„Sveiki, aš − Aliona. Esu biseksuali. Taip, man patinka tiek vyrai, tiek moterys. Šiuo metu gyvenu su juodaodžiu amerikiečiu, kartu turime vaiką.“ Dažnam toks teisininkės, lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų (LGBT) bendruomenės aktyvistės bei Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL Advokacijos vadovės Alionos Polujanovos prisistatymas pirmą kartą matomų žmonių kompanijoje pasirodo perteklinis. Bet ar tikrai? Jauna moteris tikina, kad toks atviras kalbėjimas greitai padeda  save apsupti palaikančiais žmonėmis ir jaustis geriau.

Su Aliona atvirai kalbamės apie biseksualias patirtis, nėštumą, vestuves juoda suknele ir vaiko registravimo kuriozus.

– Aliona, mūsų pažintis prieš keletą metų prasidėjo vienuose mokymuose tavo atviru pasisakymu, kad esi biseksuali. Turiu prisipažinti, kad nuo tada iki pat dabar esi vienintelis mano pažįstamas tokios orientacijos žmogus.

− Tikrai ne vienintelis, tu to paprasčiausiai nežinai (šypsosi, − aut. past.). Pagal 2012 metų „Eurobarometro“ duomenis, kurie ne ką tepasikeitė ir 2015 m., tik 12 proc. žmonių Lietuvoje sako, kad pažįsta bent vieną gėjų, lesbietę arba biseksualų asmenį. Likę 88 proc. pažįsta, tik to nežino. Tačiau lyginant šią statistiką su pačių LGBT žmonių statistika, kur jų klausiama, ar jie atsiskleidžia savo tėvams ir draugams, ar partneriui pasipasakoja apie savo seksualumą, biseksualai muša visus rekordus, nes neatsiskleidžia net 9 iš 10.

− Kodėl?

− Visų pirma dauguma galvoja – o kam? Girdėdami prisipažinimą, žmonės klausia: kodėl tu man tai sakai? Kitas dalykas – tokių žmonių seksualinė orientacija tarsi priklauso nuo seksualinio partnerio, su kuriuo jie tuo metu gyvena, lyties. Jeigu dabar aš esu su vyru, tai kitų esu matoma kaip heteroseksuali. Jeigu esu su mergina, esu matoma kaip lesbietė. Bet juk taip nėra, − aš esu biseksuali visą laiką. Mano seksualinė orientacija nesikeičia nuo mano partnerio lyties.

Žiniasklaidoje pilna tokių pavyzdžių, kai kokios nors žvaigždės išsioutina (nuo angliško termino coming out – viešo seksualinės orientacijos deklaravimo, prisipažinimo, − aut. past.) ir paskui sulaukia daugybės kvailų klausimų, neva sakei esanti biseksuali, o dabar va susituokei su priešingos lyties asmeniu, tai ar vėl tapai heteroseksuali? Ne, žmogus yra biseksualus visą laiką. Biseksualumas yra legitimi seksualinė orientacija, tokia pat kaip ir homoseksualumas.

− Reiškia, kad esi ta viena iš dešimties biseksualų, kurie prisipažįsta ir nebijo apie savo seksualinę orientaciją kalbėti viešai. Kaip iki to priėjai?

− Iš tikrųjų mokykloje žinojau, kad man patinka bernai. Kai patikdavo ir merginos, neatkreipdavau į tai reikiamo dėmesio. Net nežinojau, kad gali patikti ir tas, ir tas, kad nesi toks apribotas. Nebuvo tada dar tiek informacijos internete ar kažkokių pavyzdžių. Kai supratau, kad man patinka ir vaikinai, ir merginos, jaučiausi nenormali, galvojau, kad daugiau tokių, kaip aš, nėra, dabar būsiu tokia viena, maža, unikali (juokiasi, – aut. past.).

