yra ribotas.

Lietuvos kalėjimų tarnyba nurodo, kad kalinamosios gali kreiptis į kalėjimo administraciją, teismą ar Seimo kontrolierių įstaigą, taip pat naudotis pasitikėjimo linija. Tačiau ekspertų vertinimu, vien formali galimybė kreiptis pagalbos negarantuoja realaus saugumo.

„Esami mechanizmai teoriškai yra prieinami visiems, tačiau praktinis jų efektyvumas LBT moterims yra labai ribotas dėl įkalinimo įstaigose esančių moterų izoliacijos, informuotumo trūkumo“, – pažymi LGL atstovė.

Institucinės nuostatos ir diskriminacija

Pasak G. Kin, problemos šaknys slypi platesniame kontekste. „Pagrindinė problema Lietuvoje vis dar išlieka LGBT+ asmenų stigmatizacija ir diskriminacija, dėl ko dažnai nepavyksta gauti tinkamų paslaugų ar kokybiškos pagalbos“, – teigia ji.

Dėl to net ir egzistuojančios smurto prevencijos priemonės ne visada veikia. „Akivaizdu, kad egzistuojantys mechanizmai nėra efektyvūs ir neatliepia visų asmenų poreikių“, – priduria pašnekovė.

Seimo kontrolierė taip pat pabrėžia, kad įstatyminis reguliavimas ir asmeninės pareigūnų nuostatos gali lemti diskriminacinę praktiką, o specifinių LBT moterų poreikių atliepimas vis dar dažnai yra išimtis, o ne standartas.

Ką reikėtų keisti?

Ekspertės sutaria, kad būtini sisteminiai pokyčiai. Jie apima tiek pareigūnų kompetencijų stiprinimą, tiek aiškesnių apsaugos mechanizmų kūrimą, tiek duomenų rinkimo gerinimą.

„Reikėtų didinti visuomenės pasitikėjimą institucijomis bei toliau kelti specialistų kompetenciją“, – sako G. Kin. Anot jos, svarbus ir ilgalaikis prevencinis darbas, įskaitant lytiškumo ugdymą bei švietimą apie santykius, išreikštą sutikimą ir žmonių įvairovę.

Tarp deklaracijų ir realybės

Šiuo metu Lietuvoje ryškus atotrūkis tarp deklaruojamos apsaugos nuo diskriminacijos laisvės atėmimo įstaigose ir realios situacijos. Oficialiai LBT moterys laikomos pažeidžiama grupe, tačiau jų patirtys dažnai lieka neišgirstos.

Kol diskriminacija nebus matoma – tol ji nebus ir sprendžiama. O tam būtinas ne tik sklandesnis statistikos rinkimas, bet ir didesnis pasitikėjimas sistema, kuri šiandien daugeliu atvejų neatliepia specifinių LBT moterų poreikių.

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Matomos (-i) ir girdimos (-i): atsakas smurtui lyties pagrindu LBT moterų bei nebinarinės lytinės tapatybės asmenų atžvilgiu“.

Projektu siekiama prisidėti prie saugesnės ir įtraukesnės visuomenės kūrimo bei stiprinti pagalbos mechanizmus LBT moterims, patiriančioms smurtą dėl lyties.

Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei Europos Komisija negali būti laikoma už juos atsakinga.