„Nepatogaus kino“ ekrane – filmai apie lyties spektrą

Tai, ką jau tapo įprasta laikyti LGBT* judėjimo periferija, – „nevakarietiškos“ valstybės – šių metų „Nepatogiame kine“ pasakoja reikšmingas istorijas. Tokias, kurias retai girdime ir dar rečiau pamatome festivalių ekranuose.

Braziliją dažnas, nors kiek besidomintis LGBT* klausimais, sieja su translyčiais sekso darbuotojais, portugališkai vadinamais „travestis“. Antropologų ne taip ir retai tyrinėjama bendruomenė turi unikalių bruožų – dažnai paauglystės sulaukę biologiniai berniukai pradeda rengtis tokiais rūbais, kuriuos visuomenės paprastai priskiria moterims, į kūną leidžiasi industrinį silikoną, užsiima prostitucija, tačiau savęs moterimis nelaiko. Deja, tokie lyties suvokimo spektrą ir įvairovę rodantys pavyzdžiai tampa priežastimi dar kartą užklijuoti kultūrinio „kitoniškumo“ etiketę buvusioms Vakarų kolonijoms – lyg Vakaruose sutinkami lyties supratimo modeliai yra teisingi ir universalūs atspirties taškai, visa kita nurašant keistenybėms.

Kratydamasis šio egzotizavimo, o gal tiesiog bandydamas parodyti translyčių žmonių kasdienybę, festivalio „Nepatogus kinas“ filmas „Mano kūnas yra politiškas“ supažindina su kasdienybe, kurią patiriame dažnas iš mūsų – laukimas autobuso stotelėje, kai būsimi darbai kirmija kažkur pilve ir kelia nerimą, biurokratinių popierių ir ataskaitų pildymas, bendri pusryčiai su butokais. Tačiau besisukant banalioje kasdienyje, filme pradeda kilti įtampa – translyčių kūnai yra politika, kovos laukas, per kurį „normalieji“ patys apsibrėžia, kas yra tinkama, o kas – ne. Tie, kurie peržengia „normaliųjų“ nustatytas „normalias“ normas geriausiu atveju gauna per rankas, blogiausiu – patys žinote. Taip translyčių žmonių kūnai tampa kovos lauku, kur viena pusė, nors tu ką bando įrodyti, kad saulė vis dar sukasi apie žemę, o translyčių žmonių nėra ir negali būti, nurašant lyties identiteto klausimus patologijoms ar ligoms.

Tačiau „Mano kūnas yra politiškas“ ne tik klausia, kas serga iš tikrųjų – translyčiai ar jų egzistavimą neigianti visuomenė, bet „kabina“ ir kultūrinio pripažinimo klausimą, problematizuodamas fikciją, jog marginalizuotoms grupėms, užtenka šūkių ir reveransų „taip, jūs tokie esate, parašysime įstatymus, kurie neleis jūsų diskriminuoti ir dar gal net ateisime į jūsų paradus“. Kapitalizmo piką išgyvenančios valstybės vis mieliau pripažįsta įvairovę, pasinaudodamos galimybe kurti rinkas „specializuotoms“ grupėms, tylėdamos lyg vandens į burną prisiėmusios apie socialinę nelygybę ir aštrius ekonominius skirtumus. Brazilijos Konstitucinis teismas dar 2009 m. pripažino teisę į lyties keitimą, bet kiek toks Teismo sprendimas gali būti svarbus filmo „Mano kūnas yra politiškas“ vienam iš herojų juodaodžiui vaikinui, kurio kišenėse švilpauja vėjai, o lyties keitimo operacija panardina į skolas, kurias iš prastai apmokamo darbo teks mokėti ne vienerius metus. Tai vienas iš translyčių žmonių ir plačiosios visuomenės susikirtimo taškų, aštriai keliančių klausimą apie ekonominę mūsų nelygybę, kai teisės prieinamos tik tiems, kurie tam turi pakankamai pinigų.