Pamenu, žiūrėjau filmą „Frida“ (apie biseksualią meksikiečių dailininkę Fridą Kahlo, − aut. past.). Vienoje scenoje ji kalba apie savo paveikslą, kuriame yra dvi Fridos, ir sako: „Aš žinau, kad tu jautiesi blogai, jautiesi nesuprasta, bet žinok, kad kažkur pasaulyje yra kita tokia Frida.“ Vieną rytą atsibudau supratusi, kad noriu save apsupti žmonėmis, su kuriais galiu atvirai kalbėti, kurie mane palaiko, supranta mano bajerius, nesityčioja dėl mano partnerių gausos ar kad jų lytys skirtingos.

Išsioutinimas man atrodo labai reikšmingas momentas ne heteroseksualaus žmogaus gyvenime. Tai tave išlaisvina, tarsi tampi tokiu savimi, kokiu iš tikrųjų esi. Iki tol esi tik ta versija, kurią rodai kitiems, neatskleidi dalies savo gyvenimo. Daug kas bando apsimesti, kad ta dalis nėra reikšminga, neva bendradarbiams nebūtina žinoti, kad jų homofobiniai bajeriai tave žeidžia iki širdies gelmių. Arba kad nebūtina tavo partneriui dalyvauti darbo vakarėliuose, nes bijai bendradarbiams papasakoti, kad esi gėjus, pavyzdžiui.

− Kokia buvo aplinkinių, tavo draugų reakcija?

− Netrukus po išsioutinimo įsidarbinau LGL, tapau aktyvia LGBT bendruomenės dalimi. Sutikau daug žmonių, kurie man artimi, kur pritapau ir mane iš pusės žodžio supranta. Mus vienija ir kankina tie patys rūpesčiai, problemos. Mane iš tikrųjų šokiravo, kad žmonės iš tokių pažengusių šalių kaip Švedija, kur jau visa LGBT lygybė pasiekta, kokia tik įmanoma, gali skųstis tais pačiais dalykais, kokiais ir aš skundžiuosi – ir ten yra nemažai bifobijos, nematomumo biseksualių asmenų, kurie galėtų tapti modeliais paaugliams, nesuprantantiems savo seksualumo, nepritampantiems prie gėjų, lesbiečių ir heteroseksualių žmonių.

Tiesa, ėmus dirbti LGL ėmė didėti įtampa tarp manęs ir geriausios, neatskiriamos mokyklos laikų draugės. Vieno susitikimo metu pasakojau jai apie „Baltic Pride“, kurį kaip tik tuo metu organizavome, o ji ir klausia: „Tai ką, neturi daugiau apie ką kalbėti, tik tą savo „Baltic Pride“? Ir išvis, koks tavo gyvenimo būdas…“

Žodžiu, labai mane sukritikavo, paskui net iš skaipo draugų išmetė, nutraukė su manim visus ryšius, kokius tik galėjo nutraukti. Ji normalizavo savo gyvenimą, norėjo susituokti, susilaukti vaikų, sukurti šeimą ir jos pasaulyje aš buvau amoralumo pavyzdys. Neva, miegu su panomis, fui, kaip šlykštu…

− Tačiau dabar gyveni su vyru, kartu auginate vaiką, o prieš porą savaičių netgi susituokėte. Galbūt dabar tos draugės akyse jau atrodai normali?

− Taip, tikriausiai (juokiasi, − aut. past.). Daugelio akyse dabar esam legitimi šeima, tačiau kaip jau minėjau, biseksualaus asmens seksualinė orientacija nepriklauso nuo tuo metu esančio partnerio lyties. Bet vestuvės buvo nenormalios – aš su juoda suknia, jis tokiu juokingu megztiniu su išmegztais ginklais. Prie mūsų net priėjo skyriaus darbuotoja ir paklausė, o tai kur tie jaunieji? (juokiasi, − aut. past.).

− Ar tavo vyras irgi biseksualus?

− Ne, jis heteroseksualus. Nors savo darbu su žmogaus teisių gynimu visiškai nesusijęs, kaip niekas kitas mane palaiko (Jermaine daug metų dirbo JAV kariuomenėje, − aut. past.). Esu sutikusi žmonių, kurie deklaruoja save kaip profeminist ar LGBT-friendly, bet savyje nesuranda tiek supratimo ir palaikymo, kiek jis. Tai man labai svarbu, turbūt svarbiausia mano tapatybės dalis. Man būti moterimi yra labai svarbu, bet biseksualia moterimi – neatsiejama gyvenimo dalis. Jeigu jis negalėtų manęs palaikyti, vargu, ar mūsų santykiai būtų geri.

