Moteris pasirenka moterį, o meilė vyrui – dviguba išdavystė

25 metų Aušra Chopaitė ir 41 metų Irena Vanglikaitė metus gyvena kartu. Gatvėje jos dažnai vaikšto viena kitai įsikibusios į parankę. Tarp jaunesnės Aušros ir keturiasdešimtmetį peršokusios Irenos – šešiolikos metų skirtumas.

Paklaustos, kuo aplinkiniai jas dažniausiai palaiko – mama su dukra, draugėmis ar įtaria, kad yra lesbietės, pašnekovės sakė, jog atskirti homoseksualias moterų poras labai sunku.

Anot A.Chopaitės ir I.Vanglikaitės, akylai jas nužiūri tik kitos tos pačios seksualinės orientacijos moterys. „Daug lengviau atskirti gėjus nuo heteroseksualių vyrų”, – įsitikinusios lesbietės.

A.Chopaitės ir I.Vanglikaitės nuomone, kai kuriuos gėjus neretai išduoda nevyriškos jų manieros ir kalbos tonas.

Ir trumpam išsiskirti sunku

Amžiaus skirtumas gyventi kartu Aušrai ir Irenai, anot jų pačių, netrukdo. „Tik Irena iš pradžių dėl to kėlė daug problemų”, – prisiminė Aušra Chopaitė. Aušra sakė, kad ji specialiai ieškojo vyresnės moters, kuri jau žinotų, ko nori. „Gyvenau ne su viena moterimi, – prisipažino jaunesnioji lesbiete. – Praeina dveji, treji, daugiausia ketveri metai, ir joms prireikia vyrų”. Aušra prisipažino bijojusi dar kartą nudegti nagus, nes jos amžiaus lesbietės dar nežino, ar galėtų gyventi su vyru, ar ne. „Nepastovumas mane sekina”, – stebino gyvenimo patirtimi 25 metų lesbiete. Ji sakė ne kartą patyrusi, kaip sunku skirtis su žmogumi po kelerių bendro gyvenimo metų.

„Lietuvos ryto” paklaustos, ar dažnai jos viena kitai prisipažįsta meilę, pirmosios Lietuvos lesbietės, sutikusios skelbti savo tikrus vardus ir pavardes didžiausiame šalies dienraštyje, atsakė: „Taip, beveik kiekvieną dieną”. Pašnekovės teigė, kad jos tiesiog neatstoja viena nuo kitos, jei kokiu nors momentu pajunta, kad joms trūksta draugės patvirtinimo „Aš tave myliu”. „Mums taip gera visur būti kartu, – pertraukinėdamos viena kitą tikino žurnalistę dvi kartu gyvenančios moterys, – kad mums labai sunku išsiskirti, net kai kuri nors išeiname į darbą. Atrodo, kad mus kiekvieną kartą ištinka netektis”.

Gėjai prisipažįsta drąsiau
Aušra Chopaitė ir Irena Vanglikaitė „Lietuvos rytą” tikino, kad vis tiek niekas, išskyrus pačias lesbietės, nesupras, kodėl jos viešai skelbia savo pavardes. „Viešai prisipažindamos, kad esame lesbiečių šeima, mes tarsi aukojamės kitų to paties likimo moterų labui, – sakė pašnekovės, -nes labai sunku gyventi užsidarius savyje”. Anot jų, kiekviename didesniame darbo kolektyve yra ne viena lesbietė arba gėjus. Jie, atrodo, gyvena kaip ir visi, tačiau aplinkiniai nežino jų asmeninio gyvenimo kančių. „Jei visi homoseksualai tylės, – svarstė lesbietės, – tai niekas ir nežinos mūsų problemų”.
A.Chopaitė ir I.Vanglikaitė „Lietuvos rytui” prisipažino, jog ryžtis didžiausiame šalies dienraštyje spausdinti ne tik tikrus vardus bei pavardes, bet ir savo asmenines nuotraukas, iš tikrųjų labai sunku. Drąsos, kaip teigė pašnekovės, joms suteikė gėjų šeima, pirmoji Lietuvoje rugsėjo 30 dienos numeryje davusi interviu „Lietuvos rytui”. „Gėjai apskritai pirmieji mūsų šalyje pradėjo kovą už seksualinių mažumų teises, – teigė lesbietės. – Vyrai, ko gero, drąsesni”.
Anot pašnekovių, tikrąją savo pavardę bijo sakyti netgi Lietuvos lesbiečių lygos „Sopho” prezidentė. Ji visur pasirašo slapyvardžiu. Pašnekovės sakė nesmerkiančios kitų, bijančių pasisakyti, kas tokios yra, nes pačios dėl savo drąsos jau yra nukentėjusios. Kai jos viešai ėmė kalbėti apie savo seksualinę orientaciją, A. Chopaitei darbovietėje pasiūlė pasiieškoti kito užsiėmimo. „Ar tai nėra subtili diskriminacija?” – klausė „Lietuvos ryto” lesbietės.
A.Chopaitė ir I.Vanglikaitė kartu su kitomis bendramintėmis įstojo į Lietuvos gėjų lygą ir įkūrė lesbiečių grupę „Solida”. Kiekvieną šeštadienį nuo trijų iki šešių valandų vakaro jos budi prie telefono, kurio numeris – 65 16 38, kad lesbietės turėtų galimybę susipažinti su savo likimo draugėmis.

