Režisierė Kamilė Gudmonaitė: „Aš noriu neatitikti moters standarto“

Šiųmetis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ kvietė žiūrovus išjungti nuostatas ir apie spektaklius kalbėti tik juos pamačius, o ne spręsti iš nuogirdų. Kartu „Sirenos“ ragino liautis vertinti, koks turi būti teatras, ir priimti šiuolaikinių Europos menininkų kūrybą be makiažo. Nuogą, aktualią, nenormalią, nepatogią, nonkonformistišką, šokiruojančią. Atvirai kalbančią apie šiandienės visuomenės opas: tapatybę, lytiškumą, depresiją, priklausomybę, atskirtį.

Žavingosios italų teatro MOTUS aktorės Silvios Calderoni spektaklis MDLSX, trinantis lytiškumo ir kūniškumo ribas, publikos buvo sutiktas labai šiltai ir sulaukė garsių aplodismentų. Žavingosios lietuvių režisierės Kamilės GUDMONAITĖS naujasis darbas „Trans Trans Trance“, irgi nagrinėjantis lytinės tapatybės temą, šiltų ovacijų sulaukė ne mažiau. Vadinasi, vaduojamės iš aplinkos mums primetamų „normalumo“ stereotipų ir nebijome laužyti tabu.

„Bėda ta, kad kartais žiūrovai būna pernelyg konservatyvūs ir nesupranta, kad laikas keičiasi ir kad ne šiaip sau menininkai keičia formas, ne šiaip sau ieško nepatogių, žiaurių formų. Nes taip jie reflektuoja realybę, tokią jie mato šio laikotarpio koncepciją“, – kalba K. Gudmonaitė.

Savo naujajame darbe, spektaklyje „Trans Trans Trance“, ėmėtės nagrinėti „nepatogias“ temas – „nenorminio“ moteriškumo ir lytinės tapatybės klausimus. Kaip kilo mintis jums, moteriai režisierei, moteriškumą paanalizuoti ne tokį, koks jis įprastai suprantamas mūsų visuomenėje?

Viskas prasidėjo nuo to, kad ėmiau kelti klausimą, kodėl egzistuoja tik vyras ir tik moteris ir kodėl moteris visada turi būti moteriška, o vyras – vyriškas. Pastebėjau, kad dėl lyčių binariškumo, kuris mūsų visuomenėje nekvestionuojamas, ir vyrai, ir moterys tampa stereotipų aukomis. Tokia norma netgi skatina smurtą, nes tie, kurie jos neatitinka, dažniausiai atsiduria socialinio gyvenimo paraštėse.

Stebėdavau, kaip kartais moterims sunku priimti savo kūną, nes jis nuolat yra seksualizuojamas, ir kaip tragiškai jaučiasi žmonės gyvendami ne savo kūne, kaip jie negali laisvai įsiterpti į visuomenę dėl to, kad neatitinka vyro ar moters standartų, nors iš tiesų yra tokie pat kaip visi.

Taip pat susidomėjau filosofės Judith Butler lyčių performatyvumo filosofija. Ji teigia, kad lytis yra ne tai, kas mes esame, o tai, ką veikiame, kuo tampame. Mus vyrais ar moterimis paverčia mūsų veiksmai – vadinasi, lytis yra kintanti. Domėdamasi šiomis temomis supratau, kad žmonių skirstymas tik į vyrus ir moteris gali būti naudojamas kaip politinė jėga, primetanti mums tik du konkrečius variantus. Taip lengviau valdyti žmones – užkirsti kelią laisvei, nenormalumui. Juk kuo daugiau žmonių neatitinka mums primetamų normų, tuo sunkiau juos kontroliuoti, tai kelia grėsmę politikai.

Iš viso to ir kilo idėja sukurti spektaklį ir paanalizuoti lytiškumo temą: kodėl kyla fobijos, prievarta moterų ir vyrų atžvilgiu, diskriminacija tų, kurie neatitinka standarto, atžvilgiu?

Jūsų asmeninė patirtis irgi buvo atspirtis imtis nagrinėti šių temų?

