Laikrodžių rodyklėms skaičiuojant paskutiniąsias 2017-ųjų valandas ir minutes, svarbu trumpam sustoti, atsigręžti ir įvertinti, ką lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių (LGBT) asmenų judėjimas Lietuvoje sugebėjo pasiekti ir kokie politiniai bei socialiniai reiškiniai turės įtakos mūsų bendruomenės interesams ateinančiais metais. 2016-ųjų metų Seimo rinkimai ir po jų susiformavusi „valstiečių“ ir „socialdarbiečių“ frakcijų koalicija mūsų bendruomenei nežadėjo nieko gero. Panašu, kad praėjusių metų politiniai įvykiai, kai buvo svarstomi su LGBT asmenų žmogaus teisėmis susiję klausimais, aiškiai pademonstravo, kad ateinančiu laikotarpiu, deja, apie „progresą“ įstatymų leidybos srityje galėsime tik pasvajoti. Šalia etatinių mūsų bendruomenės priešininkų, Parlamente išryškėjo nauji „lyderiai“, kryptingai dirbantys tam, kad LGBT bendruomenė ir toliau išliktų mūsų visuomenės paraštėse. Jei anksčiau mums sunkiai sekėsi susidoroti su nevaržomai trykštančia Petro Gražulio ar Jono Rimanto Dagio homofobija, praėjusiais metais susidūrėme su kur kas labiau rafinuotomis Agnės Širinskienės, Lauryno Kasčiūno ir Pauliaus Saudargo manipuliacijomis, siekiant blokuoti bet kokį progresą LGBT asmenų žmogaus teisių srityje. Kita vertus, ypatingai priešiška politinė atmosfera, kai praktiškai neįmanoma konstruktyviai diskutuoti apie LGBT bendruomenės poreikius su mūsų šalies politikais, padiktavo naujas veiklos strategijas, kurios pasirodė esančios neįtikėtinai efektyvios. 2017 metais su nacionalinių ir tarptautinių teismų pagalba sugebėjome pasiekti neįtikėtų pergalių, kurios vienareikšmiškai taps LGBT judėjimo Lietuvoje istoriniais momentais. Galima pagrįstai įtarti, kad strateginis bylinėjimasis tampa viena efektyviausių priemonių, siekiant LGBT asmenų žmogaus teisių progreso Lietuvoje.

Tarptautinės organizacijos „ILGA-Europe“ sudaromoje kasmetinėje LGBT žmogaus teisių apžvalgoje, Lietuva 2016 metais užėmė 38-ąją, o 2017 metais – 39-ąją vietą iš 49 Europos valstybių. Žemėjančią poziciją lemia politikų delsimas priimti reikalingus teisės aktus, kuriais būtų užtikrinamas LGBT bendruomenei reikalingos teisinės apsaugos minimumas. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos vykdomos Visuotinės periodinės peržiūros 26-osios sesijos metu Lietuva sulaukė net 22 teminių rekomendacijų, susijusių su LGBT asmenų teisėmis. Deja, 2017 metais nebuvo imtasi reikšmingų teisėkūros iniciatyvų, siekiant pagerinti mūsų bendruomenės padėtį. Įstatymų leidėjai kryptingai siekė, kad de facto partnerystėje gyvenančios tos pačios lyties poros nebūtų laikomos šeima. Šios pastangos reiškėsi tiek bandymu keisti šalies Konstituciją, tiek akcentuojant „vyro ir moters papildomumo“ principą kituose teisės aktuose. Šiuo laikotarpiu nebuvo reglamentuota ir lyties pakeitimo tvarka. Nors nacionaliniai teismai šioje srityje ėmėsi lyderystės, tiek dokumentų pakeitimas administracine tvarka, tiek reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos translyčiams asmenims išlieka neprieinamos. Galiausiai, pastebimas sisteminis teisėsaugos institucijų neveikimas tiriant prieš LGBT asmenis nukreiptus neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų atvejus. Kita vertus, jokiu būdu nereikėtų visko piešti vien tik juodomis spalvomis. Nepaisant šių neigiamų tendencijų, visuomenės požiūris LGBT klausimais tampa vis atviresnis. Su mūsų bendruomenės teisių užtikrinimu susiję klausimai žiniasklaidoje ir socialinėje erdvėje aptariami vis aktyviau. Atvirai homofobiški pasisakymai ar iniciatyvos sulaukia vis kritiškesnio visuomenės požiūrio – pamažu formuojasi palaikanti atmosfera.

