V. Mizaras. Susitarimas dėl bendro gyvenimo negali būti jokia alternatyva šeimos partnerystei

Seime buvo įregistruotas ir pateiktas svarstymui keleto Seimo narių (Valstiečių ir žaliųjų partijos bei Tėvynės Sąjungos-Krikščionių demokratų partijos narių) Civilinio kodekso jungtinės veiklos sutarties reguliavimo pakeitimo projektas. Šiuo projektu, pasak jo rengėjų, siūloma kodeksą papildyti viena jungtinės veiklos sutarties rūšimi – susitarimu dėl bendro gyvenimo (toliau – Bendro gyvenimo susitarimo projektas).

Netiesa būtų teiginys, kad Bendro gyvenimo susitarimo projektu siekiama išspręsti nesudariusių santuokos, bet šeimos gyvenimą gyvenančių asmenų problemas bei poreikius. Anaiptol. Pagal šį siūlymą, minėta, bendrą gyvenimą gyvenantys asmenys nebūtų laikomi šeimos nariais ir net jiems neprilyginami.

Tuo tarpu nesantuokinį šeimos gyvenimą gyvenantiems partneriams ir reikalingas teisinių santykių reguliavimas, kad jie įgytų šeimos nariams būdingą ar jiems prilygintą statusą, nes tik taip jie užsitikrintų daugybėje įvairių teisės aktų numatytas šeimos nariams būdingas teises, garantijas, pareigas. Ir tai svarbu, pirmiausiai, ne tik turtiniams santykiams ar ūkinių reikalų tvarkymui, o tam, kad valstybė konceptualia prasme visos teisės sistemos požiūriu pripažintų alternatyvią santuokai sąjungą sudariusią porą, kaip šeimos gyvenimą gyvenančius. Ne fragmentiškai reguliuotų, kaip kad siūloma, porą ar trejetą klausimų, susijusių su bendro turto tvarkymu ar tam tikromis teisėmis sveikatos priežiūros srityje, o bendrai sureguliuotų alternatyvių santuokai sąjungų pagrindu atsirandančius teisinius santykius ir taip užtikrintų tokiose sąjungose gyvenančių porų teisinę padėtį.

Tai yra svarbu ir jų asmeniniams santykiams, ir iš daugybės kitų teisinių santykių, tarp jų ir kylančių iš viešosios teisės, teisių bei pareigų prieš kitus asmenis bei valstybę teisiniam apibrėžtumui.