Žinoma, viskas prasidėjo nuo asmeninės patirties, kai susidūriau su moterų stereotipizavimu. Nors aš save suvokiu ir priimu kaip moterį, vis tiek didžiąją savo gyvenimo dalį bandžiau atitikti visuomenės man primetamą standartą. Augau tokioje aplinkoje, kur moteris yra suprantama kaip moteris, vyras – kaip vyras, ir ne kitaip. Įstojusi į režisūrą vėl susidūriau su stereotipais – kad tai ne moteriška specialybė, kad jei vertinimai geri, vadinasi, tai vyriška, jei blogi – vadinasi, moteriška.

Ir štai visame šiame stereotipų gumule vieną dieną iškėliau klausimą: kodėl aš negaliu neatitikti moters standarto? Aš noriu jo neatitikti ir tam tikra prasme jo neatitinku. Tarkime, imkime vaikų temą – šiuo metu aš nenoriu turėti vaikų, nors aplinkos esu spaudžiama jų turėti. Aš nesuvokiu savo moteriškumo kaip giminės pratęsimo, nesuvokiu savęs kaip gimdyvės, kad ir kaip tai būtų nuostabu. Man mano vaikai šiuo metu yra muzika ir teatras.

Galima sakyti, kad spektaklis „Trans Trans Trance“ gimė kaip maištas prieš tokius stereotipus?

Savotiškai. Kilo noras pasipriešinti ir išsivaduoti iš šio binariškumo, kuris sukelia daugybę gilių stereotipų ir skatina smurtą.

Kalbate apie tai, kad lyčių binariškumo sistema skatina smurtą. Jūsų spektaklyje yra viena scena, kuri iš tiesų supurto tuo, kokia žiauri yra mūsų visuomenė: jūsų herojė moteris, kuri jaučiasi įkalinta savo kūne, yra žeminama dėl savo kitoniškumo. Ir scenos pabaigoje paaiškėja, kad šios scenos tekstas – mūsų didžiųjų žiniasklaidos portalų komentatorių nuomonė. Sakykite, kokių žiūrovų reakcijų sulaukėte?

Kai „Sirenų“ festivalyje šį spektaklį rodėme su titrais užsieniečiams, buvo labai įdomu stebėti jų reakciją. Iš pradžių žiūrovai tai priėmė kaip meno formą, bet kai aktorė ištarė, jog tai yra mūsų portalų komentarai, jų reakcija buvo iškalbinga: užsienio žiūrovai susiėmė už galvų, jiems buvo sunku patikėti, kad Lietuvoje tokia stipri yra transfobija.

Pakalbėkime apie tai, kaip plėtojote moteriškumo ir lytiškumo temas. Kodėl būtent šias dvi temas pasirinkote?

Viskas prasidėjo nuo moteriškumo temos, nuo klausimo, kas yra moteris. Ir kai su aktorėmis aptarinėjome tai, suvokėme, kad neužtenka kalbėti vien apie moterį ir su ja susijusius stereotipus. Supratome, kad reikia išsipurtyti iš moteriškumo ir ištrinti lytį visiškai. Pajusti laisvę būti tuo, kas esi iš tikrųjų – juk moterims dėl to nuolat kyla kompleksų. Taigi aktorių įkūnijamos moterys spektaklio metu savotiškai dekonstruojamos iki belyčių kūnų.

Moteriškumas, tuomet išsipurtymas iš moteriškumo – tarsi pritrūksta trečio dėmens – vyriškumo. Kodėl neplėtojote šios temos?

Jeigu kalbėtume apie vyriškumą, reikėtų atskiro spektaklio. Kadangi „Trans Trans Trance“ yra autobiografinis spektaklis ir visos jo kūrėjos yra moterys, sąmoningai nelietėme vyriškumo temos, nes norėjome atskleisti asmeninę patirtį.

Iš tiesų būtų įdomu sukurti spektaklį apie vyriškumą, nes vyrai šia tema apskritai nekalba. Taip jau yra: jeigu kuria moterys, dažnai jų kūriniai kalba apie moteriškumą. O kodėl vyrai niekada nekuria apie vyriškumą? Jiems neįdomi ši tema? Jiems neaktualus lyties klausimas? Vyriškumas irgi yra apipintas stereotipais, ir vyrai dėl to kenčia, tarkime, jie bijo parodyti esantys jautrūs, prisipažinti, jog serga psichologinėmis ligomis, nes tai – nevyriška.