Tos pačios lyties šeimų teisinis (ne)pripažinimas

Pastaruoju laikotarpiu įstatymų leidėjai ne tik nesvarstė galimybės teisiškai apsaugoti tos pačios lyties šeimas, bet ir kryptingai siekė jas eliminuoti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtinto „šeimos“ sąvokos apibrėžimo. 2016 m. birželio 28 d. Seimas po pirmojo svarstymo pritarė Konstitucijos pataisai, kuria siekiama numatyti, jog „šeima sukuriama sudarius santuoką“. Nors šiuo balsavimu buvo duota „žalia šviesa“ Konstitucijos pataisų priėmimo procedūrai pradėti, dėl šios pataisos 2017 metais balsuojama nebuvo. 2017 m. birželio 15 d. Seimas atmetė Civilinio kodekso pataisų projektą, kuriuo buvo siūloma įteisinti galimybę sudaryti lyčių pagrindu neutralią partnerystę – registruoti partneriai būtų laikomi „šeimos nariais“. Nors „prieš“ įstatymo projektą balsavo net 59 Seimo nariai, „už“ pasisakė jau 29 parlamentarai – Nacionalinė LGBT* teisių organizacija LGL balsavimą apibūdino kaip „laimėjimą“.

2017 m. birželio mėn. balsavimas Seime dėl partnerystės įstatymo

2017 m. gegužės 30 d. įstatymų leidėjai po pateikimo pritarė grupės „valstiečių“ ir dviejų konservatorių pateiktoms Civilinio kodekso pataisoms, kad kartu gyvenantys arba bendro turto turintys asmenys galėtų sudaryti „jungtinės veiklos“ sutartis. Nors viešojoje erdvėje ši alternatyva buvo pristatoma kaip galimybė tos pačios lyties poroms sureguliuoti tarpusavio turtinius santykius, tačiau „jungtinės veiklos“ sutartį sudarę asmenys nebūtų laikomi „šeimos nariais“. Toks teisinis reguliavimas, kai tos pačios lyties partneriai nebūtų laikomi „šeimos nariais“, diskriminuotų tos pačios lyties šeimas baudžiamosios justicijos (teisė neliudyti prieš savo šeimos narius), pacientų teisių (teisė gauti informaciją apie šeimos narių sveikatos būklę), mokesčių teisės (šeimos nariams taikomos mokestinės lengvatos) ir kitose srityse. Analogiškai „šeimos narių“ sąvoka buvo siaurinama ir priimant Lygių galimybių įstatymo pataisas bei Šeimos stiprinimo įstatymą. Pastarajame įstatyme įtvirtintas „vyro ir moters papildomumo“ principas įstatymo preambulėje apibrėžiamas kaip „šeimos kūrimo pagrindas“.

Teisė į lytinės tapatybės pripažinimą ir medicininis lyties keitimas

Nors įpareigojimas reglamentuoti lyties keitimo procedūrą numatytas dar 2001 metais įsigaliojusioje Civilinio kodekso redakcijoje, Lietuva išlieka viena iš nedaugelio Europos valstybių, kuriose galimybė translyčiams asmenims pasikeisti asmens tapatybės dokumentus ir gauti reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas apskritai nėra reglamentuojama. 2007 metais Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje L. prieš Lietuvą konstatavo, jog neegzistuojanti lyties pakeitimo procedūra Lietuvoje pažeidžia Konvencijoje įtvirtintą teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, šis Strasbūro teismo sprendimas vis dar lieka neįgyvendintas.