Mama nesupranta dukros

Pasidomėjus, ar jų artimieji žino, kokį gyvenimo būdą pasirinko lesbietės, A.Chopaitė atsakė, kad septyniolikmečiui jos broliui seniai knietėjo sužinoti, kodėl sesuo neišteka. „Mes su broliu esame geri draugai, – sakė lesbiete, – todėl truputį vėliau būtinai jam viską paaiškinsiu”. Aušra dar turi 18 metų seserį.
„Skaudžiausia, kad mama visiškai nesistengė manęs suprasti”, – pasakojo A.Chopaitė. Pasak jos, prieš keletą mėnesių motina paskambinusi paklausė, ar dukra dar neturinti berniuko. „Mama, pakalbam draugiškai, ir aš jums pasakysiu, kas esu”, „Lietuvos rytui” pasakojo buvusį pokalbį Aušra. Ji prisipažino pusę valandos telefonu mamai aiškinusi, kad negalinti gyventi su vyrais. „Aš gyvenu su moterimi”, – tiesiai tuomet Aušra pasakiusi mamai. Tačiau, dukros nuomone, mama taip ir nesupratusi, kad čia ne juokai ir ne liga.
„Kaip čia gali būti? – klausinėjo tris vaikus užauginusi moteris vienos savo dukrų. – Jūs, jaunimas, visko ten prisigalvojate iš neturėjimo ką veikti. Gal jau svieto pabaiga ateina? Išmesk viską iš galvos, eik ieškoti berniuko, o aš laukiu anūkų”, – prisiminė mamos monologą Aušra. Anot jos, mama dabar gali tik džiaugtis, kad lesbiete tapusios dukros pavardė skiriasi nuo motinos, kuri, kai Aušrai buvo treji metukai, ištekėjo už kito vyro. „Po straipsnio „Lietuvos ryte” mane, kaip jos dukrą, atpažins tik artimiausi žmonės”, – buvo įsitikinusi Aušra Chopaitė.
A.Chopaitė sakė dar bandžiusi išsiaiškinti, ar mama, kai laukėsi jos, nenorėjusi pagimdyti berniuko. „Gal taip būtų galima atsekti, kodėl esu lesbiete”, – svarstė 25 metų mote¬ris. Tačiau mama prisipažinusi, kad jai tuomet buvę tas pats. „Laukėm vaiko, ir tiek”, – sakė ji. Jos motina, pasak Aušros, savo vaikams visuomet būdavusi labai griežta – už kiekvieną menkiausią prasižengimą puldavo juos mušti.
Paklausta, ar ji nebijo mamos reakcijos po straipsnio „Lietuvos ryte”, A.Chopaitė sakė: „Man aišku, ką ji pasakys – rašykit, ką norit, užsiimkit, kuo norit, tik kam tas vardas ir pavardė? Kaip dabar į mane žiūrės kaimynai?” Aušra teigė galinti tik tiek pasakyti: „Ne aš save pagimdžiau. Tu, mama, mane tokią pagimdei, ką aš galiu padaryti? Nei tu dabar gali ką nors padaryti, nei aš”.

