Prieš savaitę su dar penkiais dalyviais iš Lietuvos grįžau iš jaunimo mainų projekto Berlyne. Projekto tikslas – didinti sąmoningumą lyčių įvairovės srityje ir kovoti su diskriminacija Europos Sąjungos kontekste. Jame dalyvavo jaunimas iš keturių organizacijų: Sonntags Club (Vokietija), LGL (Lietuva), Cassero (Italija) ir Bez!miar (Lenkija). Praleidome devynias dienas pažindami vieni kitus, dalyvaudami mokymuose įvairiomis su LGBT* susijusiomis temomis bei tyrinėdami Vokietijos sostinę Berlyną.
Kiekviena kelionė palieka daug įspūdžių, bet po šios ypač sunku susidėlioti visas naujas mintis ir įgautas patirtis į vietas. Nes tiek daug įvyko! Kelionės įspūdžius galiu padalinti į dvi dalis – susijusius su miestu ir pačias mokymais.
Visų pirma – projekto vieta. Berlynas man pasirodė ypatingas ne tik savo istorine dvasia, kur viename mieste istorija vystėsi dviem labai skirtingais keliais ir tam užteko pastatyti sieną miesto centre. Ir skirtumas tarp dviejų miesto dalių vis dar jaučiamas, nors sienos nebėra jau ketvirtį amžiaus. Tačiau dar labiau šiame mieste pastebima įvairovė. Ir, kas svarbiausia, tos įvairovės ir kitoniškumo priėmimas. Šiame mieste taip ir norisi būti tuo, kuo esi iš tikrųjų, nieko neslėpti, vaikščioti iškėlus galvą ir džiaugtis tuo, koks unikalus ir nepakartojamas esi.
Patys mokymai netikėtai man tapo labai asmenišku ir svarbiu gyvenimo įvykiu. Jų metu palietėme daug temų. Nuo pokalbių apie lytinių tapatybių įvairovę, homofobines patyčias, lytiškai plintančias infekcijas iki sukėlusių begales emocijų dirbtuvių apie sutikimą santykiauti. Nors prieš tai dalyvavau daugelyje įvairiausių mokymų, iki šiol nė vieni jų neiššaukė manyje tiek emocijų, minčių ir, drįsčiau teigti, nepakeitė mano vertybių ir požiūrio į gyvenimą, kaip šie. Atvira ir palaikanti aplinka leido bent trumpam tapti pažeidžiama ir susimąstyti apie dalykus, kurie gyvenime svarbiausi. Be to, pažintis su dalyviais iš skirtingų šalių leido geriau pažinti kitų šalių kontekstus bei žmones su labai įvairia gyvenimo patirtimi.
Šie mokymai man buvo ypatingi dėl dar vienos priežasties. Pirmų kelių mokymų valandų metu supratau, jog esu vienintelė ne LGBT* bendruomenės atstovė projekte. Ir sunku nupasakoti, koks tai buvo jausmas. Iš dalies baugu, kad nepriims manęs, kad nesupras. Ir gana greitai manyje atsirado noras pasisakyti apie tai. Tačiau iškilo klausimas, kokiu būdu tai padaryti, ir kaip tai bus priimta kitų dalyvių. Jaučiau, kad pirmų kelių dienų metu iš dalies išgyvenau tai, ką išgyvena LGBT* jaunimas, suvokęs, kad yra kitoks, kad nepritampa, kad skiriasi nuo kitų. Baimė būti atstumtam, jei prisipažins. Ir atsiskleidimo procesas. Nors LGBT* aktyviste esu jau kurį laiką, galiu drąsiai teigti, jog tik šios patirties dėka bent iš dalies supratau, ką reiškia būti LGBT* bendruomenės dalimi, koks tai jausmas, su kokiomis problemomis susiduriama. Kad ir, pavyzdžiui, paprasčiausias flirtas. Jei man patinka kažkuris žmogus, bijau jam parodyti dėmesį, nes greičiausiai jį traukia kitos lyties asmenys nei aš. Kaip sudėtinga su tuo gyventi! Ir mano dalyvavimas projekte ir šių patirčių išgyvenimas buvo savanoriškas, bet kada galėjau pasitraukti, o ką daryti žmogui, kuris to nepasirenka?
Apibendrinant uždaviau sau klausimą: ko išmokau per šį trumpą laikotarpį? Labiau vertinti ir gerbti save, dažniau atsisukti į kitus ir juos pastebėti, stengtis suprasti ir įsijausti į kitus žmones ir jiems padėti. Įgijau nemažai žinių ir naujų įgūdžių vedant mokymus ir dirbtuves, kurias tikrai panaudosiu ateityje savo darbe. Ir svarbiausia – jaučiu, kad įgavau dar daugiau motyvacijos ir energijos kovoti už žmogaus teises savo šalyje.
LGL savanorė Kamila Gasinska