− Vos prieš metus tapai mama. Kokia tai buvo patirtis? Su kokiais įsigalėjusiais stereotipais teko susidurti?

− Pradedant lankymusi pas gydytojus vos pastojus, baigiant vaiko registravimu, tai buvo vienas didelis biurokratinis nonsensas, kuris yra labai pritaikytas susituokusiems žmonėms. Mes su Jermaine ilgą laiką gyvenom atskirai, tai aš vaiko net užregistruoti negalėjau, kol jo čia nebuvo. Vaikas pirmiausia buvo užregistruotas mano pavarde. Paskui, kai atėjome perregistruoti, manęs gal kokius keturis kartus paklausė, ar tikrai noriu palikti savo pavardę? Maždaug, juk dabar ji jau turi ir tėtį, tai gal duokim tikrąją pavardę? (juokiasi, − aut. past.).

Kitas dalykas – gydytojų ir aplinkinių aiškinimas, kokia moteris turi būti laiminga, kad yra nėščia. Dažnai taip būna, tik ne visada žmonės atvirai pasako, kad tas kūdikis nėra labai jau didelė laimė. Ateini pas gydytoją su ašaromis akyse, nežinai, ką daryti, o jie tau pradeda sakyti, kaip nuo šiol turi pasisaugoti ir kokia tu čia dabar turi būti laiminga. Man atrodo, kad labai daug moterų yra priverstos šį jausmą išgyventi.

− Kokių komentarų teko sulaukti dėl vaiko odos spalvos?

− Iš gydytojos esu išgirdusi pasakymą: „Oi kaip gerai, kad jinai ne tamsi“. Tai sakau, kas jai būtų, jei ir būtų tamsi? Kodėl yra negerai būti tamsiu? Atsakė: „Ai, nu tai kam čia reikia“. Kartais erzina žmonių spoksojimas, kai žiūri ir bando suprasti rasę, nes vaiko oda tikrai labai šviesi. Tiesa, net nežinau, kiek kartų esu išgirdusi komentarą „O, koks gražus berniukas!“, nes aš nerengiu jos rožine spalva. Elarija rengiasi kitokių spalvų rūbeliais, pripirkom jai visokių šustrų su kaukolėm (šypsosi, − aut. past.).

− Dabar ją namuose prižiūri tėtis, o tu visai neseniai grįžai į darbą LGL. Sakyk, ar per tuos porą metų organizacijoje kas nors pasikeitė? Ar apskritai keičiasi mūsų, lietuvių, požiūris į LGBT bendruomenę?

− Bendruomenės situacija Lietuvoje per paskutinį dešimtmetį stipriai pasikeitė ir greitai keičiasi į gerąją pusę. Dabar, grįžusi po atostogų, matau, kaip vos per porą metų pasikeitė žmonės, ateinantys į LGL. 15-17 metų asmenys jau supranta, kas jie yra, turi tiek informacijos! Jeigu aš 15-16 metų būčiau tiek visko apie save žinojusi, atrodo, kalnus nuversčiau, kokia būčiau super protinga (juokiasi, − aut. past). Tačiau tai nėra mūsų valstybės, o paprastų paprasčiausio interneto ir laisvai prieinamos informacijos nuopelnas. Žmonės ką nori išsiguglinti, tą jie ir guglina. Galima per Youtube žiūrėti žmonių išpažintis, galima sekti transseksualių žmonių video dienoraščius ir matyti jų transformacijas. Bet vėlgi, tai yra daugiau Vilniaus vaikai, kuriuos aš matau. Regionuose, kur gal ne taip gerai mokama anglų kalba, yra didesnė lietuviškos informacijos įtaka. Deja, bet labai dažnai ji būna pilna neapykantos LGBT asmenims. Progresas yra, bet, žinoma, jo norėtųsi daugiau.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova

Visą interviu su nuotraukomis skaitykite tinklaraštyje Euroblogas.lt.