Noras bučiuoti mergaitę

Aušra Chopaitė užaugo Suvalkijoje. Į „Lietuvos ryto” klausimą, kada ji pradėjo suvokti, kas jos viduje vyksta, pašnekovė sakė, jog tik tuomet, kai suprato esanti lesbietė, ėmė nagrinėti vaikystės prisiminimus. „Man pačiai dažnai būdavo keistas mano elgesys”, – prisipažino A.Chopaitė. Šeštoje klasėje jai ėmė patikti suolo draugė. „Man kildavo noras įtikti jai, – sakė Aušra. – Po pamokų stengdavausi pirma nubėgti į drabužinę, paimti jos striukę ir aprengti”. Aušra prisimena draugų replikas: „Tu kaip koks berniukas”.
Vėliau ji įsimylėjo algebros mokytoją. „Man rūpėdavo, kiek ji turi vaikų, kokie jų vardai”, – sakė Aušra. Algebros mokytoja rašydavo tik juodos spalvos šratinuku, o kai jį pamiršdavo, prašydavo vaikų paskolinti. „Specialiai dėl jos nešiodavausi juodai rašantį šratinuką, – pasakojo Aušra. – Būdavo, seku į klasę įėjusią mokytoją, kaip ji atsiverčia žurnalą ir neranda šratinuko. Aš jau ruošiuosi, imu jį iš portfelio ir laukiu klausimo, kas turi juodą šratinuką”. Pasak Aušros, mokytojai tuomet buvo apie trisdešimt metų. „Mano jausmas jai peraugo į norą nors prisiliesti, o po to net kilo mintis, kaip būtų gera pasibučiuoti”, – prisipažino lesbietė.
Po aštuonių klasių A.Chopaitė išvažiavo mokytis į Alytų. „Ten man jau buvo gerai, – juokdamasi sakė ji, – nes profesinėje technikos mokykloje, kur mokiausi siuvėjos specialybės, mergaičių buvo kiek tik nori”. Aušra jau pirmosiomis dienomis išsirinko draugę. Abiem tuomet buvo po šešiolika metų. „Kartą aš likau pas draugę nakvoti, ir viskas įvyko savaime. Manyje tarsi atsirado vyriškų instinktų. Aš norėjau ją glamonėti, o ji nesipriešino”, – tokius pirmuosius intymius santykius su moterimi prisiminė A.Chopaitė.

Lesbiečių šeimai su vaiku

„Sekso mums reikėjo vis dažniau ir daugiau”, – drąsiai sakė Aušra. Po dvejų bendro gyvenimo metų Aušros draugė iš kažkur atsinešė knygelę, kurioje santykiai tarp moterų buvo įvardyti kaip liga. „Reikia gydytis nuo to, – sakė draugė Aušrai, – baikim tuos žaidimus”. Anot Aušros, taip jos ir išsiskyrusios, Draugė pradėjo gyventi su berniukais ir dar besimokydama pagimdė sūnų. „Tačiau aš kitokio gyvenimo nebe įsivaizdavau, – prisipažino A.Chopaitė, – susidraugavau su kita mergaite ir mes abi atvažiavome gyventi į Vilnių”.
Po ketverių metų ir šią neoficialią lesbiečių šeimą ištiko panašus likimas – Aušros draugė pagimdė kūdikį. Ji nenorėjo auginti vaiko be tėvo, susirado draugą ir išėjo pas jį gyventi. „Man tai buvo tragedija, – prisipažino Aušra, – kokius dvejus metus negalėjau atsigauti”. Paklausta, ar ji būtų sutikusi gyventi su drauge ir jos vaiku, moteris sakė, jog metus jos taip ir gyvenusios. „Jei būtų buvęs įstatymas, leidžiantis tuoktis vienos lyties atstovams, mes būtume sukūrusios lesbiečių šeimą su vaiku”, – įsitikinusi A.Chopaitė . Moteris sakė pažįstanti lesbiečių šeimą, auginančią ketverių metų dukrą, kuri abi moteris vadina mamomis.
Po skaudžių išsiskyrimų su moterimis Aušra sakė nusprendusi pabandyti pagyventi su vyru. „Jei negaliu sutikti panašių į save moterų, tai gal aš nenormali”, – taip ji tuomet mąstė. Po metų draugystės jos vaikinas kartą pasakė: „Mes jau tiek laiko draugaujame, ir niekaip negaliu turėti tavęs, kas tau yra?” Tada Aušra ir prisipažino esanti lesbietė. „Gal tu niekuomet neturėjai vyro ir nežinai, ką tai reiškia?” – įkalbinėjo draugas Aušrą.
„Pabandėm. Po to karto visi vyrai man tapo šlykštūs, – prisipažino Aušra, – ne todėl, kad jie būtų nesimpatiški ar nešvarūs. Dėl paties akto“. Aušra teigė, kad jei ji būtų trisdešimt metų vyresnė, tai yra būtų gyvenusi sovietinės santvarkos metais, kai apie homoseksualistus apskritai nebuvo galima kalbėti, be abejo, būtų ištekėjusi. „Turėčiau vyrą, bet vis tiek nuolat ieškočiau moters“, -pridūrė ji.
Tikras išsigelbėjimas lesbietėms, anot jų pačių, buvo prieš kelerius metų bulvariniuose laikraščiuose atsiradę pažinčių skelbimai, kuriuose moterys kvietė moteris susipažinti. Susitikusi su kitomis savo likimo draugėmis A.Chopaitė sužinojo, kad kai kuriose Vilniaus vietose vyksta gėjų ir lesbiečių susiėjimai, šokiai.