2017 metų kovą Vyriausybė pavedė Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministerijoms parengti atitinkamų teisės aktų projektus. Teisingumo ministerijoje veikusi darbo grupė parengė Lytinės tapatybės pripažinimo įstatymo projektą. Įstatymo projekte numatyta, kad asmens tapatybės dokumentai keičiami administracine tvarka (t. y. pateikiant prašymą civilinės metrikacijos įstaigai). Analogiškai, Sveikatos apsaugos ministerijoje veikusi darbo grupė parengė „Lyties tapatumo sutrikimo (transseksualumo) diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašą“, kuris sudarytų prielaidas gauti konkrečias sveikatos priežiūros paslaugas. Nepaisant progresyvaus šių projektų turinio, nei įstatymas, nei gydymo aprašas kol kas nėra priimti.

2017 metų pavasarį nacionaliniai teismai priėmė du istorinius sprendimus, kuriais civilinės metrikacijos įstaigos įpareigotos translyčiams asmenims išduoti naujus asmens tapatybės dokumentus be privalomojo chirurginės operacijos reikalavimo. Viename iš šių sprendimų teismas konstatavo: „[k]adangi įstatymo leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo dėl lyties pakeitimo procedūrų taikymo […], teismas šalina šią įstatymo spragą, […] nustatydamas, kad sąvoka „lyties pakeitimas“ neturi būti siejama vien tik su chirurginiu negrįžtamu biologinės lyties pakeitimu […].“ Per 2017 metus asmens tapatybės dokumentai be privalomojo chirurginės operacijos reikalavimo teisminiu keliu buvo pakeisti šešiems translyčiams asmenims.

2017 metų lapkritį Seime buvo registruotas Civilinio kodekso pataisų įstatymo projektas (projekto autoriai – Laurynas Kasčiūnas ir Paulius Saudargas), kuriuo siekiama apskritai uždrausti tiek teisinį, tiek medicininį lyties keitimą. Translyčių asmenų interesams atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai šią įstatymų leidėjų iniciatyvą apibūdino kaip bandymą ignoruoti „mokslinę, teisinę ir socialinę […] translyčių asmenų realybę.“

Neapykantos kalba ir nusikaltimai prieš LGBT asmenis

Remiantis 2016 metų rugsėjį asociacijos LGL vykdytos anoniminės apklausos duomenimis, daugiau nei pusė (54 proc.) LGBT asmenų Lietuvoje susidūrė su neapykantos nusikaltimų ir (ar) neapykantos kalbos atvejais per pastarųjų 12 mėnesių laikotarpį. Apie šiuos incidentus teisėsaugos institucijoms pranešė viso labo 13 proc. nukentėjusiųjų. Darytina išvada, jog prieš LGBT bendruomenės narius nukreiptiems neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos atvejams yra būdingas „latentiškumas“.

2016 metų rugsėjį-lapkritį nevyriausybinės organizacijos, bendradarbiaudamos su Lietuvos policijos mokykla, apmokė daugiau nei 160 policijos pareigūnų, siekiant didinti jų gebėjimus reaguoti į prieš LGBT asmenis nukreiptus neapykantos incidentus. 2017 metų rugsėjį asociacija LGL pristatė internetinę platformą ir išmaniąją programėlę „UNI-FORM“, siekiant paskatinti vietinės LGBT bendruomenės narius pranešti teisėsaugos institucijoms apie galimas nusikalstamas veikas.

