Jungtinės Tautos

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija

1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje JTO Generalinėje Asamblėjoje priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – pirmasis tarptautinis dokumentas, kuriame buvo išreikštas siekis užtikrinti prigimtines žmogaus teises. Lietuva prie šios deklaracijos prisijungė 1991 m. kovo 12 d.

Deklaracijos pirmasis straipsnis skelbia:

„Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai“.

Be to, antro straipsnio pirmoje dalyje yra numatyta, kad:

„Kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties“, o septintasis straipsnis skelbia, jog „Visi žmonės yra lygūs įstatymui ir nediskriminuojami turi teisę į lygią įstatymo apsaugą. Visi turi teisę į lygią apsaugą nuo visokios diskriminacijos, pažeidžiančios šią Deklaraciją, ir nuo visokio tokios diskriminacijos kurstymo“.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija nėra teisiškai įpareigojantis dokumentas. Vis dėlto, ji turi itin didelį poveikį žmogaus teisių standartams. Deklaracijoje išreikšti principai yra įtvirtinti tiek valstybių vidaus teisės, tiek privalomo pobūdžio tarptautinių dokumentų nuostatose.

Kiti tarptautinius žmogaus teisų standartus nustatantys Jungtinių Tautų dokumentai

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (TPPTP) – 1966 m. pasirašiusių valstybių priimta ir 1976 m. įsigaliojusi tarptautinė sutartis, įpareigojanti ją pasirašiusias šalis gerbti pilietines ir politines asmenų teises.

Pakto trečiasis straipsnis skelbia:

Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja užtikrinti vyrams ir moterims lygias teises naudotis visomis šiame Pakte išvardytomis pilietinėmis ir politinėmis teisėmis“.

Nediskriminavimo užtikrinimui taip pat svarbus ir dvidešimt šeštasis straipsnis, numatantis, jog:

„Visi žmonės yra lygūs įstatymui ir turi teisę į vienodą, be jokios diskriminacijos įstatymo apsaugą. Šiuo atžvilgiu įstatymas turi drausti bet kokią diskriminaciją ir užtikrinti visiems vienodą ir veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kokio nors kito požymio pagrindu“.

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, prižiūrintis, kaip yra įgyvendinamos TPPTP bei jo fakultatyvinių protokolų nuostatos, bendrajame komentare nr. 18 yra suformulavęs bendrą diskriminacijos apibrėžimą. Anot Komiteto, diskriminacija, tai:

Bet kokių skirtumų, išimčių, apribojimų darymas ar pranašumo teikimas, pagrįstas bet kuriuo iš pagrindų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, tautinė ar socialinė kilmė, nuosavybė, gimimo ar kitas statusas, siekiant panaikinti ar susilpninti pripažinimą, mėgavimąsi ar naudojimąsi teisėmis, visų asmenų lygiais pagrindais, visomis teisėmis ir laisvėmis; arba sukeliant tokias pasekmes.

Tais pačiais metais priimtas bei Lietuvoje 1992 m. vasario 20 dieną įsigaliojęs Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (TESKTP) įpareigoja šalis nares užtikrinti ekonominių, socialinių bei kultūrinių teisių įgyvendinimą. TESKTP antro straipsnio antroji dalis numato, jog:

Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja užtikrinti, kad šiame Pakte išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitų įsitikinimų, tautybės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar dėl kokio nors kito požymio“.

Nors pačiame TPPTP ir jo pirmajame fakultatyviniame protokole seksualinės orientacijos ar lytinio identiteto pagrindai nėra tiesiogiai išvardyti, Žmogaus teisių komitetas 1994 m. byloje Toonen prieš Australiją nusprendė, kad sąvoka „lytis” pagal TPPTP 2 straipsnio 1 dalį (diskriminacijos draudimas) ir 26 straipsnį (lygybė įstatymui) turėtų apimti ir seksualinę orientaciją. Šia byla Žmogaus teisių komitetas sukūrė precedentą, kuriuo JTO žmogaus teisių sistemoje sprendžiama lesbiečių, gėjų ir biseksualų diskriminavimo problema.

LGBT asmenų teisių bei nediskriminavimo principo užtikrinimui taip pat svarbi 1979 m. priimta ir 1981 m. (Lietuvoje – 1994 m. liepos 17 d.) įsigaliojusi Jungtinių Tautų konvencija „Dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims“. Šios Konvencijos pirmame straipsnyje numatyta, kad:

„Šioje Konvencijoje sąvoka „moterų diskriminacija“ reiškia skirtumų, išimčių ar apribojimų darymą lyties pagrindu siekiant varžyti ar panaikinti pripažintas moterų teises ir pagrindines laisves nepriklausomai nuo jų šeiminės padėties politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar kurioje nors kitoje srityje, neleisti jomis naudotis ar jas įgyvendinti lygiomis teisėmis su vyrais“.