Su vyru gyventi negalėtų
Irena Vanglikaitė savo tėvų neprisimena. Tėvystės teises iš jų atėmė, kai dukrai buvo ketveri metai. Nuo tada Irena augo vaikų namuose. Ji prisimena vaikystėje draugaudavusi tik su berniukais, daug sportavusi ir mėgdavusi muštis. Būdama 13 metų ji įsimylėjo vaikų namų gydytoją, o aštuntoje klasėje – auklėtoją. „Sekdavau, ką ji veikia, negalėjau suprasti, kas su manimi darosi”, – sakė I.Vanglikaitė.
Stodama į profesinę technikos mokyklą, Irena pasirinko vyrišką, bokštinių kranų mašinisto, specialybę. Tačiau dėl per jauno amžiaus jos ten nepriėmė, ir mergina pradėjo mokytis dažytojos amato. Merginai baigus mokyklą, jos tėvas jau buvo miręs, mama – kalėjime, todėl ji pateko į Kauno nepilnamečių paskirstymo-priėmimo punktą. Iš ten – į specialiąją profesinę technikos mokyklą. Joje, Irenos nuomone, paauglių santykiai buvo tikra, kalėjimo imitacija, kur daug lesbiečių santykių. „Iš pradžių viskas atrodė kaip nuotykis, – sakė I.Vanglikaitė. Nesuvokiau, kad esu lesbietė, kad manyje dominuoja vyriškoji pusė”. Sukakus 18 motų, Irena, norėdama pabėgti nuo tokio gyvenimo, išvažiavo gyventi į Odesą. „Tačiau pabėgti nuo savęs nepavyko, – prisipažino ji. – Odesoje gimė tikras jausmas moteriai, su kuria gyvenau dvejus metus“. Tačiau po to Irena sužinojo apie jos ryšius su vyru. „To negalėjau atleisti“, – sakė 41 metų lesbiete. Grįžusi į Lietuvą, I. Vanglikaitė prisipažino turėjusi ir vienadienių, ir pastovesnių santykių su moterimis. Ji, kaip ir Aušra, bandė gyventi ir su vyru.
„Artėjant trisdešimtmečiui ėmiau galvoti, kad gal iš tikrųjų galėčiau gyventi kitaip“, – prisiminė Irena. Tačiau, anot jos, mylėtis su vyru jai buvę tas pats kaip prievartauti save. „Dabar su vyru į lovą atsigulti negalėčiau“, – drąsiai teigė ji.