2017 metų birželį Europos Žmogaus Teisių Teismas informavo Lietuvos Respublikos Vyriausybę, jog nagrinės bylą Beizaras prieš Lietuvą dėl teisėsaugos institucijų neveikimo tiriant homofobinės neapykantos kalbos atvejus internetinėje erdvėje. Pareiškėjai teigia, jog prokuratūra ir nacionaliniai teismai neteisėtai nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl socialiniame tinkle „Facebook“ publikuotų homofobinių neapykantos komentarų, tokiu būdu diskriminuodami pareiškėjus dėl jų seksualinės orientacijos. Nevyriausybinių organizacijų teigimu, ši byla galimai atskleidžia sisteminio pobūdžio problemą dėl neefektyvaus valstybės institucijų atsako į neapykantos nusikaltimus prieš LGBT asmenis.

Homofobinės patyčios bendrojo lavinimo mokyklose

2017 metų vasarą asociacija LGL atliko anoniminę apklausą, kurioje dalyvavo beveik šeši šimtai 14-18 metų amžiaus LGBT moksleivių. LGBT moksleiviai atvirai papasakojo apie tai, kas dėstoma per pamokas ir ką Lietuvos mokyklose tenka patirti LGBT paaugliui, kuris dar tik atranda savo seksualinę orientaciją ir (ar) lytinę tapatybę. 82 proc. apklausoje dalyvavusių LGBT moksleivių nurodė per pastaruosius mokslo metus susidūrę su homofobinėmis patyčiomis. 90 proc. su homofobinėmis patyčiomis susidūrusių LGBT moksleivių mokykloje dėl to jautėsi nejaukiai. Moksleivių teigimu, 50 proc. mokytojų į homofobines patyčias niekaip nereagavo arba reagavo netinkamai.

„Per etikos pamoką mokytoja pasakė, kad gėjus yra tas pats, kas pedofilas vaikų prievartautojas. Todėl vaikų namai yra puiki vieta įsidarbinti gėjams, nes pagal jos supratimą jie ten galėtų prievartauti vaikus,“ – sakė viena tyrimo dalyvių. „Kartą mokytoja per pamoką įtikinėjo, kad kitos orientacijos žmonės serga ir davė pavyzdį, kaip nuo to žmogus pasveiko,“ – savo prisiminimais dalinosi LGBT paauglys. „Mano mokyklos direktorė ir pavaduotoja garsiai reiškia savo nusistatymą prieš LGBT žmones. Sako, kad mes esam nenatūralūs ir turėtume slėptis,“ – neslėpė apmaudo mokinys. „Per pamokas mokytojai bijo ir iš toli aplenkia LGBT temą,“ – tikino kita paauglė. Tai – tik maža dalis apklausoje dalyvavusių LGBT moksleivių patirčių.

Įvertinusi susidariusią kritinę situaciją dėl mokslu grįstų metodinių priemonių homoseksualumo klausimu mokytojams trūkumo, asociacija LGL raštu kreipėsi į Ugdymo plėtotės centrą, siūlydama į UPC svetainėje mokytojams pateikiamų metodinių priemonių sąrašą įtraukti organizacijos 2015 metais išleistą leidinį „Nematomos patyčios: tyrimo Lietuvos mokyklose rezultatai ir rekomendacijos“. Atlikusi „ekspertinį“ pasiūlytos medžiagos vertinimą, UPC veikianti Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrosios programos rengimo darbo grupė konstatavo, jog mokytojams neturėtų būti rekomenduojami “ideologiniai leidiniai”, o homofobinių patyčių klausimas neturėtų būti iškeliamas aukščiau kitų.

