LGL savanorės įspūdžiai iš EST projekto „EVS with Pride“ Graikijoje

Šių metų gegužės mėnesio pradžioje išvykau dalyvauti trumpalaikiame Europos Savanorių Tarnybos projekte Graikijoje, Salonikų mieste.

Atvykau šiek tiek baimindamasi, kad pasimesiu, nepatiks projektas ar negalėsiu atlikti visų man keliamų užduočių, tačiau vos susipažinus su komandos nariais ir mūsų darbo vadovu, šios baimės pradingo.

Apgyvendinta buvau bendrabutyje, kuriame gyveno dar daugmaž trisdešimt žmonių iš įvairių Europos šalių, jie taip pat dalyvavo Europos Savanorių Tarnybos projektuose, kuriuos koordinavo Nevalstybinė organizacija „United Societies of Balkans“.

Aš, kaip iki šio projekto pradžios bendrabutyje negyvenus lepūnėlė, buvau gan šokiruota sąlygų kuriomis čia žmonės leidžia dieną iš dienos. Nesileisdama į detales, pasakysiu, kad mėgstantiems švarą ir ramybę, toks namas tiks ne visiems.

Tačiau  kaip ir anksčiau minėjau, visas neigiamas aplinkybes nustelbė pats projektas.
Dirbau su dviem merginom iš Slovėnijos, kurios padėjo palaikyti be galo jaukią ir smagią darbo aplinką. Mūsų darbo vadovas tikriausiai yra vienas labiausiai įkvėpiančių žmonių, kuriuos esu sutikusi.  Thanos -vienas iš „Thessaloniki Pride“ festivalio organizatorių , uolus LGBTQI+ teisių aktyvistas ir apskritai, žmogus su amžina šypsena veide.

Tokioje pozityvioje aplinkoje mes du mėnesius nuveikėme įvairiausių darbų: lankėme visus turistinius objektus Salonikuose, vėliau juos aprašėme kelionių gide tarptautiniams festivalio svečiams, pildėme dokumentus, net keletą vakarų iš eilės gaminome renginių ir vakarėlių dekoracijas.

Vienas labiausiai man į atmintį įsirėžusių įvykių buvo kelionė į Atėnus, atstovauti mūsų organizacijos „Athens Pride“ festivalyje. Beprotiškame Graikijos karštyje dirbome kioske, kuriame dalinome savo atributiką, reklamavome artėjantį „Thessaloniki Pride“ festivalį. Tikriausiai labiausiai įkvėpiantis ir pozityvia energija užpildantis įvykis buvo pats paradas, kuriame susirinko dešimtys tūkstančių žmonių, visi rėkė, juokėsi, dainavo, šoko, kas man, kaip šiaurietei atrodė be galo smagu ir kitoniška.

Įkvėpti ir kupini geros nuotaikos grįžome į Salonikus, kur ruošiamės vis labiau artėjančiam festivaliui.  Dirbome „Pride“ gatvės vakarėliuose, dalyvavome spaudos konferencijoje.
Birželio 23 dieną nuo pat ryto plušėjome festivalyje. Dažėme žmones, dalinome nemokamus apsikabinimus, fotografavome šventės momentus, o pačio parado metu lydėjome didžiulius vežimus su žmonėmis ir milžiniškomis garso kolonėlėmis.

Apibendrinant, visų akimirkų iš šių dviejų mėnesių viename straipsnelyje apibūdinti yra beveik neįmanoma, tačiau dar dirbti čia tikrai norėčiau, į Graikiją ir „Thessaloniki Pride“ dar tikrai grįšiu, o į Lietuvą parvykstu kupina naujų įdėjų, dar daugiau entuziazmo aktyvistės darbui ir be galo nuostabių prisiminimų.