Nekopijuoja heteroseksualų
Pasiteiravus, kurijų šeimoje yra vyriškesnė, kuri moteriškesnė, jaunesnioji Aušra sakė 50 procentų savo bruožų galinti priskirti moteriškajai, kitą 50 procentų – vyriškajai pusei. „Manyje tai 99 procentai vyriškų bruožų“, – labai drąsiai prisipažino Irena. Ji sakė visuomet vilkinti kelnes, o sijoną dėvėdavusi tik tuomet, kai dirbo buvusiame Vilniaus miesto Tarybų rajono vykdomajame komitete sekretore. „Tačiau mes nebandom kopijuoti heteroseksualių šeimų ir nesakom, kad viena esam vyras, o kita moteris, – teigė A.Chopaitė, – abi esame moterys ir namuose kiekviena darome tai, ką sugebame”. Abi „Lietuvos ryto” pašnekovės plaukus kerpasi trumpai. Pasak jų, taip joms patogiau.
Aušra, kai nori atrodyti solidžiai, velkasi sijoną, aunasi aukštakulnius batelius ir naudoja daug kosmetikos. „Tuomet į lesbietę būnu visai nepanaši”, – juokėsi ji. Aušra papasakojo kartą pasisiūliusi ir Ireną gražiai išdažyti, tačiau ši muistėsi, tarsi jai kas galvą būtų norėjęs nukirsti. Aušra vienu metu nešioja šešis sidabrinius žiedus, Irena vieną žiedą panešiojo tris dienas ir nusimovė. „Man jis trukdo dirbti“, – paaiškino ji.
A.Chopaitė ir I.Vanglikaitė gyvena vieno kambario Irenos bute Vilniaus Senamiestyje. Anot lesbiečių, įstatymo, leidžiančio tuoktis vienos lyties atstovams, reikia todėl, kad jei jos išsiskirtų, Aušra liktų gatvėje.
„Skyrybos retai būna be pykčio, ir mes nesame socialiai apsaugotos“, – sakė lesbietės, viena kitai kol kas prisiekinėjančios likti kartu iki gyvenimo pabaigos. Paklaustos apie kartu gyvenančių moterų požiūrį į ištikimybę, Aušra su Irena sakė, kad lesbiečių šeimoje ištikimybė reiškia tą patį, ką ir heteroseksualioje šeimoje. Aušros nuomone, jei jos moteris būtų neištikima su kita moterimi, tai su tuo ji dar galėtų susitaikyti ir atleisti. Tačiau jei jos draugė mylėtųsi su vyru, Aušrai tai būtų dvigubai skaudu.
„Mintis, kad ten, kur buvo vyras, turėsiu būti aš, mane nupurto“, -atvirai sakė ji. Anot pašnekovių, tik susipažinusios daugelis lesbiečių pirmiausia nori išbandyti seksą. Tuomet apie ištikimybę niekas nekalba.

Moterims rūpi ne tik seksas
Pagal pasaulinę statistiką, apie keturis procentus moterų yra lesbietės. Kiek homoseksualių moterų yra Lietuvoje, niekas tokių duomenų nerenka. Aušra su Irena dabar jau pažįsta apie 200 lesbiečių. Į neseniai įkurtą grupę „Solida” jau kreipėsi apie 50 lesbiečių. Prieš keletą savaičių viena vilniečių moterų pora šventė bendro gyvenimo dešimtmetį.
Anot pašnekovių, net ir geriausia draugė ne lesbietė neatstos bendravimo su homoseksualia moterimi. „Mums neįdomūs merginų pokalbiai apie vyrus – sakė A.Chopaitė. – Žinoma, yra simpatiškų vyrų, bet mūsų jie netraukia“. Pasak lesbiečių, nereikia galvoti, kad bet kuri lesbietė traukia kitą homoseksualią moterį. „Lesbietės, kaip ir heteroseksualūs žmonės, renkasi sau porą“, – teigė pašnekovės.

Anot jų, lesbietėms rūpi ne tik seksas – norisi turėti tikrą draugę, su kuria galėtum dalytis ir džiaugsmu, ir kartu išgyventi nesėkmes. Moerys papasakojo, kad, kai viena „Solida” klubą lankanti 18 metų dvyliktokė neseniai tėvams prisipažino esanti lesbietė, ją išvarė iš namų. „Kas, be mūsų pačių, gali mums padėti, jei net tėvai dukras išvaro iš namų?“ – retoriškai klausė metus kartu gyvenančios Aušra ir Irena. Tiesa, anot lesbiečių, ne visi artimieji be gailesčio palieka moteris, prisipažinusias, kad yra homoseksualios. Kita „Solida“ klubo ištekėjusi lesbietė po dešimties bendro gyvenimo metų su vyru pasisakė jam kas esanti. „Iš pradžių vyro reakcija buvo baisi, – sakė A.Chopaitė, – bet po to sutuoktiniai nutarė likti kartu dėl vaikų”.

Į „Lietuvos ryto” klausimą, ar Aušra su Irena nenorėtų auginti vaiko, jos atsakė: „Mes kartais kalbame apie tai, nes abi mylime vaikus, bet nė viena nenorime gimdyti“. Anot lesbiečių, pastoti nebūtų problemų, nes yra spermos bankų. Be to, jų nuomone, dėl tokio reikalo galima susitarti ir su pažįstamu vyru. „Bet kaip paaugusiam vaikui reikėtų paaiškinti, kad jis turi dvi mamas, bet neturi tėčio“, – svarstė lesbietės.