***

Kita vertus, privalome prisiminti, jog, nepaisant su LGBT žmogaus teisių užtikrinimu susijusių iššūkių, praėjusiais metais Lietuvoje užfiksuota ir teigiamų pokyčių. Balandžio mėnesį viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad Telšių Žemaitės gimnazijoje vyresniųjų klasių moksleiviams per tikybos pamokas yra pateikiama šališka LGBT asmenis žeminanti informacija, visuomenėje kilo diskusijų banga, paskatinusi kritiškai įvertinti su lytiškumo ugdymo programa susijusias metodines priemones. Po viešojoje erdvėje išsakytos nevyriausybinių organizacijų kritikos, gegužės mėnesį Užsienio reikalų ministerija pranešė, jog dviem LGBT bendruomenės nariams, nukentėjusiems nuo persekiojimų Čečėnijoje, suteiktas prieglobstis Lietuvoje. Konstituciniam teismui buvo perduotas prašymas išaiškinti, ar užsienyje sudarytos tos pačios lyties santuokos pagrindu turėtų būti išduodamas leidimas gyventi Lietuvoje vienam iš sutuoktinių. Galiausiai, šis laikotarpis galėtų būti apibūdinamas ir išaugusiu LGBT asmenų matomumu Lietuvos visuomenėje. Pavyzdžiui, gegužės mėnesį Tarptautinės dienos prieš homofobiją ir transfobiją (IDAHOT) proga vaivorykštės spalvomis nušvito Vilniaus miesto Rotušė. Lapkričio mėnesį Europos Komisija pristatė socialinės kampanijos „#EU4LGBTI“ video medžiagą apie translytį vaikiną Tovaldą ir iššūkius, su kuriais šios socialinės grupės atstovai susiduria Lietuvoje.

Praėjusius 2017-uosius metus vienareikšmiškai galime pavadinti išryškėjusių LGBT poreikių metais. Mūsų bendruomenės prioritetai teisėkūros srityje nesikeičia jau kurį laiką. Tai diskriminacinių „homoseksualumo propagandą“ draudžiančių Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų panaikinimas, teisinis tos pačios lyties šeimų pripažinimas (suteikiant „šeimos narių“ statusą) ir lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustatančio įstatymo priėmimas. Atsižvelgiant į pastarojo meto politines ir socialines aktualijas, darytina prielaida, jog Lietuvoje bręsta „naktinė“ reforma LGBT asmenų žmogaus teisių srityje. Progresas užtruks, tačiau, tinkamai susiklosčius politinei konjunktūrai, reikalingi pokyčiai bus įgyvendinti per itin trumpą laikotarpį. Dėl šios priežasties LGBT bendruomenės interesams atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos, atėjus tinkamam momentui, privalo būti pasirengusios teikti itin konkrečius ir konstruktyvius pasiūlymus teisėkūros srityje, siekiant reikšmingai pagerinti LGBT asmenų teisinę situaciją Lietuvoje. O laukiant tinkamo politinio momento, veiklos tikrai nepritrūksime. Privalome didinti visuomenės sąmoningumą, kad daugėtų LGBT politinę dienotvarkę palaikančių visuomenės grupių skaitlingumas. Privalome didinti įvarių grandžių profesionalų – policijos pareigūnų, medikų, mokytojų – kompetencijas dirbant su LGBT asmenimis. Galiausiai, esant tinkamoms aplinkybėms, privalome pasinaudoti progresyvia nacionalinių ir tarptautinių teismų pozicija, skatinant LGBT žmogaus teisių pažangą Lietuvoje. Įgyvendinant šiuos ambicingus tikslus ir uždavinius, privalome išlikti itin susitelkę ir vieningi. Žmogaus teisės nėra duotybė – tai sunkaus darbo, kryptingų pastangų ir kiekvieno iš mūsų indėlio rezultatas. Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL komandos vardu linkime, kad kiti metai būtų gausūs ne tik iššūkių, bet ir reikšmingų pokyčių bei strateginių laimėjimų.

Komentaro autorius – Tomas Vytautas Raskevičius, Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos Žmogaus teisių politikos koordinatorius. Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinis stiprinimas“, remiantis 2017 m. rugpjūčio 31 d. valstybės biudžeto lėšų naudojimo sutartimi tarp Lietuvos gėjų lygos ir Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, sutarties Nr. NOBP1-135, skirto Nacionalinio lygybės ir įvairovės forumo (NLĮF) stiprinimui.